Specifinio verslo kaimynystė apkartina gyvenimą

Paminklų prekyvietėmis paverstų gyvenamųjų kiemų galite pamatyti Rokiškio, Svėdasų, Karsakiškio centrinėse gatvėse.

Likus mėnesiui iki Helovino kai kurie amerikiečiai savo kiemus paverčia improvizuotomis kapinėmis, vaiduoklių ir numirėlių buveinėmis. Bet šventė pasibaigia, kraupios dekoracijos nuimamos ir kiemai vėl tampa jaukūs. O štai Panevėžio, Rokiškio, Karsakiškio (Panevėžio r.), Svėdasų (Anykščių r.) ir daugybės kitų Lietuvos miestų bei miestelių centrines gatves į Helovino dekoracijas panašūs vaizdai „puošia“ nuolat.

Kaimynystė Lietuvoje – nenuspėjama
Turbūt daugeliui žinomas garsus posakis, kad perkant namą svarbiausi yra trys dalykai – vieta, vieta ir dar kartą vieta. Kiekvienam sąvoka „vieta“ gali turėti skirtingų kriterijų, bet į ją paprastai visuomet įeina atsiveriantis vaizdas pro langą, balkoną ar iš savo kiemo. Deja, Lietuvoje įsigijęs ar paveldėjęs būstą su „normaliu“ vaizdu ir jame dešimtmečius pragyvenęs, netikėtai gali atsidurti šalia „girdykla“ vadinamo pigaus alaus baro, nelegalių automobilių remonto dirbtuvių, kalėjimo, laidojimo biuro ar antkapinių paminklų prekyvietės.
Taip yra todėl, kad mūsų šalyje į gyvenamąsias teritorijas valdžia leidžia įsiterpti komerciniams ir kitos paskirties sklypams su visomis bjauriomis pasekmėmis aplinkiniams. Ir tada gyventojui iškyla pasirinkimo problema – toliau gyventi šalia nepageidaujamos kaimynystės ir kankintis ar, pardavus savo puoselėtus, bet nuvertėjusius namus, išsikelti kitur. Bėda tam, kas neturi galimybių to padaryti, nes gyvenamosios vietos pakeitimas reikalauja išlaidų, arba namai – per daug brangūs dėl su jais siejančių prisiminimų, įdėto triūso kuriant aplinkos grožį.

Verčia nuolat galvoti apie mirtį
Su tokia dilema susidūrė ir Aldona (vardas pakeistas), gyvenanti nedideliame Panevėžio rajono miestelyje. Gyvenimas gimtuosiuose namuose, kuriuose praleido per 50 savo gyvenimo metų, pastaruoju metu jai gerokai apkarto. Tuos namus, jų kiemą ir sodą anksčiau puoselėjo bei gražino Aldonos tėvai, o dabar ne vieną dešimtmetį tai tęsia Aldona su savo vyru.
„Namai mums visada buvo vieta, kur jautėmės geriausiai ir kur visada su malonumu sugrįždavome – po darbų, kelionių. Deja, dabar kas rytą mus „išlydi“ ir grįžtančius namo „pasitinka“ mintys apie mirtį, kapus“, – prisipažįsta Aldona.
Anksčiau Aldonos namuose nekabėjo dieninės užuolaidos, kad aplinkos grožis be kliūčių įsilietų į namo vidų. Dabar gyvenamajame kambaryje ir virtuvėje moteris ne tik pakabino matines užuolaidas, bet ir užleido žaliuzes. To prireikė po to, kai kitoje gatvelės pusėje gyvenantis kaimynas savo namų kieme prisistatė dešimtis kapams skirtų paminklinių akmenų. Įsigijęs verslo liudijimą, kaimynas iš Kinijos importuoja pigius paminklinius akmenis ir jais prekiauja tiesiog nuo savo namų slenksčio.
Pašnekovė supranta, kad žmogus ėmėsi tokio verslo, ieškodamas pragyvenimo šaltinio, bet jai nesuvokiama, kaip vietos valdžia leidžia tokį verslą plėtoti tiesiog po kaimynų langais. „Nejaugi negalima rasti tam tinkamesnės vietos – prie kapinių, miestelio pakraštyje. Kiek teko važinėti po pasaulį, tokių makabriškų vaizdų kiemuose teko matyti tik prieš Heloviną – improvizuotų kapinių, numirėlių, vaiduoklių. Bet šventė pasibaigia ir dekoracijos nuimamos, kiemai vėl tampa jaukūs, skirti gyviesiems. O pas mus kai kur – nesibaigiantis Helovinas: centrinėse miestų ir miestelių gatvėse kaip grybai po lietaus dygsta antkapių prekyvietės privačiuose kiemuose. Man tokie vaizdai kelia depresiją“, – prisipažįsta pašnekovė, nenorėjusi viešai skelbti nei savo pavardės, nei gyvenamosios vietos. Moteris sako norinti kovoti ne prieš savo kaimyną, o prieš įsigalinčią tendenciją – gyvenamąją vietą paversti kapinių priedėliu.

