Viešieji pirkimai: priversti rinktis pigiausią, o ne geriausią

Nuo gamtos malonių priklausantis ūkininkas ar žemės ūkio bendrovės vadovas neretai nori nenori yra priverstas prašyti Europos Sąjungos, valstybės paramos ar paskolos komerciniuose bankuose. Šis kelias dažniausiai būna ilgas ir duobėtas, o ir jį įveikus džiugesio ne visuomet būna daug, nes žemę dirbantis žmogus už gautą paramą galės įsigyti ne tai, ko jam iš tiesų labiausiai tuo metu reikia, o tai, kas kainuoja pigiausiai.

Neįtikėtina, bet taip yra Pora šimtų hektarų žemės Žemaitijoje dirbantis ūkininkas prieš kurį laiką užsimojo įsigyti jo kalvotoms dirvoms tinkantį kombainą, pabandė gauti paramą. Ūkininko išsirinktos technikos kaina siekė 150 tūkst. Eur, todėl jam teko skelbti konkursą, o jo nugalėtoju buvo pripažintas pigiausias iš trijų tiekėjų pasiūlytųjų. „Kodėl aš privalau pirkti ne tai, ko man reikia, o tai, kas pigiausia? Kodėl kažkas man turi nurodinėti, kokia technika privalau dirbti savo laukuose? Juk perku ne vien už paramos, bet ir už savo pinigus“, – piktinosi tokia tvarka žemaitis. Iš tiesų – kodėl? Gal ūkininkas kažką ne taip suprato? Ne, viską jis suprato teisingai. Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Milda Jusienė „Ūkininko patarėjui“ paaiškino, kad, norėdami įsigyti tokią techniką pasinaudojant paramos lėšomis, ūkininkai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu.

Be konkurso ar apklausos – nė iš vietos „Perkant prekes, paslaugas ar darbus galimi šie pirkimo būdai: konkursas, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė viršija 144 810 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (PVM), darbų – 724 050 Eur be PVM, ir apklausa, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė mažesnė nei 144 810 Eur be PVM, o darbų – lygi arba mažesnė nei 724 050 Eur be PVM. Konkursas gali būti organizuojamas visais atvejais, neatsižvelgiant į pirkimo vertę“, – patvirtino M. Jusienė. Pasak specialistės, iš tiesų tiekėjų pasiūlymai vertinami pagal mažiausios kainos arba ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijus. Tinkamų finansuoti išlaidų sumai įrodyti pareiškėjas turi pateikti tris komercinius pasiūlymus, kuriais pagrindžiama visa prašoma paramos suma, o tinkamų finansuoti išlaidų suma nustatoma pagal mažiausią pasiūlytą kainą. Tokia tvarka, M. Jusienės teigimu, yra nustatyta siekiant užtikrinti, kad Europos Sąjungos parama būtų naudojama tikslingai, o paramos sumos neviršytų nustatytų limitų. Iš tiesų įvairių sukčių ir kombinatorių, kurie neteisėtai, apgaulės būdu bando pasinaudoti Europos Sąjungos ir valstybės parama, pasitaiko ne taip jau retai. Tačiau ar mažiausia pirkinio ar paslaugos kaina yra vienintelis būdas sutramdyti tokius piktnaudžiautojus?

Ydingą praktiką reikia keisti Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, „ŪP“ paklaustas, ką jis mano apie privalomus skelbti konkursus ir apklausas, žodžių į vatą nevyniojo. „Mes seniai sakėme, kad tokia tvarka, kai ūkininkas, norėdamas įsigyti techniką, būtinai privalo rinktis pigiausią, nes antraip negaus paramos, yra netikusi. Net mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sukritikavusi tokią ydingą praktiką ir paraginusi ją keisti, bet kol kas jokių pokyčių Viešųjų pirkimų įstatyme nematyti“, – sakė J. Talmantas. Jo teigimu, ne vienas ūkininkas dėl tokių dalykų buvo priverstas bylinėtis teismuose ir viskas dažniausiai baigdavosi ne jų naudai ir dar teismo išlaidas tekdavo padengti. „Toks įstatymas. Nesvarbu, kad ūkininkams jis visiškai netinka. Kol jis nebus pakeistas, viskas taip ir liks. Turėsime pirkti ne tokį traktorių ar kombainą, kokio mums reikia, o tokį, kokį mums nurodys klerkai ar būrys valstybės išlaikomų teisininkų. Gal ir žmonas greitai jie mums ims parinkinėti?“ – ironizavo Ūkininkų sąjungos vadovas.

Ekonominis naudingumas nusveria retai Pasak J. Talmanto, ūkininkui dažnai tinka ne bet koks traktorius, o būtent toks, koks geriausiai gali dirbti būtent jo laukuose. „Kiekviename ūkyje žemė skirtinga. Vienur ji įdirbama tradiciniu būdu, kitur – giliai arba dirvos neariant, o tam reikia galingesnių traktorių, kurie neabejotinai ir kainuoja brangiau. Ką ūkininkas veiks savo sunkiose žemėse su pigiau kainuojančiu „žiogu“? Neatsižvelgiama nei į ūkio specifiką, nei ten taikomas technologijas, nei į tai, kas jame auginama.“ Apie ydingą Viešųjų pirkimų įstatymą kalbama jau ne pirmus metus, bet ir toliau viską lemia tik kaina. Statistikos duomenimis, pastaruosius trejus metus mažiausios kainos kriterijumi remtasi beveik 94–96 proc. viešųjų pirkimų. Vadinasi, „ekonominis naudingumas“ čia nusvėrė tik vidutiniškai vos apie 5 proc. pirkimų.

