Agnė Šataitė: „Be kūrybinės kančios nebūtų ir lengvumo pojūčio“

Vilniaus mažojo teatro aktorės Agnės Šataitės vaidmenų sąrašas įspūdingas. Įspūdingi ir įvertinimai: nesulaukusi nė trisdešimties ji tapo geriausia metų aktore ir pelnė aukščiausią teatro apdovanojimą „Auksinį scenos kryžių“. „Aktorius  – kaip kaskadininkas ar cirko artistas, žongliruoja ne tik vaidmenimis, bet ir gyvenimu“, – lygina Agnė. Pavojinga profesija, todėl ir įdomi.

Lietuviška Romeo ir Džuljetos istorija
Agnė turėdama laisvo laiko labai mėgsta skaityti, bet ne vien savo malonumui, nejučia ji kiekviename kūrinyje ieško įdomių veikėjų. „Yra daug geros literatūros, pjesių, gaila, juose dažnai dominuoja vyrai, jų charakteriai kontrastingi, daugiaplaniai, o moterų paveikslai neretai lieka antrame plane, yra lyriniai. Tai būdinga klasikinei literatūrai. Manau, ši tendencija išlieka ir šiuolaikinėje. O gal per mažai esu prie jos prisilietusi?“ – svarsto aktorė.
Suvaidinti vyrišką vaidmenį, ir ne parodijuojant, paviršutiniškai, o įsijautus, jai būtų įdomus kūrybinis iššūkis. Iššūkiai A. Šataitei patinka. Toks yra ir vienas ryškiausių jos sukurtų personažų – Severiutė spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“. Tai buvo ir išbandymas, ir atradimas. Kai režisierė Gabrielė Tuminaitė pasiūlė paskaityti šią Juozo Tumo-Vaižganto apysaką, Agnei buvo šiek tiek keista, nes iš mokyklos laikų daugelis prisimename ją kaip sunkų kūrinį.
„Aš taip pat buvau susidariusi įspūdį, kad apysakoje dominuoja kaimo buities vaizdai, gamtos peizažai. Paraginti iš naujo atsiversti kūrinį radome jo šerdį – Mykoliuko ir Severiutės meilės istoriją. Ji visą laiką ten buvo, o aš nemačiau. Turbūt tuo metu rūpėjo kiti dalykai. Todėl džiaugiuosi, kad Gabrielė ėmėsi šios apysakos. Juolab kad meno vadovas Rimas Tuminas vis ragino mus atsigręžti į lietuvių literatūros klasiką“, – prisimena Agnė.
Pilnos salės žiūrovų jau trečius metus liudija, kad žmonės išties lietuvių literatūros pasiilgę. Įdomu, kad užsienyje spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ vertinamas kaip originali lietuviška Romeo ir Džuljetos istorija. Turbūt ir režisierės dėka ji tapo globalesnė, suprantama ne tik mums, bet ir pasauliniame kontekste, dalijasi mintimis aktorė.

Ypatinga patirtis su teatro legenda
Severiutės vaidmenį kurti jai nebuvo sunku. Viskas išėjo tarsi savaime: repeticijos nebuvo varginančios, nes spektaklio kūrimas prasidėjo nuo aktorių susitikimų ir pokalbių be jokių įsipareigojimų, griežtų terminų, buvo labai kūrybiškas. A. Šataitė šiltai prisimena, kaip kartu su Regimantu Adomaičiu, kuris kūrė Mykolo paveikslą pradžioje (šiuo metu jį atlieka Arvydas Dapšys), sėdėdavo, gerdavo kavą, klausydavosi jo prisiminimų, pasakojimų.
„Toks nuoširdus bendravimas su teatro legenda buvo išskirtinė, ypatinga patirtis. Ir staiga vienu metu supratome, kad beldžiasi spektaklis. Aišku, visokių dienų pasitaikydavo, taip pat ir kankinančių, negali sakyti, kad vien tik euforija lydėjo, teko daug, intensyviai dirbti, kurti vaidmenis, į juos gilintis. Bet bendras prisiminimas yra tarsi malonus sapnas. Kita vertus, manau, be kūrybinės kančios nebūtų ir to lengvumo pojūčio“, – svarsto vieno iš pagrindinių vaid­menų atlikėja.
Vasarą „Dėdės ir dėdienės“ buvo rodomas Pekine, Kinijoje, o spalio mėnesį keliavo po Lietuvą, po mažesnius miestus ir miestelius, kuriuose teatras nėra dažnas svečias. Pasak Agnės, žiūrovai mažuose miesteliuose visai kitokie nei sostinėje: ne tokie išrankūs, labai gaivališki, nuoširdūs, aktyviai reaguoja į tai, kas vyksta scenoje, jiems viskas atrodo netikėta. Šiai publikai vaidinti ne lengviau, bet smagiau. Kai pajunti tarpusavio ryšį, jauti, kad tave supranta, ir pats gerai jautiesi.

