Ant balto žirgo į Seimą: ir „aksakalai“, ir suvaikėję

Ne visi žino, kad iš 141 Lietuvos Respublikos Seimo nario daugiau kaip ketvirtadalis, arba 26 procentai, yra pensininkai. