2016-ieji – it amerikietiški kalneliai

Nerašyta taisykle tampa metų sandūroje apžvelgti praėjusiųjų rezultatus. O tai, kad 2016-ieji ūkininkams buvo tarsi važinėjimas amerikietiškais kalneliais, turbūt neužginčys niekas.
Pienininkai metus sutiko staigiai krisdami žemyn, o jei ne kilti aukštyn, tai bent į vėžes sugrįžti pradėjo tik antroje metų pusėje. Augalininkams – didžiausias supurtymas įvyko prasidėjus javapjūtei, kai derlių įkalino lietūs. O su nežymiais nuosmukiais ir pakilimais 2016-uosius pragyveno mėsine galvijininkyste ir paukštininkyste besiverčiantys ūkininkai. Tačiau visa ūkiška visuomenė Naujuosius metus pasitinka viltingai.

Padėtis įtempta
Tai, kad šie metai augalininkams buvo vieni prastesnių, dar kartą patvirtina ir Kauno r. ūkininkas Romas Majauskas. Pasak jo, pagrindinis 2016 m. iššūkis – per javapjūtę merkę lietūs. Žemdirbys skaičiuoja, kad būtent dėl to šiųmetės išlaidos šoktelėjo viršun – grūdus teko džiovinti, didžioji dalis jų – pašariniai, dėl to ir supirkimo kainos nė iš tolo neatliepė lūkesčių. „Ūkininkai savo pinigus susidėliojo taip, kad sugebėtų atiduoti kreditus. Viskas planuojama ateičiai: ko galbūt neįsigysime šiais metais ar kokių pirkinių reiktų atsisakyti norint laiku atsiskaityti su kreditoriais. Aš tikiu, kad kai kurie ūkininkai būtent taip darė ir jiems nebus jokių problemų. Aišku, buvo ir tokių, kurie tikėjo, kad šiemet bus taip pat gerai kaip visuomet ir išlaidų nesusiplanavo, tad jų skolos persikels kitiems metams. Vis tik didelių problemų neturėtų būti, nors situacija gana įtempta“, – pripažįsta patyręs grūdininkas R. Majauskas.

Tolesnes kainas diktuos australai
Metų pabaigoje pasistiebusios grūdų supirkimo kainos žemdirbiams pateikė rebusą – parduoti dabar ar ateityje tikėtis dosnesnio sandorio? „Savo grūdus dar laikau, jie yra maistiniai.
Buvo tikras vajus, kai kraunant pašarinius grūdus į laivą jų pritrūko ir jų kainos pakilo iki maistinių grūdų, – tikina pašnekovas. – Tiek ūkininkams, tiek ir įmonėms kainuoja išlaikyti geros kokybės grūdus. Juos reikia ventiliuoti, džiovinti. Juolab kad šiemet derlių puolė įvairūs grybai, esant netgi 14–15 proc. drėgniui grybų nuolat daugėjo. Taigi jeigu grūdai nėra pakankamai išdžiovinti, o ūkininkui nuėmus, tarkime, 15 proc. drėgnio derlių, jų laikymas laukiant geresnių kainų tampa rizikingas.“
R. Majausko žiniomis, grūdų supirkimo kainos paprastai reguliuojasi sausio–vasario mėnesiais ir, jeigu šiuo laiku jos nusistovės, tikėtina, kad vėliau keisis tik nežymiai. Antai Australijoje kuliamas derlius it šachmatų lentoje dėlioja ūkininkų sprendimus pagal besikeičiančias grūdų kainas, kurios viduržiemį dažniausiai pakrypsta ne žemdirbių naudai.

Gelbėtų kooperacija
Pienininkų, kaip ir augalininkų, šie metai neglostė. Žemės ūkio kooperatinės bendrovės (ŽŪKB) „Pieno gėlė“ vadovo Jono Kuzminsko manymu, šių metų pieno gamyba galėjo išlikti tokia pati kaip ir praėjusiais metais arba krito tik 1–2 proc. J. Kuzminskas neabejoja, 2016 m. visos pieno sektoriaus įmonės turėjo didesnių ar mažesnių nuostolių. „Atskirais mėnesiais pieno praradimai siekė net 8 proc., dabar jie mažesni. Praradimų yra ir, matyt, dar bus, nes smulkusis sektorius traukiasi, akivaizdu, kad ne visi tokius svyravimus atlaiko. Žmonės atvirai klausia: kiek iš mūsų galima tyčiotis? Kur matyta, kad litras pieno tekainuoja 10 centų, o kavos puodelis 1,2 Eur? Tai reiškia, kad vienam puodeliui kavos reikia 12 butelių pieno – tai nenormalu! Tokia situacija susiklostė tik todėl, kad Lietuvoje yra per mažai kooperuotų pieno gamintojų. Pernai vyko Pasaulinis pienininkystės kongresas. Atvažiavę danai mums tiesiai pasakė: jūsų kainos mažiausios Europoje tik dėl žemo kooperacijos lygio. Visame pasaulyje pieno sektorius didžiąja dalimi yra kooperuotas. Pvz., didžiausias N. Zelandijos kooperatyvas Fonterra kooperuoja 70 proc. pieno, o Lenkijoje 75 proc. ūkininkų priklauso kooperatinėms įmonėms“, – tvirtina J. Kuzminskas.

Prieš Naujus metus – geros žinios
Dalis smulkiųjų ir stambesnių ūkininkų šiais metais galutinai atsisakė dirbti pusvelčiui, šiemet kantrybė trūko ir vienai žemės ūkio bendrovei, turėjusiai 200 karvių. Tačiau J. Kuzminskas optimistiškas, mat anaiptol ne visi pabūgo pečius slegiančių sunkumų, o į pienininkystės sektorių įžengė nemažai jaunų, smalsių ūkininkų, kuriuos domina naujovės, kaip antai A2 baltymą turintis pienas.
„Kalbant iš „Pieno gėlės“ varpinės, pirmąjį metų pusmetį turėjome juodą minusą. Ėjome į dugną, vis žemyn. Birželį Europos rinkose pieno supirkimo kainos pradėjo kilti, o štai Lietuvoje – ne, – piktinasi ŽŪKB „Pieno gėlė“ vadovas. – Atsakingai, prieš visą Lietuvą, galiu pasakyti, kad tik savo dėka sugebėjome lenkams parduoti pieną, išsikapstėme iš duobės. Juk turėjome per 100 tūkst. Eur nuostolio tik už pirmąjį pusmetį! Dabar galiu džiaugdamasis pasakyti, kad prieš dvi savaites valdyboje priėmėme sprendimą išmokėti 360 tūkst. Eur priedą už pieną ūkininkams, kurie šiais metais tiekė pieną „Pieno gėlei“. Už visą 11 mėnesių parduotą pieną nuo bazinių rodiklių dar išmokėsime 1,5 ct priedą“, – gera žinia pasidalijo J. Kuzminskas.

Mėsinė galvijininkystė perima vadžias iš pienininkų
Nepalyginamai geresnės nuotaikos tvyro mėsinės galvijininkystės sektoriuje, kuriame veislinių gyvulių skaičius stabiliai auga, ūkiai plečiasi. Kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ direktorius Alvydas Pečiulaitis tikina, kad mėsinei galvijininkystei didžiule paspirtimi tapo prieš dvejus metus įvesta subsidijavimo tvarka, kuomet ūkininkams grąžinama 30 proc. pinigų už įsigytus gyvulius. Papildoma motyvacija augintojams ir tai, jog pastaruosius dvejus metus mėsos supirkimo kainos Europoje stabilios bei daugiau realizuojama jaunų, nuo 6 mėnesių atjunkytų veršelių ir tai pagreitina pinigines įplaukas, mat ūkininkui nereikia laukti trejų metų, kol investuotos pajamos sugrįš. Negana to, pieno gamyba nusivylę ūkininkai vis dažniau įsileidžia į savo fermas mėsinius galvijus. „Perėjimas iš pienininkystės į mėsinę galvijininkystę tikrai dažnas. Pavyzdžiui, Šakių r. buvo likviduotas pieno ūkis ir jame įsikūrė 100 šarolė veislės telyčaičių iš Prancūzijos“, – džiaugiasi pašnekovas.