Metalo laužo nereikia Kai kurie smulkesni ūkininkai guodėsi bijantys skolintis ir pasinaudoti Europos Sąjungos parama, nes, norint ją gauti, atseit reikia pirkti būtinai naują ir bendrijos šalyse pagamintą vakarietišką techniką. Ar tikrai taip? ŽŪM Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė M. Jusienė šiek tiek prasklaidė tokius būgštavimus. Jos teigimu, reikalavimo pirkti tik ES šalyse pagamintą techniką nėra. Tačiau, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos nuostatas, paramos lėšomis finansuojamas tik naujos technikos įsigijimas. Perkama technika turi atitikti ES teisės aktų nustatytus reikalavimus. J. Talmantas tam irgi pritaria. „Praktika parodė, kad įsigyjant jau naudotą techniką neretai neišvengiama piktnaudžiavimų, ūkininkams įbrukama savo amžių atitarnavusi technika, kuri greitai sugenda ir tampa tinkama tik metalo laužui. Ir taip jau apie 70 proc. technikos ūkiuose yra sena, kai kuri likusi dar nuo sovietmečio, nuolat genda, teršia orą. Kam mums dar labiau didinti tą laužyną? Turėtų būti skatinamas tik naujos technikos įsigijimas ir be nurodinėjimų pirštu pirkti pigiausią“, – sakė Ūkininkų sąjungos pirmininkas.

Apsieis be paramos, bet nerizikuos Šeimos ūkininkų sąjungos pirmininko Vido Juodsnukio nuomone, parama įsigyti žemės ūkio technikos iš esmės yra skirta ne smulkiesiems ūkininkams. „Tai ne mano žodžiai, taip yra įsitikinę daugelis nedideliuose žemės plotuose ūkininkaujančių žmonių. Tas paramos obuoliukas gražus, bet kabo jis aukštai ir be lazdelės jo nepasieksi. Labai griežti reikalavimai, gresiančios sankcijos yra išgąsdinusios daugelį smulkių ūkininkų, kad dažnas nė nebando ieškoti paramos. Reikalavimas būtinai pirkti pigiausią techniką yra absurdiškas. Ne veltui juk liaudyje sakoma: pigią mėsą tik šuo ėda. Taip ir su technika“, – neslėpė apmaudo kalbėdamasis su „ŪP“ korespondentu V. Juodsnukis. Pasak Šeimos ūkininkų sąjungos vadovo, kai kurioms prekėms ir paslaugoms pirkti tie konkursai gal ir gerai, ypač valstybinėse įstaigose bei įmonėse – daugiau viešumo ir kontrolės, juk disponuojama visų pinigais. Tačiau toks reikalavimas, jo įsitikinimu, visiškai netinka ūkininkams, kurie gyvena savo galva ir savo rizika. „Ūkininkas niekuomet nekiš pinigų į nevykusią, nepatikimą techniką, nes patirtų nuostolių jam niekas nekompensuos, pinigai bus išmesti kaip į balą, todėl reikalavimas pirkti pigiausią traktorių ar kombainą jam atrodo neprotingas ir neįtikinantis. Kaime gyvenantys žmonės dar gana konservatyvūs, geriau jau visai neprašys paramos, negu rizikuos“, – sakė V. Juodsnukis.

Kas tinka vieniems, visiškai netiks kitiems Su Vokietijos ir kitomis vakarietiškomis kompanijomis bendradarbiaujančios ir Lietuvos rinkai tiekiančios traktorius, kombainus, šienavimo techniką UAB „Biržų žemtiekimas“ valdybos pirmininkas Viktoras Rinkevičius mano, kad dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas yra pernelyg biurokratiškas, varžantis žemdirbių iniciatyvą ir griaunantis jų planus įsigyti reikalingos technikos. „Lietuvoje yra įvairių ūkių – labai stambių su pažangiomis technologijomis, galinga technika, yra vidutiniokų, yra ir visiškai smulkių. Negalima visiems taikyti tą patį matą teikiant paramą įsigyti techniką. Kas tinka vieniems, visiškai netiks kitiems. Pagal dabartinį Viešųjų pirkimų įstatymą, visi turėtų būti vidutiniai ar net žemiau vidutinio lygio. Tai neskatina nei plėtros, nei naujų technologijų diegimo, o tik stumia į vidutinybę. Manau, turėtų būti leidžiama kiekvienam ūkininkui pasirinkti, kokią techniką ir už kokią sumą jam įsigyti. Niekas nėra sau priešas ir nepirks daikto, kad neišsimokėtų ir po to bankrutuotų“, – sakė V. Rinkevičius. Jo manymu, norint ūkininkams Europoje būti konkurencingiems, jie kaip tik turėtų būti skatinami įsigyti kuo pažangesnės, našesnės technikos, o dabar jie savotiškai yra supančioti, turi gyventi ne savo galva, o tų, kurie pagal žemdirbiams netinkantį Viešųjų pirkimų įstatymą jiems primeta savo valią.

 Stasys JOKŪBAITIS „ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.