Algimantos Pabedinskienės socialinė afera

Vaikų globos namai – sovietmečio reliktas, bet ar jau esame pasirengę kuo nors juos pakeisti?

Po skandalingų įvykių Švėkš­nos specialaus ugdymo centre (Šilutės r.), Vilijampolės  socialinės globos namuose (Kauno m.) Valstybės kontrolei ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei sukritikavus vaikų globos priežiūrą, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė susilenkė trilinka ir aiškiai persistengusi pareiškė, kad jau kovo 1-ąją pradedama esminė vaikų globos sistemos pertvarka: iki 2020-ųjų globos įstaigose gyventojų neliks, jie laimingi augs šeimose, šeimynose, bendruomenėse. Tam iš šalies biudžeto tereikia skirti 50 mln. eurų ir visos likimo nuskriaustų vaikų problemos išsispręs kaip pamojus burtų lazdele. Tačiau šiuos socialinius užmojus realiau galvojantys politikai ir patyrę globos bei rūpybos specialistai vertina skeptiškai. Panašu, kad tai tėra ministrės A. Pabedinskienės savo kėdės išsaugojimo desperatiškas viražas.

Per dešimtmetį – tik kalbos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „ant kilimėlio“ išsikvietusi socialinės apsaugos ir darbo ministrę A. Pabedinskienę, atkreipė jos dėmesį į vilkinamą vaikų globos namų pertvarką. Anot šalies vadovės, užuot mažinus vaikų globos namų skaičių, ir toliau skiriamos valstybės lėšos biurokratiniam aparatui išlaikyti. Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 100 vaikų globos įstaigų, kuriose gyvena apie 4 tūkst. vaikų, visų jų išlaikymas valstybei kainuoja ne mažiau kaip 33,5 mln. eurų per metus. Pasak D. Grybauskaitės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau dešimtmetį vykdo vaikų globos namų pertvarką, tačiau jokių rezultatų, be neveiksmingų diskusijų darbo grupėse, nėra. Jos teigimu, vaikų globos namai yra neefektyvus ir neekonomiškas sovietmečio reliktas, kurio išlikimu suinteresuota tokių įstaigų administracija. Valstybės kontrolė, tyrusi, kaip šalyje organizuojama vaikų globa, nustatė, kad stacio­nariose globos įstaigose vaikų skaičius nemažėja, trečdalis jų perpildytos, o esama sistema neskatina vaiko globos šeimoje. Be to, kasmet parengiama beveik septynis kartus mažiau naujų globėjų, nei atsiranda vaikų, kuriems reikalinga globa.

Veiksmų planas yra, veiksmų – nedaug Gavusi nuo Prezidentės pylos, socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė netrukus suskubo pareikšti, kad vaikų globos pertvarka prasidės jau šį mėnesį. Pasak ministrės, pernai vasario viduryje patvirtintas institucinės globos pertvarkos planas, nuo to laiko vyko aktyvus dialogas su visuomene, savivalda, nevyriausybiniu sektoriumi, pačiomis globos įstaigomis ir dabar jau prasidės konkretūs globos sistemos pertvarkos veiksmai. Institucinę globą pamažu pakeis paslaugos bendruomenėje, šeimynose, bus skatinama globa ir įvaikinimas. Tačiau kalbėdamasis su šalies vaikų globos įstaigų vadovais, specialistais „Ūkininko patarėjo“ korespondentas išgirdo ne vieną jų nusiskundimą, kad būtent to dialogo su jais ir pritrūko. Ne vienuose globos namuose tvyro įtampa ir nežinomybė, nėra aiškios vizijos, kas jų laukia artimiausiais metais. O tas ministrės patvirtintas didžiulis Perėjimo nuo institucinės globos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų planas, atrodo, kol kas taip ir likęs planu. Prabėgus daugiau kaip metams konkretesnių veiksmų taip ir nepastebėta.

Situacija greitai nesikeis Alytaus vaikų globos namų direktorius Romutis Žebuolis sutiko: tokių stambių globos įstaigų, kokios šiuo metu veikia Lietuvoje, ateityje neturėtų likti. Tačiau labai greitai pakeisti situaciją vargu ar pavyks. „Šiuo metu mes globojame 109 vaikus, o kitų metų sausio 1 d. jų čia turėtų likti vos 60. Kažkiek jų sumažės savaime, nes išeis sulaukusieji pilnametystės, gal ką nors pasiims globėjai. O kur dėsime kitus, nežinau“, - „ŪP“ sakė R. Žebuolis. Jo teigimu, praėjusiais metais iš globos namų nebuvo paimtas nė vienas vaikas. „Skaudu, bet pas mus atsidūrę nemažai vaikų, kurių niekam nereikia – niekas nenori jų nei įsivaikinti, nei globoti. Tokių yra apie 30–40 proc. Kur atsidurs, jei drastiškai bus uždarinėjami valstybiniai ar savivaldybių globos namai? Šeimyninių globos įstaigų taip greitai nepristeigsi. Mielai atiduotume savo globotinius į šeimas, tačiau kol kas pasirengusiųjų užsikrauti tokią naštą labai mažai. Dauguma vaikų atvežti pas mus iš vadinamųjų probleminių šeimų, nėra nė vieno, kuris čia būtų patekęs dėl to, kad yra našlaitis ir neturi tėvų. Idėja atsisakyti institucinių vaikų globos namų gera, bet jai įgyvendinti numatytas per trumpas laikas. Juk neturime nei tiek globėjų, kuriuos profesionaliai parengti reikia kelerių metų, nei labai norinčiųjų imtis tokios misijos. Ne taip greitai pristatysime ir šeimyninių globos įstaigų, kuriose galėtų gyventi po kelis globotinius“, – nuogąstavo įstaigos vadovas.