Lietuvos prekybininkams kokybiškos mėsos nereikia
Lietuvoje, pasak A. Pečiulaičio, kokybiškos mėsos išauginama tiek, kad užtektų ne tik vidaus rinkai, bet ir eksportui. Tačiau jis apgailestauja, kad šalies supirkėjams ir prekybininkams veislinių galvijų mėsos paprasčiausiai nereikia. „Nuėjus į bet kurį prekybos centrą, negali įsigyti to, ko norėtum. Prieš kelis mėnesius susitikau su prekybos tinklo „IKI Palink“ atstovu ir tarėmės, kad mėsą galime teikti pagal jų užsakymą. Po savaitės sulaukėme atsakymo – jūsų mėsa per brangi. Nepaisant to, kad už tą pačią rinkos kainą, nuomą, ką moka, tarkime, UAB „Utenos mėsa“ ir UAB „Agaras“, mes siūlome prekybos tinklams savo produkciją, mums buvo atsakyta, kad ji jiems per brangi. Jie kelia vieną reikalavimą, kad tai būtų pieninių arba geriausiu atveju pirmos kartos mišrūnų mėsa“, – nepasitenkinimo neslepia A. Pečiulaitis.
Pašnekovas tvirtina, kad didžiosios trys šalies mėsos perdirbimo įmonės nepajėgios nupirkti tiek kokybiškos mėsos, kiek jos yra siūloma. „Girdime Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktoriaus Egidijaus Mackevičiaus kalbas, jog trūksta žaliavos. Tačiau tai yra netiesa. Mes Lietuvoje išauginame daug mėsinių galvijų arba jų mišrūnų, kuriems privalome ieškoti užsienio rinkų, kad padėtume ūkininkams juos realizuoti. Juk kasdien gyvulys auga, jo badu nelaikysi, o jie per dieną priauga ir kilogramą, būna ir tokių, kurie per parą priauga 1,5 kg priesvorio. Gaila, kad mūsų gera, kokybiška mėsa išvažiuoja svetur, bet mes turime reaguoti į susidariusią situaciją. Nuo rugpjūčio iki sausio žmonės turi priauginę perteklinių gyvulių, tačiau supirkėjai nepajėgūs tiek paimti“, – nusivylęs kalba A. Pečiulaitis ir priduria, kad šalies įmonės per savaitę pajėgia supirkti tik 30–60 gyvulių, o tokios apimtys augintojų netenkina.
Paklausus, kokios lietuviškos mėsos eksporto apimtys išsilaikė 2016 m., „Baltic Cattle“ direktorius neslepia, kad eksportas išliko permainingas. „Praėjusiais metais musulmoniškuose kraštuose buvo labai paklausūs buliukai, tad augintojai, norėdami juos parduoti už gerą kainą, į tai ir orientavosi. Šiais metais gegužės mėnesį pavyko paskutinę siuntą parduoti už 3 Eur/kg. Vėliau Turkijos Žemės ūkio ministerija priėmė sprendimą, nurodantį neįsileisti vyriškos lyties galvijų į savo kraštą, o priimti tik telyčaites. Pernai eksportavome tūkstančius atjunkytų buliukų iki vienų metų, o štai šiemet ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek išvažiavo gyvulių pakrautų automobilių. Šįmet jaučiamas telyčaičių poreikis, tačiau musulmoniškose šalyse joms keliami aukšti reikalavimai. Jie pageidauja tik tam tikros veislės gyvulių, daugiausia – šarolė ir limuzinų. Prieš Kalėdas vėl gavome užklausą dėl 500 jautukų, tad įvertinti eksportą procentais labai sudėtinga. Manyčiau, kad jo apimtys į musulmoniškus kraštus išliko tos pačios kaip ir pernai“, – dėsto A. Pečiulaitis, pridūręs, kad lietuviška mėsa išvyksta ir į Vengriją, Bosniją ir Hercegoviną bei kitas Europos šalis.