Namų valda – ne verslui plėtoti
„Savo kieme paminklinių akmenų prisikrovęs asmuo nieko nestato. O ką žmogus gali laikyti savo namų valdoje, įstatymais nenumatyta. Na, savo reikmėms kieme pasidėjau 5 ar 50 paminklų ir laikau. Paminklas – kilnojamas daiktas: šiandien čia pasistačiau, rytoj – kitur. Kas man uždraus?“ – sako Panevėžio rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjas Saulius Glinskis, paklaustas, kodėl laisvai įsigali daugelio akis badanti tendencija prie gyvenamųjų namų įrengti antkapių sandėliavimo aikšteles.
Kita vertus, pasak architekto, namų valda skirta ne verslui plėtoti – visa komercija turėtų būti vykdoma komercinėse teritorijose. Jeigu žemė naudojama ne pagal paskirtį (žemės paskirtis nepakeista į komercinę), tai jau – Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijos klausimas.
„Paminklas – specifinis daiktas, jis daro psichologinį poveikį. Jų neturėtų būti miesto ar miestelio centre. Manau, trūkumas, kad tai nereglamentuojama. Kad komercinė veikla vykdoma ne ten, kur turėtų būti, nėra geras dalykas“, – įsitikinęs S. Glinskis.

Antkapiai gatvių nepuošia
„Laikausi nuomonės, kad laidojimo namai, paminklų verslas turi būti plėtojamas miesto, miestelio pakraštyje, bet jokiu būdu ne centre ar prieš gyvenamojo namo langus. Šie objektai psichologiškai neigiamai veikia aplinkinius ir nėra verslo sritis, puošianti miestą ar miestelį“, – mano Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Remigijus Ačas.
Pasak R. Ačo, kiekvienas žmogus turi teisėtų lūkesčių plačiąja prasme. Jeigu prieš 20 metų asmuo pasistatė ar iš tėvų paveldėjo gyvenamąjį namą, jį išpuoselėjo, išgražino aplinką, o už tvoros staiga atsirado nepakeliama kaimynystė, tenka parduoti savo namus ir išsikelti kitur. Tokį atvejį R. Ačas prisimena buvus Raseiniuose.
Vienas kaimynas savo individualiuose pastatuose atidarė laidojimo biurą. Kitas kaimynas vien dėl to pardavė savo namus ir išsikėlė kitur. Jis negalėjo pakelti kasdienės gedulingos nuotaikos: po namų langais nuolat vyko laidotuvės, vakarais buvo giedama. „Baisus diskomfortas. Tas pats ir dėl paminklų: kiekvieną dieną žiūrėti į iškaltus kryželius, matyti gedulingai apsirengusius žmones, atvažiuojančius rinktis paminklų, nėra malonu“, – neabejoja Seimo narys.
Bet, anot politiko, kiemas kiemui nelygu. Yra kelių hektarų ploto privačių valdų, labai nuošalių. Jeigu ūkiniame pastate, kur nekliūva praeivio žvilgsnis, užsiimama paminklų prekyba, to negali uždrausti. Kiekvienu atveju reikėtų spręsti atskirai.
„Kaip buvęs meras pasakysiu: tie dalykai yra savivaldos reguliavimo sfera. Savivaldybės specialistai, taryba turi matyti situaciją. Pavyzdžiui, jei parduotuvė ar įmonėlė išsikabina reklamą truputį per arti kelio, iš karto sulaukia raginimo susimokėti baudas. Manau, yra skirtingo poveikio aplinkiniams dalykai, kai privačiame kieme atidaroma kojinių ir kelnių parduotuvė ir kai prekiauja paminklais. Jiems sandėliuoti turi būti skirtas komercinės, o ne gyvenamosios paskirties sklypas“, – tvirtina R. Ačas.
Jo manymu, daug ką išspręstų labiau diferencijuojamas žemės mokestis. Paprastam gyventojui tas mokestis būtų tik simboliškas, o savo gyvenamojoje vietoje ketinantysis steigti verslą turėtų žinoti, kad jam tai kainuos kur kas brangiau nei kitoje vietoje. Ir brangiau mokėdamas jis negalėtų daryti ką panorėjęs – privalėtų gauti tarybos leidimą, kaimynų pritarimą.
„Bet tai nereiškia, kad imame ir pasmaugiame verslininkus. Savivaldybė jiems turi pasiūlyti alternatyvą tą patį verslą plėtoti pigiau kitoje vietoje. Tam sudaromi bendrieji perspektyviniai planai, kad kiekvienas žinotų: 30 ar 100 metų toje miesto dalyje yra komercinės paskirties teritorijos. Seimas formuoja politiką. Įstatymais turi būti sudėti „kuoliukai“ – pagrindinės taisyklės, principai, o individualias situacijas turi spręsti savivalda“, – sakė R. Ačas.

