Įsitvirtinti kaime padėjo darbas užsienyje

Konkurso „Metų ūkis 2015“ Anykščių rajone laureatas Gintaras Šinkūnas su žmona Daiva ir dukra Greta draugiškai dalijasi ūkio darbus, todėl ir pripažinimas visiems itin džiugus.

Jaunam žmogui norint susikurti gyvenimo pamatus Lietuvoje vien noro, darbštumo ir didelių pastangų nepakanka. Laikina emigracija, sunkus, daug valandų per parą trunkantis darbas užsienyje – raktas į sėkmingą gyvenimą tėvynėje. Prie šios skaudokos išvados tenka prieiti klausantis ne vieno jauno prakutusio Lietuvos ūkininko istorijos. Nėra išskirtinis ir Gintaro Šinkūno – Anykščių rajono konkurso „Metų ūkis 2015“ laureato – kelias į ūkininkus.

Ūkininkauti padeda trys moterys
Gintarui Šinkūnui – 44-eri. Jis turi kuo didžiuotis – savo rankomis sukurtas sėkmingai plėtojamas ūkis, gražūs namai ir, be abejo, didžiausias turtas – graži šeima. Gintaras su žmona Daiva susilaukė dviejų dukterų. Vyresnioji Dovilė Kaune kremta buhalterijos magistro studijas ir dirba vienoje firmoje, o jaunesnioji Greta – puikiai besimokanti gimnazistė. Ir abi jos – tėvo pagalbininkės.
Rugpjūtį, derliaus nuėmimo metą, kai atostogos universitete, Dovilė pasiima atostogų ir firmoje, kad padirbėtų ūkyje. Traktorininko teises išsilaikiusi būsima magistrė, valdydama modernią techniką, skuta ražienas. Tėvas rytais traktoriumi su dviem priekabomis į elevatorių išveža parduoti grūdus, o po pietų jį pakeičia dukra – tuo pačiu traktoriumi tik su viena priekaba 15 tonų grūdų supirkėjams nuveža Dovilė.
Gimnazistė Greta dirba ūkio sandėlyje – mygtukais valdydama modernius agregatus priima grūdus, prižiūri procesą. Žmona Daiva, dirbanti buhaltere vaikų globos namuose, veda ir ūkio buhalteriją. Ūkyje nuo pavasario iki rudens triūsia vienas samdomas darbininkas.

Sulaukė rekordinio derliaus
Gintaras mano, kad jo turimas ūkis su 270 ha dirbamos žemės yra optimalus ir plėstis nebeverta. Jeigu žemės būtų daugiau, su tiek turimų rankų neaprėptų visų darbų, o pasisamdyti papildomų sudėtinga jau ir dėl to, kad augalininkystės ūkyje joms žiemą darbo nepasiūlysi.
G. Šinkūno žemės – vidutinio našumo – nuo 32 iki 45 balų. Tačiau šie metai žemdirbiui išties buvo neblogi. „Prieš 15 metų prikulti 4 t/ha žieminių kviečių buvo labai gerai. Šiemet nustebino 7 t/ha derlius. Tai buvo rekordas, dar tokio nebuvau gavęs. Paprastai prikuldavome po 5,5–6 t/ha, nes technika moderni, dirba našiai ir kokybiškai. Į žemę beriame geras trąšas, mikroelementus. Šiemet naudojome aminorūgštis – gal tai padidino derlių“, – svarsto žemdirbys.
Nors derlius šiemet užderėjo geras, grūdų kainos žemesnės nei ankstesniais metais. „Pajamas kompensuoja derliaus gausumas. Kiek per sezoną į žemę įdėjau investicijų, jas jau atsiėmiau, dabar aruoduose liko tik pelnas“, – neslepia pašnekovas.

