Karvidžių tuštėjimo metas

Šalies pieno sektoriuje ūžaujantys skersvėjai guldo ant menčių ūkį po ūkio. Likviduojamos ne tik pavienės karvės, bet ir didelės gerų melžiamų karvių bandos. Ūkininkai pieninius galvijus keičia į mėsinius arba persiorientuoja vien tik į augalininkystę. „Sasnavos“ žemės ūkio bendrovė (Marijampolės sav.) šiemet visą 170 karvių bandą ir tiek pat prieauglio pardavė lenkams, nes pienininkystė jų ūkiui tapo nuostolinga. Bendrovės ganyklos buvo suartos, užsėtos javais bei rapsais. Buvusiose bendrovės fermose dabar lenkai superka iš mūsų ūkių galvijus ir juos išsigabena į Lenkiją skersti.

Kritusios kainos užaugino skolas „Sasnavos“ žemės ūkio bendrovėje pienininkystė buvo pagrindinė veiklos šaka, iš kurios buvo gaunamos beveik visos pajamos. Deja, užsitęsusi krizė Lietuvos pieno sektoriuje tapo bendrovei nebepakeliama, nes dėl kritusių pieno kainų ėmė augti skolos. Teko imtis radikalių sprendimų. „Bendrovei vadovauju 8 metus, pirmą kartą atsidūrėme tokioje keblioje situacijoje. Paskutiniu metu turėjome 170 melžiamų karvių ir 170 prieauglio. Palaikėme nuolatinį bandos dydį, ją atnaujindavome, ketinome dar šiek tiek didinti. Kai atėjau į bendrovę, čia buvo 70 karvių. Bandą atnaujinome iš esmės – užsiauginome jaunų produktyvių karvių. Per mėnesį realizuodavome apie 70 t pieno. Žinoma, ir anksčiau buvo visko – kainų nuopuolių ir pakilimų. Kai už pieną dar mokant litais kainos siekė apie 80–90 centų už kg, kažkaip dar galėjome kapstytis, bet kai jos krito kone perpus, ši veikla tapo nuostolinga, – pasakojo J. Kurtinaitis. – Tos bendrovės, kurios turi daug žemių, pienininkystės nuostolius bent jau gali padengti iš kitų veiklos šakų ir jų pajamų vidurkis neina į minusą. O mūsų bendrovė nedidelė, žemės turime tik 400 ha. Iš turimų žemės plotų apie 120 ha sudarė pievos, javus ir kukurūzus auginome daugiausia pašarams. Grūdų tegalėjome parduoti tik iš 100 ha – maždaug 50 t, nes visa kita buvo reikalinga galvijams. Kai priėmėme sprendimą lik­viduoti bandą, mums už 1 kg pieno buvo mokama 19 euro centų. O paskui kainos dar krito ir pieno gamintojai tegavo po 12–15 centų už kilogramą. Prieš metus fermose atnaujinome melžimo įrangą, sutvarkėme mėšlo šalinimo sistemą, prisiruošėme pašarų. Tačiau dėl kritusių pieno kainų ėmėme skęsti skolose. O dėl Rusijos embargo mokamos kompensacijos, deja, irgi nepadengė nei pieno gamybos kaštų, nei nuostolių. Sausio mėnesį nutarėme, kad nėra kitos išeities – tik galvijų likvidavimas. Šį sprendimą įvykdėm per šių metų kovą-balandį, o vasario mėnesį pasitaikė palankus oras, tad visos mūsų ganyklos virto arimais. Balandžio mėnesį juos apsėjome vasariniais kviečiais ir miežiais. Užderėjo labai gerai. Supratome, kad nors sprendimas buvo priimtas labai skaudus, bet teisingas ir kitais metais galbūt pavyks atsitiesti. Pats esu ūkininkas ir tikrai neįsivaizdavau, kad lietuviškas pienas taps nereikalingas. Pieno krizė tęsiasi jau pusantrų metų ir kol kas jokių prošvaisčių nesimato. Aš įsitikinęs, kad Europos Sąjungai lietuviško pieno nereikia, tik jie garsiai to nepasako, juk didžiosios Europos šalys pieno turi pakankamai, tad mūsų pieno sektoriaus žlugimas kai kam tik į naudą. Be to, viskas daroma taip, kad patys tą sektorių ir sunaikinsime“, – įsitikinęs J. Kurtinaitis.

