Ūkininkų pastangų įvertinimas – sostinės valdžios spjūvis

Nedidelis turgus sezono metu sulaukia iki 10 tūkst. lankytojų per dieną, tačiau pelnas nėra pagrindinis jo tikslas. Ne mažiau svarbu edukacija, bendravimas. Nuotraukoje – smidrų festivalio gegužės mėnesį akimirka.

Tymo turgelis – unikalus ne tik Vilniuje, bet ir apskritai Lietuvoje. Jis tarsi kokybiško natūralaus lietuviško produkto prekės ženklas. Geras vardas sukurtas pačių ūkininkų pastangomis, tam prireikė aštuonerių metų. Pustrečių metų šeimos ūkių šeimininkai ir oficialiai administruoja šią turgavietę. Įkūrė asociaciją „Tymo turgelis“, laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą konkursą. Beveik neabejojo, kad sutartis bus pratęsta ir ateinantiems trejiems metams. Atliekamos apklausos rodė, kad klientai patenkinti. Tačiau pagyrimo vietoje smulkieji ūkininkai sulaukė spjūvio į veidą. Sutarties su asociacija sostinės valdžia nusprendė nebepratęsti.

Prekyviečių margumyne išsiskiria
Joks kitas Lietuvos miestas negali pasigirti tokia prekyviečių gausa kaip Vilnius. Senąsias Kalvarijų, Halės ar „miegamųjų“ mikrorajonų turgavietes papildė dešimtys naujų. Vien ŽŪB „Lietuviško ūkio kokybė“ organizuojami mobilieji ūkininkų turgeliai produktus siūlo 14-oje skirtingų miesto vietų.
Tymo turgelis 2008-aisiais buvo vienas pirmųjų, kuris pradėjo laužti ledus, suteikė galimybę patiems augintojams ir gamintojams pristatyti natūralų vietinį produktą.
Turgelis keistoku vardu įkurtas ne masinėje žmonių susibūrimo vietoje, tačiau jos parinkimas ne atsitiktinis. Nuo viduramžių šis kvartalas buvo Vilniaus priemiestis, kuriame kūrėsi amatininkai. Tymininkų cechas garsėjo puikiai išdirbama oda (paprastai ožkų) – tymu. Iš čia kilo ir Tymo priemiesčio vardas. Nuo XIX a. pirmosios pusės maždaug dabartinio turgaus vietoje veikė Žuvų turgus.
Istorinis amatininkų priemiestis reanimuojamas jau antrą dešimtmetį. Ekologiškų produktų turgus atsirado kaip gaivinamo istorinio kvartalo elementas.

Turgus su savo charakteriu
Turgaus erdvė nedidelė, vietos plėtrai nėra. Įprastai savo produktus siūlo apie 40 prekeivių, o vasarą, išnaudojus kiekvieną tarpelį, telpa 60.
Turgaus koncepcija kurta kartu su pačiu turgumi, prieš 8 metus. Produkcija turi būti natūrali ir kokybiška, lietuviška, pristatoma paties augintojo, gamintojo. Perpardavėjai neįsileidžiami. Siekiama remti mažąjį ūkį, agroverslą.
Molėtų rajono ūkininkas, asociacijos „Tymo turgelis“ pirmininkas Gediminas Cijūnaitis pasakoja: „Pirkėjas mus motyvuoja, reikalauja išskirtinės kokybės maisto. Asociacija stengiasi tai įgyvendinti. Vykstame į vietą, tikriname žmones, kurie pas mus nori ateiti. Išsirenkame pačius geriausius, kad vartotojai pas mus rastų tikrą, skanų maistą. Prioritetas teikiamas ekologiniams ūkiams.“
Daugiausia čia lankosi Užupio bendruomenė, jaunos šeimos su vaikais. Užsuka nemažai turistų. Pasak apklausų, ketvirtadieniais turgelį aplanko 5–10 tūkst. žmonių.
Šiltuoju metų laiku, šeštadieniais, miestiečiams siūlomas lėtas turgus. Surengiama nedidelių švenčių, kurių metu populiarinami vieni ar kiti produktai, pasiūloma patiekalų receptų: smidrų festivalis, pirmo medunešio šventė, 2viru viru uogas“, kanapių fiesta, pirmųjų bulvių šventė.
Penktadieniais tris sezonus Tymo turguje šurmuliavo restoranai po atviru dangumi „Open Kitchen“, tūkstančius lankytojų pritraukė apie 30 restoranų ir maisto vagonėlių, viliodami Europos, Azijos ir Amerikos virtuvių valgiais.

Pasakiški pelnai – mitas
Kad Tymo turgelyje prekyba eina kaip per sviestą, prekeiviai iš prekybos susikrauna turtus – mitas.
Tai gali patvirtinti bet kuris iš 36 asociacijos „Tymo turgelis“ narių ūkininkų. Nerijus Kriaučiūnas iš Ukmergės rajono paaiškina, kodėl taip yra.
Viena, kad atsiradus mobiliesiems turgeliams lankytojų srautas yra sumenkęs. Antra, čia klientai yra saviti, jie ilgai renkasi, apžiūrinėja, lygina. Neskuba atverti pinigines. O produktų kainos šioje prekyvietėje – kaip kitur. Savo keptą duoną, pyragus N. Kriaučiūnas visur parduoda ta pačia kaina – tiek Vilniuje, tiek Kaune. Trečiasis ir svarbiausias argumentas – dideli mokesčiai.
„Tas turgus prekiautojams, ko gero, yra brangiausias visoje Lietuvoje – sudėjus visas išlaidas, investicijas, vietos kainą, administracinį ir infrastruktūros mokesčius“, – atvirauja ūkininkas. Pasak jo, mokesčių ir kitų įsipareigojimų nėra ko ir lyginti su prekyba Kaune. Ten sumokėjai už dieną 10 eurų, ir jokio galvos skausmo.
Asociacijos direktorė Monika Smulkytė patvirtina, kad ne vienas prekiautojas yra išsižadėjęs šios vietos – mitai išsisklaido po pirmos prekybos.
Lieka ištikimiausieji, kurie čia atvyksta toli gražu ne vien siekdami pelno, o norėdami kurti pridėtinę vertę, populiarinti smulkiuosius krašto gamintojus ir jų kuriamą puikios kokybės produkciją.