Kuo įvairesnė veikla, tuo geriau
Šiemet A. Šataitė sukūrė naują vaidmenį – baronienės Štral R. Tumino spektaklyje „Maskaradas“. Šis režisieriaus ir aktorės Ingos Burneikaitės (ji 19 metų vaidino šį vaidmenį) pasiūlymas ir nudžiugino, ir išgąsdino. Didelės amplitudės, karštos, emocingos, pražūtingos moters portretas įdomus. Ko gero, jis šiuo metu yra arčiausiai svajonių vaidmens. Taip pat aktorė repetuoja princesės Elžbietos vaidmenį naujame G. Tuminaitės spektaklyje pagal Alfredo de Musset pjesę „Fantazijus“.
Pasak Agnės, 1834 m. sukurta pjesė skamba taip, lyg dabar parašyta. Lyg būtų apie mus, mūsų kartą. Įdomu, kad viskas kartojasi. Spektaklį planuojama rodyti netradicinėje kūrybinėje teatro erdvėje „Kvartalas“ Labdarių gatvėje. Premjera numatyta pavasarį.
Kūrybinį procesą aktorė lygina su nėštumu: lauktas ar nelauktas vaikelis ateina. Kartais jį įsimyli dar negimusį, kartais šis jausmas ateina vėliau. Yra pasitaikę vaidmenų, kurie taip ir neprilipo, bet ir tie spektakliai ilgai negyveno.
A. Šataitė užsiėmusi ne tik teatre, ji garsina filmus, filmuojasi. Antrąjį sezoną vaidina seriale „Visi vyrai kiaulės“, prieš tai buvo serialo „Moterys meluoja geriau“ žvaigždė.
„Labai šauni aktorių komanda susirinko. Daugelis kolegos ir teatre, su jais smagu improvizuoti, pakvailioti filmavimo aikštelėje. Be to, kai jauti savo partnerį, jį pažįsti, žinai ne tik jo ribas, bet ir galimybes, procesas daug sklandesnis. Būna situacijų, kai kolegą pamatai visai kitu žvilgsniu“, – vertina aktorė.
Be jokios abejonės, svarbiausi jai teatre kuriami vaidmenys. Papildomų darbų – televizijos serialų ir garsinimo – imasi ne tik dėl uždarbio, tai gera aktorinė treniruotė. Agnė išsitaria, kad labai norėtų pabandyti sukurti vaidmenį kine: „Tik ši svajonė dar kažkur užstrigo, turbūt laukia savo laiko.“

Pakvies į poezijos vakarą
Dar vienu atradimu neseniai tapo poezijos skaitymas. Lapkričio pabaigoje Vilniaus mažajame teatre Agnė rengia poetės Onės Baliukonės poezijos vakarą. Ji pati skaitys eiles, skambės jos sesers kompozitorės Elenos Šataitės sukurta muzika. Pasak pašnekovės, jos santykis su poezija anksčiau buvo gana sudėtingas: bijojo ir nesuprasdavo, bet kartą paprašyta paskaityti O. Baliukonės eilėraščius Panevėžio bibliotekoje nė nepajuto, kaip įsitraukė.
„Ji be galo jausminga, dramatiška poetė, kai pradėjau gilintis į jos kūrybą, kažkas atsivėrė, net negaliu pasakyti, ar dėl to, kad anksčiau nebuvau pakankamai giliai įnėrusi, ar tiesiog atėjo toks laikas, kilo noras šiek tiek praplėsti teatro ribas. Tie eilėraščiai sužadino manyje kažkokius visai kitus kūrybinius jausmus. Labai džiaugiuosi, kad prie šio projekto prisijungė ir mano sesuo“, – dalijasi naujausiais kūrybiniais atradimais Agnė.
Smagu, kai veiklos daug, bet kartais ir pailsėti norisi. Todėl stengiasi apsiimti tik tiek, kiek gali pavežti. Pradėjus dirbti, norėjosi visko, ką tik siūlo, visur, kur tik kviečia. Dabar atėjo laikas, kai tenka atsirinkti. Visko neaprėpsi, be to, turi išsimiegoti, atsipalaiduoti, nes reikia gerai atrodyti, juk aktorius visą laiką matomas, stebimas. Kai žmonės ją atpažįsta, būna malonu, bet sureikšminti to ji nelinkusi.