Likvidavo pieno ūkį
Apie šešerius metus ketvirtadalio savo žemių Gintaras nearia. Nuėmus rapsų, žirnių derlių, žemė būnanti puri – į ją sėja iš karto.
G. Šinkūnas turi įsigijęs 150 ha nuosavos žemės. Du kartus pasinaudojęs ES parama ūkiui modernizuoti, seną techniką pakeitė nauja. Šeimos namas, kažkada gautas iš kolūkio ir išsipirktas, nė iš tolo neprimena sovietinio mūrinuko. Kieme šviečia naujumu ūkinis pastatas su garažais.
Už kilometro nuo namų įsigytas senas sandėlis – rekonstruotas. Jame pasistatyta džiovykla su vidiniais apie 400 t talpos grūdų bokštais. Galbūt jau kitąmet ūkininkas planuoja statytis angarą. Tai – būtinybė. Žiemą jame saugiai stovėtų žemės ūkio technika, o vasarą ir rudenį laikinai saugoti būtų supilami grūdai, kad sklandžiai vyktų javapjūtė – derliaus nuėmimo dienomis nereikėtų su dešimtimis tonų grūdų laukti eilėse prie elevatorių.
Tačiau taip gerai ūkininkas gyveno ne visada. Ūkininkavimo pradžia tikrai niekam nekėlė pavydo.
Gintarui, kaip ir kitiems jo kartos ūkininkams, įsitvirtinti žemės ūkyje padėjo darbas užsienyje. Jis tuo neabejoja.
Gintaras vedė jaunas, tik baigęs mokslus, ir iš karto įšoko į ūkininko batus. Niekada nenorėjo gyventi mieste. Iš gretimo Vaitkūnų kaimo atsikėlęs į Kunigiškius ir gavęs 3 ha žemės, iš pradžių laikė vieną karvutę, paskui daugiau. Vienu metu su prieaugliu Šinkūnų tvarte mūkė 13 raguočių. Kasmet parduodavo po porą jautukų. Ėmė nuomotis žemės.
„Visaip kabinomės į gyvenimą. Pajamų užteko išgyventi, bet siekti ko nors daugiau – ne. Atrodė, sukiesi kaip voverė užburtame rate: dirbi, gauni pinigų, bet jų vis tiek stinga“, – prisimena praeitį ūkininkas. Kartą su žmona Daiva susėdę ir paskaičiavę ūkio išlaidas bei pajamas pamatė – iš karvių jokios naudos: darbo daug, o per mėnesį lieka vos 300 Lt pelno.
Suvokę karčią tiesą pradėjo likviduoti pieno ūkį. Žmona turėjo kitą darbą, įsidarbino ir Gintaras malūno direktoriumi. Po poros metų, 1999-aisiais, sulaukęs pasiūlymo išvažiuoti padirbėti į Norvegiją, ilgai nesvarstė. Ten daržininkystės ūkyje dirbo 8 metus po 3 mėnesius, 10–14 valandų per parą. Išvažiuodavo liepos pabaigoje, o grįždavo spalio pabaigoje. Rudenį pats apardavo savo laukus, pavasarį apsėdavo, o išvažiavus į Norvegiją Gintaro 20 ha ūkelį prižiūrėjo tėvukas, nupjaudavo pasėlius.

Ramybės paslaptys
„Jeigu ne darbas Norvegijoje, mano turimas ūkis būtų buvęs labai mažas ir silpnas, – neabejoja Gintaras. – Visus Norvegijoje uždirbtus pinigus investavau į ūkį: pirkau žemės, įsigijau vakarietiškos naudotos technikos. Nė cento iš svetur uždirbtų pinigų neišleidau namams. Juos rekonstravau jau iš savo ūkyje uždirbtų lėšų.“
Į Norvegiją nustojo važinėti pamatęs, kad ir iš savo ūkio šeima jau gali normaliai gyventi. Tačiau ir dabar Šinkūnų šeima dar negali po derliaus nuėmimo lepintis saulėtuose užsienio kurortuose. Tik liepą, per trumpą atokvėpį prieš javapjūtę, ištaiko 3–4 dienas nulėkti į pajūrį.
Žiemą užsiima produkcijos pardavimu, statybomis ūkyje. „Statant ūkio pastatus, daugelį darbų nudirbu pats. Kasmet vis kitą objektą tenka statyti. Laikas greitai eina. Reikia malkų pasirūpinti ne tik sau, bet ir tėvams. Ir pirtelė nebaigta. Galo nėra – vieną darbą baigi, kiti laukia“, – sako.
Gintaras džiaugiasi, kad gali dirbti be įtampos, nors žemės ūkio verslas rizikingas. Užpraeitą žiemą, kai iššalo visi 100 ha žieminių pasėlių, Šinkūnai prarado didžiulę sumą lėšų. Bet pasėjo vasarinių, o šie gerai užderėjo. „Ir nieko baisaus, kai nebeturi didelių įsipareigojimų bankui“, – ramybės paslaptį atskleidžia žemdirbys.

Daiva SKIRKEVIČIENĖ
Autorės nuotrauka

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.