Kodėl svetur kitaip? Kai sausio mėnesį bendrovėje buvo priimtas sprendimas, kad galvijų laikyti neapsimoka, jų čia buvo pilni tvartai. Nors kaina buvo žemesnė nei savikaina, niekas nepuolė karvių nei prieauglio pirkti. Žinoma, Lietuvos mėsininkai mielai galvijus būtų išsigabenę pusdykiai, bet bendrovė sulaukė geresnio pasiūlymo. Karves ir visą prieauglį nusipirko lenkai. Jie neskirstė galvijų pagal kategorijas, juos tiesiog visus krovė į bandovežius, pasvėrė pagal gyvąjį svorį ir iš karto sumokėjo pinigus. Vidutiniškai už karvę bendrovė gavo apie 2 tūkst. Lt. Pasak J. Kurtinaičio, dalį bendrovės parduotų į užsienį melžiamų karvių, veršingų veislinių telyčių bei veršelių įsigijo Lenkijos ūkiai, o dalis galvijų buvo paskersti. Paradoksalu, bet galvijus lenkams pardavę brangiau nei Lietuvoje, iš Lenkijos vežamės pigesnę mėsą. Ir pieno ūkiai ten sėkmingai gyvuoja. Tiesa, kai kas ir Lietuvoje išsirinko karvių iš bendrovės bandos, bet be didelio džiaugsmo, nes tikino matą čia ne kokias pieno ūkio perspektyvas. „Sasnavos“ ŽŪB fermos nebuvo itin šiuolaikiškos, tačiau antrą sezoną veikė nauja „De Laval“ melžimo įranga, šaldytuvai, plovyklos. Dabar viskas išmontuota ir sudėta sandėlyje. Pasak J. Kurtinaičio, gal ateis geresni laikai ir kas nors visa tai nupirks. „Mes tikrai jau nusprendėme daugiau neužsiimti pienininkyste. Be to, gerą karvių bandą sukurti nėra taip paprasta, reikia daug laiko, bent 4 metų. Tai ne kiaulės, kad per vieną sezoną jų gali prisiauginti. Vienas fermas jau esame išnuomoję lenkams, jie įkūrė galvijų supirkimo įmonę ir išsiveža juos skersti į Lenkiją. O dėl kitos fermos tariamės su vokiečių atstovu ir jie žada įrengti veršelių supirkimo punktą. Užsienyje, pasirodo, vis dar apsimoka auginti veršelius ir karves melžti. Lenkai stebisi, kaip mūsų perdirbėjams leidžiama užsidėti tokius milžiniškus antkainius, nes ten perdirbėjai ir pieno gamintojai pelną ir nuostolius perpus dalijasi, o pas mus visos bėdos sukraunamos tik ant žemdirbių sprando. Lenkijoje, kai jie pirko mūsų karves, buvo visai kitokios kainos nei čia, už pieno litrą ten mokėjo po 1,30 zloto, o mes tegavom 19 euro centų, maždaug tik pusę tiek“.

