Pavasaris čia pat. Vadinasi, čia pat ir daugelio naujų žemės gyventojų gyvenimo pradžia – žaliųjų gyventojų. Taigi kaip plinta augalai, kokiais būdais jie sėjasi miške? Kaip jie keliauja iš vienos vietos į kitą? Kūrėjas šioje srityje parodė stulbinamą išradingumą. Sėklų pernešimo būdai įvairiausi, o kai kada – labai netikėti.

Nemokamos vėjo paslaugos

Sėklų platinimo paslaugas augalams be jokio atlygio labai stropiai teikia vėjas. Jo malone naudojasi daugybė miško augalų. Tarp jų pirmiausia medžiai. Vėjas toliausiai perneša drebulių ir gluosnių sėklas, aprūpintas pūkuotomis skraidyklėmis. Jos nupintos iš ilgų ir tankių pūkelių, nukreiptų į įvairias puses, kad pasigautų įvairių krypčių vėjas. Tų medžių sėklytės, vos įžiūrimos paprasta akimi, ilgai plaikstosi ore ir nuskrenda toli toli.

Vėjas išnešioja toliausiai ir kitų medžių sėklas: beržų, eglių, guobų, klevų, liepų, uosių. Šių medžių sėklos taip pat turi plonyčius, platesnius ar siauresnius sparnelius skrydžiams.

Ar teko kada matyti beržų sėją? Baltaveidžių sėklos subręsta liepos–rugpjūčio mėn. Žirginiai patamsėja, tampa tokie trapūs, kad vėjas lengvai juos suardo ir pasigauna mažytes skraiduoles. Sutrinkime žirginį tarp pirštų ir pamatysime tuos grūdelius. Pati sėkla didumo sulig soros pradmeniu, apsirūpinta dviem šviesiai oranžiniais sparneliais ir pora ūselių. Skrendant ūseliai atstoja uodegėlę ir pasitarnauja sėklai įsitvirtinti dirvoje. Sėklos tokios lengvos, kad gali pakilti į orą nuo mūsų alsavimo ir įveikti tolimų skrydžių atstumus. Ant delno liks tik dalelytės, iš kurių buvo sudarytas žirginio karkasas.

Kiek kitaip susiklostė liepų sėja. Jų žirnio didumo riešutėliai susikibę kuokšteliu į nedideles skleistas kekes. O jas tarsi valdo sparnelis, tarnaujantis kaip burė. Vaisyno kekė, užgauta vėjo, atsiskiria nuo šakelės ir nusklendžia į šalį. Net ir be vėjo išsilaisvinusį riešutėlį sparnelis nuskraidina tolokai nuo motinos. Klevo vaisius aprūpintas sparnuote. Plonytis, beveik persišviečiantis sparnelio audinys sutvirtintas stangriomis gyslutėmis. Įdomu tai, kad klevas išrado porinę sparnuotę – jo vaisiai sukabinti poromis. Skrendant toks aparatėlis atlieka judesius, primenančius malūnsparnio sraigto sukimąsi. Namų stogų karnizus, plokščius stogus dažnai papuošia ploni daigeliais karpytais lapeliais – sudygęs klevo desantas. O štai uosio vaisius apsuptas simetriška išgaubta mente, panašia į lėktuvo propelerį. Vaisiukai taip pat ryžtasi skraidyti aukštai tolimais maršrutais, nešami oro srautų.

Eglių sėklos gali keliauti ne tik oro, bet ir kitais keliais. Tiesa, taip pat padedant vėjui. Sėkliniai grūdeliai iš kankorėžių ima byrėti baigiantis žiemai, kuomet dar slūgso stori sniego patalai. Sniegas nuo atlydžių supuolęs, paviršius aptrauktas ledo pluta. Kai ant šito nugludinto paviršiaus nukrinta lengvutės sėklytės, vėjas gena jas dideliais atstumais. Spygliuočių sėklytes su sparneliais vėjas geba jas pasigauti dar nespėjusias nukristi, ir skraidina oro keliais. Eglės vėjo rankomis tarsi žaidžia dvigubą žaidimą ir užsitikrina giminės išlikimą. Kovo gale spragsėdamos, tarsi saliutuodamos pavasariui, ir pušys beria iš gurgučių sėklinius riešutėlius. Prie kiekvieno riešutėlio pritvirtinta miniatiūrinė burė su plonyte plokštele. Vėjas gali nunešti mažąjį pilotą šimtus metrų. Jei nukris ant sniego – irgi neprapuls, vėjas nuneš jo paviršiumi į naujas buveines.

Vėjas išnešioja ir kitų miško augalų sėklas. Prisiminkime orchidėjų giminės atstovus – blandžius, gegužraibes, klumpaites. Šių gražių augalų sėklos labai smulkios, primena dulkes. Jas pasigauna ir nusineša net silpnas pažemės vėjelis. Vos ne besvores sėklytes subrandina ne tik orchidėjos, bet ir kriaušlapės, marenikės, kiti miško augalai. Vėjas platina pataisų ir samanų sporas. Patekusios į drėgną dirvą, duoda pradžią samanos liemenėliui, apaugusiam smulkučiais lapeliais.

Vandens keliais

Ne paskutinį vaidmenį augalų kelionėje atlieka vanduo. Antai alksnių gurgučiai prinoksta rudenį ir aižosi visą žiemą. Beria alksnynai derlių ant sniego patalų, nesibaimindami, kad sėklos nueis perniek. Nemaža dalis sėklų pavasario sulaukia kybodamos medžiuose. Lietaus sudrėkinti, saulės pakaitinti vaisynai yra, o jų liekanos kartu su miniatiūriniais grūdeliais krinta į lėtai ar triukšmingai srūvančius polaidžio upelius. Srovės nešamos, glaudžiasi prie pernykščių lapų, nutrupėjusių šakelių ar kitokio šlamšto, maudosi baltose putose. Dvisparniai riešutėliai neperšlampa ir negrimzta, plaukia į naujas teritorijas. Toji kelionė tęsiasi dešimtis ir net šimtus kilometrų. Alksnis dar negimęs, o jau pasirengęs keliauti vandens keliais.

Paukštelių ir žvėrelių pagalba

Miško augalų sėklas net nesistengdami stropiai platina sparnuoti ir keturkojai gyventojai. Jų paslaugomis naudojasi dalis medžių – ąžuolai, laukinės kriaušės ir obelys, įvairūs krūmai – ievos, kadagiai, ožekšniai, putinai, sausmedžiai, sedulos, šaltekšniai, šermukšniai, šunobelės, žalčialunkiai, puskrūmiai – avietės, bruknės, mėlynės, spanguolės, vaivorai. Visi, išauginantys sultingus vaisius ar uogas. Gal ne visai visi – ąžuolo, lazdyno vaisiai sausi, kietais lukštais, juos po miškus išnešioja kėkštai, riešutinės, barsukai, pelės, šernai, voverės. Šių medžių vaisiai sunkūs, vėjas nepajėgtų jų panešti. Paukščiai, žvėreliai, slėpdami gilių ir riešutų atsargas samanose žiemai, dalį slėptuvių pamiršta, ir išauga ąžuoliukas ar lazdynas neįprastoje vietoje. Uogas gardžiai lesa paukščiai, minkštimą suvirškina, o sėklos išlieka sveikos, jas išnešioja po miško platybes su išmatomis. Šiame bare darbuojasi liepsnelės, sniegenos, strazdai, svirbeliai, varnėnai. Taip didžiumą medžių sėklų išplatina vėjas, o krūmų ir puskrūmių – paukščiai ir žvėreliai. Be abejo, jie specialiai to nedaro, tai susiję su jų mitybos įpročiais. Tokia bendra miško gyvenimo taisyklė: augalai maitina gyvūnus, šie padeda jiems išsilaikyti ir plisti.

Ir skruzdėlėms dėkui

Žolių sėjos darbuose paukščiai ir žvėreliai neatlieka ryškesnio vaidmens. Mat tarp miško žolių labai nedaug rūšių išaugina sultingas uogas, kuriomis susigundytų gyvūnai. Galima paminėti nebent baltašaknes, katuoges, medutes, pakalnutes – nesunku suskaičiuoti ant rankų pirštų. Daugelio jų vaisiai nuodingi, žmonėms išvis netinka, bet jie mėgstami miško gyventojų. Tarp miško žolių nemažai tokių, kurios plinta padedant skruzdėlėms. Šie darbštūs ir naudingi vabzdžiai, suradę miško dirvon nukritusią bet kokią sėklytę, tempia į skruzdėlyną. Tačiau ne visas rastas sėklas pasiseka panaudoti saviems tikslams, dalį pameta pakeliui. Augalai irgi moka prisivilioti smaližes skruzdėles. Prisiminkime anksti pavasarį žydinčias plukes, rūtenius, žibuokles. Jų sėklos su mėsingais iškilimais, kurių turinį mėgsta skruzdėlės. Jos nešasi tas sėklytes į skruzdėlyną maistui, sandėliuoja savo pilies rūsiuose. Žiemą mėsingas išaugules nukremta, o pavasarį plikas sėklas išneša lauk. Iš tokių sėklų išdygsta jauni augalai, tik jau naujose vietose.

Į gyvenimą – kabliukais ir dantukais

Rūpindamasis augalijos išlikimu, Kūrėjas prigalvojo įvairiausių mechaninių prietaisų sėkloms platinti – akuotų, dantelių, dygliukų, kibukų, plaukelių, prielipų, šerelių, žvaigždučių. Jeigu rudenį teks klajoti po mišką, pasidairykime atidžiau – laukymėse, prie griovių ir kelių, upelių šlaituose klesti varnalėšos. Įsivelkime į pačią galvutę – krepšelį su prinokusiomis sėklomis. Jame matyti daugybė pasišiaušusių kabliukų, jie pasiskirstę tolygiai ir užsilenkę į viršų. Nuo menko prilietimo kabliukai įsikimba į plaukus gyvūnams, į plunksnas paukščiams, į drabužius žmonėms. Ir sagutis su sėklomis leidžiasi į kelionę. Panašiai apsiginklavę ne tik varnalėšų vaisynai.

Laukymėje sutinkame kitą augalą – dagį. Jo vaisiukai taip pat aprūpinti kabliukais, tik, palyginti su varnalėšos, jų kibiai gerokai trumpesni. Jei gyvūnas užkliudys vaisyną, kabliukai nulūš, o jų likučiai pavirs aštriais ir tvirtais dygliais, kurie įsmigs į leteną ir taip bus pernešti į naujas vietas. Tokius dygliukus turi ne vienos rūšies dagių vaisynai. Laukymėse auga dirvuolės. Jų sėklos iš apačios irgi aprūpintos kabliukais, lenktais į vidų. Upelio pakrantės prižėlusios žiognagių. Jei sutiksi derančią šią žolę, ant drabužių liks puošmena – krūvelė smulkių vaisiukų, įsikibusių į audinį. Kiekvienas vaisiukas su mažyčiu lenktu nageliu. Lengvai kimba ne tik į audinį, bet ir gyvūnui į kailį. Anksčiau ar vėliau atsikabins, nukris į dirvą, ir iš viduje tūnančios sėklytės išaugs nauja žiognagė.

Drėgnuose miškų slėniuose pasklidę lakišiai. Praeikime per jų sąžalynus, ir drabužiai liks išvien nukibę sėklomis. Į audinį jos įsikimba 2–4 akuotais, kurių dantukai užlenkti atgal. Akuotai beveik tiesūs, bet pro didinamąjį stiklą nesunku įminti jų paslaptį. Į drabužius ar vilną jie įsminga laisvai, o, kai nori ištraukti, judesiams pasipriešina atgal užlenkti dantukai. Tai primena žeberklo veikimo principą. Laukinių morkų ir kai kurių kitų augalų sėklytės su aštriais priedėliais, kurie prastai kimba į drabužius, bet puikiai įsivelia į vilną. Snapučio sėklytė su ilgu ašutu, išlenktu stačiu kampu. Prisilietęs prie dirvos, grūdelis ašutu kabinasi už artimiausio augalo ar kitokio daikto. Sudrėkęs ašutas ištįsta, džiūdamas susitraukia, ir taip jo aštrus galiukas įsirausia į dirvą. Ištrūkti sėklytei iš dirvos neleidžia jos gale esantys žemyn nulenkti plaukeliai. Taip sėkla pati įsitvirtina dirvoje ir sudygsta.

Lyg iš patrankų

Neįprastas sėjos būdas – vaisiukų svaidimas. Žolės tarsi šaudo sėklomis, pažerdamos jas į visas puses nuo savęs. Tiesa, žolių „artilerisčių“ miške nedaug. Daugeliui pažįstami po eglėmis pievelėmis augantys smulkūs kiškiakopūsčiai. Ši gležna žolelė pasikaišiusi į dobilus panašiais rūgščiais lapeliais. Kiškiakopūsčio vaisiukas, išaugantis žiedelio vietoje, išvaizda primena miniatiūrinį kamuoliuką, pakibusį ant ilgo kotelio. Suspauskime vaisiuką dviem pirštais – jis sprogs. Bet ši procedūra įvyks tik tam tikru metu, kai vaisiukas jau visiškai subrendęs, tik dar nespėjęs iššauti. Kitas žolės „artileristės“ pavyzdys – sprigė. Gana stamboka, bet trapi miškų žolė, sutinkama drėgnose ir pavėsingose vietose. Sprigės žiedai geltoni, savito pavidalo, su kabliuku išlinkusia išauga – pentinu. Vaisiai žali, panašūs į ilgas plonas ankštis. Tos ankštys ypatingos – sukeliančios sprogimą. Pakanka paliesti prinokusį sprigės vaisių, kaipmat sultingos spyruoklinės sąvaros mirksniu užsiries ir su jėga švystelės sėklytes į šalis. Jos nenulėks į tolius, bet ir neišbyrės motininiam augalui po kojomis. Sprigės pavadinimas labai taiklus.

Kam augalams tos visos gudrybės? Kodėl kasmet vyksta didysis augalų persikraustymas? Visa augalijos pasaulio egzistavimo istorija mus įtikina, jog augalai siekia persikelti į naują aplinką, kuri saugo juos nuo epidemijų, kenkėjų invazijų, paįvairina gyvenimo ir mitybos sąlygas. Trumpai tariant – padeda išsilaikyti.

 Alfonsas KAZITĖNAS

image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.