Namų darbai – kaip terapija
A. Šataitės laisvalaikis artimai susijęs su profesija. Ji labiausiai mėgsta eiti į kiną ar žiūrėti filmus namuose, skaityti knygas, klausytis muzikos. Kai nedirba, patinka atsidurti priešingoje barikadų pusėje nei scenoje – pabūti stebėtoja. Ne pačiai kalbėti, o kitų klausytis. Tokia patirtis labai naudinga ir kaip žmogui, ir kaip aktorei.
„Dar labai mėgstu tvarkytis, tiesiog maniakiškai. Tai man kaip terapija, padeda nuo visko atsijungti, atsipalaiduoti. Nemažai mano kolegų, taip pat ir režisierių, mėgsta nuvažiuoti į sodybą ir ten kapstytis. Aš sodybos neturiu, tai kapstausi namie. Pavyzdžiui, nuo rūbų nurinkinėju pūkelius, lyginu viską iš eilės, ne tik drabužius. Vyras niekaip negali suprasti, kam lyginu pagalvių užvalkalus“, – juokiasi Agnė.
O štai valgyti gaminti jai nepatinka, tai daryti labiau mėgsta Giedrius. „Man užtenka ir dešrelių išsivirti. Jis pasidaro dažniausiai irgi ką nors paprasto. Žinoma, pasimėgauti geru maistu retkarčiais smagu, bet to nesureikšminame“, – pasakoja apie kasdienius įpročius.

Du menininkai namie
Aktorės vyras Giedrius Puskunigis yra žinomas kompozitorius, kuriantis muziką kinui ir teatrui, tad bendrų interesų jiems netrūksta. Vyras puikiai Agnę supranta, žino, dėl ko ji jaudinasi, nes ir pats panašius dalykus išgyvena.
Šiaip jie su Giedriumi gana skirtingi. Pavyzdžiui, jis negali pakęsti karščio, todėl vasarą atostogauti vyksta tik į nuo vaikystės pamėgtą Neringą. Tik kartą Agnė su broliu, kol dar nebuvo ištekėjusi, atostogavo Kretoje, jai labai patiko. Tačiau negi dėl to pyksies. Važiuoja abu kasmet į Nidą ir netrukdo vienas kitam daryti tai, ką nori. Žmona karštą dieną iš pat ryto sėda ant dviračio ir mauna į pajūrį visam pusdieniui. Vyras sėdi pavėsinėje prie marių ir skaito.
Prieš daugiau nei metus susituokę menininkai savo šeimos tradicijų sukurti dar nesuskubo. Tačiau labai artimai, šiltai bendrauja su savo tėvų šeimomis, kartu švenčia tradicines lietuviškas šventes, visų gimtadienius. Kadangi Agnė turi tris seseris ir brolį, su jais palaiko labai artimus ryšius, draugams laiko beveik nebelieka. Geriausi draugai – bendrakursiai, bendražygiai teatre.
Agnė kilusi iš Panevėžio, ten užaugo, tačiau šiuo metu jos tėvai gyvena Vilniuje. Mama daug metų dirbo radijo diktore, žurnaliste. Tėtis vadovavo radijo stočiai „Aukštaitijos radijas“. Šiuo metu jis yra „Jazz Fm“ radijo stoties direktorius. Mama daugiausia laiko skiria šeimai, kadangi savi vaikai jau užaugę ir savarankiški, padeda jiems auginti anūkus. Dažnai važiuoja į Suomiją, kur įsikūrusi jauniausioji dukra Elena su šeima.
Vyriausioji sesuo Ieva gyvena sostinėje, baigusi Muzikos akademiją, dėsto fortepijono specialybę B. Dvariono muzikos mokykloje. Į menus linkusi ir dar viena sesė, Monika, ji šiuo metu baigia meno vadybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Na, o jauniausias šeimos narys brolis Juozapas galvoja apie savo verslą. Svajoja gyventi laimingai ir, svarbiausia, turtingai, pristato visus savo didelės šeimos narius Agnė.