Ką įsipareigoję tesėjo, miestas – ne
Ūkininkams turgelis atsieina daug išlaidų. Pagal sutartį miesto savivaldybei asociacija kasmet į miesto biudžetą atseikėja infrastūros mokestį – beveik 8 tūkst. eurų. Kas mėnesį moka rinkliavos mokestį – 850 eurų.
Jau pirmaisiais veiklos metais asociacijos nariai į turgavietės atnaujinimą investavo 50 tūkst. litų. Šį pavasarį medinės stoginės vėl buvo remontuojamos, darbai atsiėjo daugiau kaip per 13 tūkst. eurų. Ūkininkams tai išties dideli pinigai.
„Investuodami galvojome, kad pateisinsime lūkesčius, tas turgus klestės“, – nusivylęs asociacijos pirmininkas G. Cijūnaitis.
Ūkininkų įdirbio miesto valdžia, vairuojama Remigijaus Šimašiaus, neįvertino. Sutarties su asociacija nutarta nepratęsti. Tokį sprendimą lėmė keli skundai, gauti iš kelių nepatenkintų prekeivių – esą ne visi įsileidžiami, esą nėra galimybės užsisakyti prekybos vietos internetu.
Asociacijos narių įsitikinimu, skundai nepagrįsti. Priekaištavo tie, kurie nesigilino į turgelio koncepiją ar neperskaitė prekiautojams skirtų taisyklių, skelbiamų turgelio interneto puslapyje. O elektroninės rezervacijos problema, ūkininkų įsitikinimu, yra dirbtinė – tai nedidelis turgelis, jame sėkmingai vyksta gyva komunikacija tiek tarpusavyje, tiek ir su pirkėjais.
Po susitikimo su sostinės meru asociacijos nariai suprato, kad jų žodžiai atsimuša tarsi į sieną. Miesto valdininkai sentimentų neturi, jiems atrodo, kad tame turgelyje pinigai semiami kastuvais.
Ūkininkai sostinei davė daugiau nei buvo įsipareigoję, tačiau miesto savivaldybė savo įsipareigojimų netesėjo. Turgavietėje nėra vandens tiekimo, neįrengti tualetai. Nėra vaizdo stebėjimo kamerų. Buvo planuota kavinė, kuri pritrauktų daugiau žmonių visais metų laikais, tačiau tam numatytas statinys jau treji metai įšaldytas, yra tik karkasas.

Rankų neketina nuleisti
Vilniaus savivaldybė skelbia naują turgelio operatoriaus konkursą. Rengiamos daug griežtesnės sąlygos, o kartu sostinės valdžia nori, kad naujieji turgaus šeimininkai miestiečius ir svečius toliau džiugintų naminiais gaminiais, ekologiškomis ūkininkų užaugintomis daržovėmis bei išskirtine produkcija.
Nors infrastruktūra iki galo nesutvarkyta, savivaldybė pageidauja, kad per savaitę būtų ne 2–3 turgaus dienos kaip dabar, o ne mažiau kaip penkios. Asociacijos nariams šią sąlygą tenkinti būtų keblu. Smulkusis ūkininkas, kuris pats užaugina ir pats parduoda, net labai norėdamas negali prekiauti penkias dienas per savaitę. Prekiauti gali tik tas, kuris perka–parduoda. „Mūsų šalyje tai lengviausias būdas užsidirbti pinigų, tik kažin, ar tiems žmonėms vieta ūkininkų turgeliuose“, – svarsto asociacijos pirmininkas.
Tymo turgelį kol kas administruojantys ūkininkai (sutartis nutrūks ateinančių metų vasario 21 d.) svarsto, jog tikroji situacijos priežastis kita. Juos veikiausiai nusprendė išstumti galingesni konkurentai, kurie į Tymo turgelį žvelgia kaip į gardų kąsnį.
Ūkininkai neslepia – skaudu, kad sostinės savivaldybės administracijoje, kaip ir kitose institucijose, vyrauja atsainus požiūris į paprastą žmogų. Užuot auginusi viduriniąją klasę ir siekusi klestėjimo, valstybė ją pamina.
„Būtent dėl tokio požiūrio į paprastus žmones, paprastus verslininkus šiandien ir susiduriame su emigracija. Esame pastatyti į lygias sąlygas su stambiuoju verslu. Mano supratimu, tai negarbinga ir nesąžininga. Dėl to nesąžiningumo Lietuva praranda labai daug žmonių. Ko gero, svetur jie randa daugiau teisybės“, – liūdnas išvadas daro G. Cijūnaitis.
Tačiau asociacija žada nenuleisti rankų. Ji siekia ne pelno, o atstovauti smulkiajam ūkiui bei smulkiajam verslui, skatinti šeimas kurti Lietuvoje, o ne kur nors kitur. Pasak G. Cijūnaičio, jeigu veiklos tęsti negalės Tymo turgelyje, tai darys kur nors kitur Vilniuje.

Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.