Visuomenė dar nepasiruošusi Vilijampolės socialinės globos namų direktorius Linas Butkus įsitikinęs, kad pirmiausia reikia kalbėti ne apie vaikų globos namų naikinimą, o apie tokių sąlygų sudarymą, kad kuo daugiau vaikų galėtų būti globojami šeimose. „Akivaizdu, kad tokios galimybės bus sudarytos ne visiems ir nemažai daliai tikrųjų tėvų pamirštiems vaikų teks augti globos namuose, todėl juose turėtų būti padaryta viskas, kad jie nesijaustų atstumti, o integruotųsi į visuomenę, taptų bendruomenių nariais, galėtų dirbti nesudėtingus darbus parduotuvėje ar kitur. Taip yra ne vienoje užsienio valstybėje. Tačiau mūsų visuomenė tam dar nepasiruošusi. Kiek teko kalbėtis su įmonių vadovais, jie kratosi pasiūlymų priimti bent laikinai padirbėti globos namų auklėtinius. Nelabai kas trokšta juos ir įsivaikinti. Pernai pirmą kartą per daugelį metų viena mūsų globotinė su ją įsivaikinusiais tėvais išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Perkelti vaikus iš didelių globos namų į šeimyninius arba į šeimas tikrai būtų gerai. Tačiau reikia suvokti, kad greitai to padaryti neįmanoma, reikia viską kruopščiai apgalvoti ir tam pasirengti. Žinau, kad Didžiojoje Britanijoje šis procesas vyksta jau pusšimtis metų, o mes viską užsimojome pertvarkyti per kelerius. Kaip tai galima padaryti, nelabai įsivaizduoju. Klauskite ministrės“, - patarė L. Butkus, kalbėdamas apie nerealius A. Pabedinskienės planus. Šiuo metu Vilijampolės socialinės globos namuose gyvena 220 vaikų, dar yra 20 vadinamųjų „dieninukų“, kuriuos tėvai rytą atveda, o vakare pasiima. Vaikai, kurių dauguma su negalia, gyvena grupėmis. „Galima būtų viską pertvarkyti į šeimyninius namus. Tokių minčių ir planų turime, tačiau tam reikia nemažai lėšų ir laiko, tad kol kas privalome tenkintis tuo, ką turime“, - teigė direktorius.

Trūksta tik tikrųjų mamų ir tėvų „Nereikėtų, manau, vienu kirčiu viską naikinti, ką turime šiuo metu. Tarkime, mūsų įstaigoje vaikai globojami šeimyniniu principu. Globos namai yra buvusioje renovuotoje mokykloje Agluonų kaime. Vaikai čia gyvena šeimynose po aštuonis globotinius. Jie įsikūrę kambariuose po du. Kiekviena šeimyna į savo patalpas turi atskirą įėjimą, savo virtuvę. Viską daro patys – prižiūrint ir padedant socialiniams darbuotojams gaminasi maistą, tvarkosi ir valo patalpas, turime savo sodą, daržą, auginame daržoves, sodiname bulves. Sąlygos labai artimos toms, kokios yra šeimose“, - pasakojo „ŪP“ Akmenės vaikų globos namų direktorė Violeta Mikštienė. Šeimynos čia netgi turi savo pavardes – Boružiukų, Sportomanų, Žvaigždukų, Studentų, Mažylių. Įstaigos vadovė sakė pastebinti, kaip šiuose namuose keičiasi vaikų požiūris į gyvenimą, kaip jie darosi vis labiau savarankiški. Žinoma, pasak V. Mikštienės, tai nėra tikra šeima, nors kiekviena šeimyna ir turi po dvi vadinamąsias mamas – socialines darbuotojas. Institucinių vaikų globos įstaigų, jos nuomone, anksčiau ar vėliau teks atsisakyti, tačiau tai padaryti bus galima ne per vienus metus. Bent jau kol kas, direktorės įsitikinimu, perspektyviausi yra būtent šeimyniniai vaikų globos namai.