Didelė šeima – vertybė ir dovana
„Visi esame ir dabar labai artimi. Tai tėvų nuopelnas, jie mus surišo neišskiriamai. Gal dėl to draugauju su tik su bendradarbiais, kolegomis. Nėra laiko, nes vien kol visas seses apskambini, kad paklaustum, kaip kuriai sekasi, laiko nebelieka. Mama irgi sugeba visus apvažiuoti, telefonu ryšį palaikyti, kad visi žinotų, kaip kuris gyvena, ką veikia. Močiutė ir seneliai, gyvenantys Panevėžyje, taip pat kone apie kiekvieną mūsų žingsnį informuojami“, – šypsodamasi pasakoja aktorė.
Kai visa šeima susirenka švęsti, dažniausiai pas senelius, kurie gyvena savame name, būna daug šurmulio, juoko, ginčų. Visi šeimos nariai gana temperamentingi, tad emocijų netrūksta. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių, nes antrųjų pusių daugėja, kai visi susėda prie vieno stalo, žiūri, kad vietos vis mažėja, vis labiau spaustis reikia. Bet tos šventės vis tiek būna labai smagios. „Tokia didelė šeima yra didelė vertybė, dovana“, – tikina Agnė.
Ji dėkinga tėvams ir už tai, kad nevaržė, leido savęs, savo pašaukimo ieškoti. Jie visus vaikus palaikė ir skatino, kiek galėdami stengėsi padėti. Be prievartos, priespaudos, išleisdavo visur, su sąžiningu pažadu, kad žinos, kur jie yra ir kada grįš. „Užaugau liberalioje šeimoje, bet konservatyvių vertybių, nuostatų. Tėvai mūsų klausėsi ir girdėjo, ką norime pasakyti, žinojo, kas mums rūpi, jautė, kai mums buvo sunku“, – apie artimuosius kalba aktorė.

Profesijos trapumas
Mokydamasi mokykloje ji bandė groti keliais muzikos instrumentais – kanklėmis, dūda, fortepijonu, gitara, ir nė vienu neišmoko, kantrybės trūko. Mama, dabar noriu ten, o dabar ten, vis sakydavo. Ir ji leido išbandyti visus būrelius, bet nevertė lankyti tų, kurie netraukė. Galbūt jautė, kad tai ne jos kelias. Jį Agnė atrado ne iš karto. Paauglystėje dirbo tėvų radijo stotyje, mokėsi iš profesionalų, vedė laidas. Tad viena iš pasirinktų profesijų buvo žurnalistika, kita – režisūra.
Į ją, nusprendusi nesiblaškyti, iš pradžių ir įstojo. Pateko į R. Tumino kursą. Tačiau po metų perėjo į aktorinio meistriškumo specialybę. Pasisekė, kad tuo metu šis režisierius rinko ir aktorių kursą. Tėvai neatkalbinėjo. Kadangi dukra baigė J. Miltinio mokyklą, kuri garsėjo teatro veikla, toks pasirinkimas nenustebino. Agnė nesigaili netapusi žurnaliste, nors aktore būti nelengva, reikia daug atsidavimo, noro nuolat tobulėti, valios.
Labiausiai ją žavi šios profesijos trapumas, laikinumas. „Esi kaip kaskadininkas ar cirko artistas – žongliruoji ne tik vaidmenimis, bet ir gyvenimu“, – palygina Agnė. Pavojinga profesija, todėl ir įdomi. Pasitenkinimas apima tik išskirtinėmis progomis, ir tai retos akimirkos. A. Šataitei svarbus artimųjų palaikymas, buvimas šalia. Jie dažni svečiai spektakliuose, kuriuose ji vaidina. „Mums svarbu matyti, girdėti vieniems kitų darbus“, – paaiškina.

Giedrė Budvytienė

 LNK nuotrauka

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.