Paukštienos suvartojimas auga kasmet
„Pagal gamybos apimtis, paukštininkystė plėtėsi toliau, – sako Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidentas Vytautas Tėvelis. – Skaičiuojame, kad paukštienos gamyba šiais metais 10 proc. didesnė nei pernai, o paukštienos bus pagaminta 120 tūkst. t. Kiaušinių gamyba šoktelėjo apie 5–6 proc. Tačiau žvelgiant iš ekonominės pusės, šie metai paukštininkystei buvo prastesni nei praėjusieji. Kiaušinių kaina šiemet 7 proc. žemesnė, paukštienos – beveik 10 proc. Šiemet visoje Europoje laikėsi mažesnės kainos ir ne paslaptis, kad mums didelę įtaką daro Lenkija, mat jų produkcija nuo bendro importo sudaro per 70 proc.“, – kalba V. Tėvelis vardindamas šalis, kuriose šiemet buvo ragaujama lietuviška paukštiena: Vietnamas, Liberija, Gruzija, Kazachstanas, o daugiausia, per 20 proc., produkcijos išvežta į Latviją ir Nyderlandus. Iš viso Lietuva paukštieną eksportuoja į 35 šalis.
Lietuvą krečiant afrikiniam kiaulių marui (AKM), paukštininkystės sektorius šiais metais nesulaukė didesnio suaktyvėjimo, kurio buvo tikėtasi. V. Tėvelio teigimu, įsikūrė tik pavienės firmos, atskiri augintojai.
Pagal mėsos vartojimą šalyje, kiauliena vis dar išlieka mėgstamiausia, tačiau vištiena sparčiai vejasi (vienas žmogus per metus suvartoja apie 29 kg vištienos, kiaulienos – 35 kg). V. Tėvelis pastebi, kad didėja kalakutienos paklausa, stabiliai laikosi antienos, žąsienos vartojimas, o bendra paukštienos paklausa šalyje kasmet vis auga, šie metai – ne išimtis.

Pirmūnai – kanapių augintojai
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) direktorius Sigitas Dimaitis reziumuoja, jog šie metai agrariniam sektoriui buvo vieni sudėtingiausių. Pasak pašnekovo, metai prasidėjo su iššūkiais: pavasarinės šalnos nukando Suvalkijos ūkininkų pasėlius, drastiškai krito pieno supirkimo kainos, vėliau, prasidėjus pjūčiai, lietūs negailestingai merkė derlių, o kiaulininkai ištisus metus it su vėjo malūnais kovojo su AKM.
Tačiau S. Dimaičio pasidomėjus, koks žemės ūkio sektorius šiais metais padarė didžiausią pažangą, pašnekovas išskiria pluoštinių kanapių augintojus. Jo teigimu, šių augalų auginimas kaip niekad anksčiau įgavo pagreitį. Pašnekovas džiaugiasi, kad ir baltyminių augalų auginimas šalyje taip pat pranoko visus lūkesčius ir tapo pelninga sritimi.
Šie metai žemdirbių savivaldai tapo neeiliniais ir todėl, kad Seiman išrinkti net 15 ūkininkų, o jų priešakyje ir ŽŪR pirmininko postą į Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko kėdę išmainęs Andriejus Stančikas. Prieš dvi savaites nepavykę naujojo Rūmų pirmininko rinkimai žemdirbius kuriam laikui paliko laikinosios vadovybės rankose.

Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė

Redakcijos nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Jonas Kuzminskas.

Sigitas Dimaitis.

Alvydas Pečiulaitis.

Romas Majauskas.

Vytautas Tėvelis.