Kasdienis „memento mori“ didina depresiją
Kad antkapių pilnas kaimyno kiemas gali daryti neigiamą psichologinį poveikį aplinkiniams, mano ir psichologė Rasa Praninskienė, dirbanti Panevėžio pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje. „Vienas kitas žmogus, kuriam apskritai nelabai kas rūpi, gal ir nereaguos, bet kitiems iš tiesų gali gesti nuotaika, šalia nuolat matant antkapinius akmenis: jie primena apie tavo gyvenimo pabaigą. O jeigu žmogus neseniai ką brangaus yra praradęs ar palaidojęs, tai bus kasdienis skaudžios netekties priminimas“, – sako psichologė.
Pasak specialistės, linkusiajam į depresiją akis badantis memento mori (lot. prisimink, kad mirsi) gali palaikyti depresiją, pesimistinį požiūrį į savo būtį. „O ką jau kalbėti apie estetinį vaizdą. Pirkdamas namus, kiekvienas ieško gražios, ramios aplinkos. Tad gyvenamoji erdvė turėtų būti atskirta nuo komercinės. Aišku, jeigu pro langą matomas kaimyno kiemas apstatytas gražių augalų vazonais ir jais prekiaujama, tai vienas dalykas, ir visiškai kita – kai prekiaujama paminklais. Aš, kaip psichologė, manau, kad šiuo atveju aplinkiniams daromas neigiamas poveikis, ir tokia veikla gyvenamajame rajone neturėtų būti leidžiama.“
R. Praninskienė duoda pavyzdį ir iš savo patirties. Daugiabučio, kuriame ji gyvena, kieme, už 6 metrų nuo namo langų, atsirado alaus baras. Namo gyventojai labai dėl to pyko, kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybę. „Ar gali taip būti, kad daugiabučio kieme tokie vaizdai?! Bet mums buvo atsakyta: jeigu aludė nuo gyvenamojo namo nutolusi daugiau nei per 6 metrus, jos nėra pagrindo uždaryti. Ir mes toliau kankinamės dėl tos aludės. Tas pats ir dėl paminklų po kaimynų langais. Nereikia būti nekilnojamojo turto specialistu, jog suprastum, kad paminklų pilnas kiemas mažina ir šalia esančio nekilnojamojo turto vertę.“

Daiva SKIRKEVIČIENĖ
Autorės nuotrauka

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.