Europai mes nereikalingi „Kai paskaičiuojam su kitais Lietuvos pieno gamintojais, mes Europoje už pieną gauname mažiausias kainas. Taigi, dar kartą pabrėžiu, kad mes nereikalingi Europos Sąjungai su savo pienu. Dar 1992 m. kai buvome grupelė ūkininkų Olandijoje, jie trynė rankas laukdami, kad ateitume į ES, nes neturėjo kur dėti nei savo pieno, nei mėsos, tikėjosi, kad tapsime jų produktų valgytojais. Viena iš idėjų plėsti ES ir buvo, kad senbuviams atsivertų naujos rinkos. Juk prisiminkime cukraus sektorių. Jei ne atkovotas Marijampolės cukraus fabrikas, tikriausiai dabar valgytume danišką cukrų ir apie cukrinių runkelių auginimą jau būtume pamiršę. Tiesiogiai niekas nepasako, kad mus norima sunaikinti, nes tai būtų negražu, bet sudaromos tokios sąlygos, kad patys susinaikintume. Juk dabar Lietuvoje jau nėra nė vieno lietuviško kiaulių ūkio – visos fermos danų, jie pas mus augina kiaules. Lietuvos žemdirbiams iškeliami tokie reikalavimai, kad kiaulių gyvenimas turi būti geresnis nei mūsų pačių. Kažkodėl mūsų šalies vadovai, užuot padėję, pagerinę, palengvinę situaciją saviems žemdirbiams, tik dar labiau viską griežtina ir apsunkina. Aš pats ūkininkauju nuo 1991 m., turiu apie 300 ha, auginu rapsus, kviečius, miežius, žirnius, – aiškina J. Kurtinaitis. – Kiek pamenu, visada žemdirbiai buvo raminami, kad ateityje bus geriau ir geriau, bet kiekvienais metais mus sugeba kuo nors nemaloniai nustebinti, nėra jokio pastovumo. Juk kalbant ir apie išmokas žemės ūkiui – kai stojome į ES buvo žadama, kad jos ateityje susilygins su buvusių šalių narių, na, bent jau priartės prie jų. Deja, šiandien matome, kad išmokos ne didėja, o mažėja. Kokia gi gali būti kalba apie mūsų žemės ūkio konkurencingumą su kitomis šalimis? Gavome šiųmečių išmokų dalį, kuri yra mažesnė nei pernai. Bandžiau ieškoti atsakymų į šį klausimą atitinkamose tarnybose, deja, niekas negali paaiškinti kodėl taip yra ir kaip bus ateityje. O jei žemės ūkis nebus dotuojamas – jam pragaištis“, – tikino ne kartą už pažangų ūkininkavimą apdovanotas Suvalkijos ūkininkas ir bendrovės vadovas J. Kurtinaitis.

Tikimasi po nuostolių atsitiesti Dabar po „Sasnavos“ bendrovės laukus pasižvalgius pievų nematyti, vietoje jų suarti, apsėti plotai. Čia auginami žieminiai rapsai, kviečiai, miežiai, žirniai. Didžiausi plotai skirti žieminiams kviečiams ir rapsams. „Laukus jau atkovojome nuo žolių ir dabar orientuojamės tik į augalininkystę. Auginant grūdus reikia mažiau darbininkų, mažiau ir darbo. Kai likvidavome fermą, 10 bendrovės darbuotojų neteko darbo. Buvo labai nelengva žmonėms apie tai pasakyti, nes neturėjome kur kitur juos įdarbinti. Dabar bendrovėje likome 9 darbuotojai, algas susimažinome iki minimumo. Plėstis nebeturime kur nei su žemėmis, nei su darbuotojais. Gaila tų, kurie prarado darbą, nes visi esame vietiniai žmonės, kaimynai, tačiau taip neišvengiamai viskas susiklostė. Aš neįsivaizdavau, kad gyvulininkystės neįmanoma padaryti rentabilios, pasirodo, kad kartais neįmanoma. Žinoma, perėjus prie grūdų auginimo, pajamų bus tik kartą metuose, ne taip, kaip už pieną kas mėnesį, teks labai atsakingai išlaidas dėliotis. Nebus lengva persiorientuoti. Tikiuosi, kad išsilaikysime, apmokėsime skolas ir pamažu atsitiesime. Praėjusieji metai nebuvo lengvi, bet pakankamai derlingi. O grūdų kainos nors dabar ir ne tokios kaip buvo prieš kelis metus, bet neblogos. Šiemet dar turėsime nuostolių, bet ne tokių, kokie buvo praeitais metais. Tačiau kas bus, jei visi Lietuvoje likviduos galvijus ir ims javus auginti? Ar šis sektorius taip pat neatsidurs bėdoje?“ – mįslingai svarsto įžvalgus ūkininkas, dar kartą primindamas, kad kai kam, matyt, labiau reikalingos mūsų alkanos burnos, o ne darbščios rankos.

Milda JONKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.