Įsivaikina dažniausiai tik užsieniečiai Šiuo metu Akmenės vaikų globos namuose gyvena 30 vaikų. Tačiau, direktorės teigimu, čia galėtų įsikurti ir 40. Globos namai verčiasi iš socialinių išmokų ir savivaldybės dotacijų. Gal iš šių globos namų vaikai dažniau iškeliauja į naujas šeimas? „Labai retai. Nuo 2007 m., kai rajone buvo įsteigti globos namai, tik keturi vaikai atrado naujus namus ir naujus tėvus. Ir visi ne Lietuvoje, o Italijoje“, - skaudama širdimi pripažino V. Mikštienė. Jos teigimu, iki šiol tik viena šeima Lietuvoje iš šių namų yra pasiėmusi globoti vaiką. „Nežinau, kas turėtų įvykti, kad per kelerius metus lietuvių šeimos mieliau imtų įsivaikinti ar bent globoti dabar valdiškuose namuose auginamus vaikus. Gal reikia įteisinti valstybės skatinimą? Kita vertus, nemanau, kad staiga atsiras poreikis globoti tikrųjų tėvų paliktus svetimus vaikus, tokiam požiūriui susiformuoti reikia laiko. Čia nieko nei pagreitinsi, nei sulėtinsi. Esame civilizuota Europos Sąjungos šalis ir tas požiūris, matyt, keisis, todėl viską turėtume daryti pamažu“, - įsitikinusi globos namų direktorė. „Gal tu mano tėtis?“ Vienuose nemažuose globos namuose kalbantis su socialinėmis darbuotojomis aplink ratu vis zujo kokių trejų ketverių metų mergaitė. Kelissyk žvilgtelėjusi į mane savo tamsiomis akutėmis pagaliau čiupo už skverno ir užvertusi galvutę paklausė: „Gal tu mano tėtis ir atvažiavai manęs pasiimti?“ Staiga užkluptas tokio klausimo apstulbau, nežinojau, ką atsakyti tai juodbruvei, tėvų besiilginčiai mergaitei. Vienu žodžiu nukirsti jos viltį, pasakyti „ne“ ir paguosti, kad jis tikrai kada nors ateis? O jei taip ir neateis? Būsiu skaudžiai apgavęs tą tikrųjų tėvų pragertą ir pamestą mažytę mergaitę... Įsivyravusią tylą nutraukė socialinė darbuotoja: „Ji to klausinėja beveik kiekvieno atėjusio vyriškio, nes matė, kaip kartą vieną jos bendraamžę išsivedė įsivaikinusi šeima.“

SPECIALISTO KOMENTARAS:

Viskas turėtų vykti palaipsniui

„Kodėl už tradicinius didelius globos namus yra geriau šeimynos arba šeimos? Todėl, kad ten yra mažiau vaikų, juos prižiūri, globoja nuolatiniai suaugusieji, prie jų vaikai pripranta ar net prisiriša. Globos namuose keičiasi pamainos, personalas, vaikams tie šmėkščiojantys žmonės dažniausiai netampa artimi. Todėl dabar ir stengiamasi sudaryti tokias globos sąlygas, kad jos būtų kuo artimesnės šeimai, kad suaugęs žmogus globotų ir prižiūrėtų kuo mažiau vaikų, kad jiems būtų skiriama kuo daugiau dėmesio ir palaikymo, būtų artimesni jų kontaktai. Šeimos, kurioms pavedama globoti vaikus, turi būti kruopščiai atrinktos. Negalima leisti, kad tikrųjų tėvų dėl kokių nors priežasčių netekęs globotinis kaip daiktas eitų iš rankų į rankas ir kiekvieną kartą patirtų stresą. Jau tada, kai buvo paimtas iš šeimos, jis patyrė dvasinę traumą, atsidūrė krizėje, išgyveno liūdesį, nežinomybę. Jei naujieji globėjai vaiką pasiims tik tenkindami savo ambicijas ir poreikius, jam ten nebus gerai. Globoti vaikus ketinantys žmonės turėtų būti pasiryžę savotiškai pasiaukoti, baigti tam tikrus mokymus, įgyti reikalingų šiam darbui įgūdžių, kad vėliau susidūręs su pirmaisiais sunkumais jie nenuleistų rankų ir nesugalvotų grąžinti vaiką atgal į globos namus. Atsisakyti globos namų ir parengti gerus globėjus, kurie galėtų priimti vaikus į savo šeimas, nebus galima labai greitai, viskas turėtų vykti pamažu, tačiau labai ilgai tai tęstis neturėtų. Kuo ilgiau vaikai gyvens dideliuose globos namuose, tuo daugiau jie patirs įvairiausių stresų, įgis prisirišimo ir elgesio sutrikimų, tuo dažniau mes kalbėsime apie sužalotus vaikų gyvenimus.“

Stasys JOKŪBAITIS „ŪP“ korespondentas

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.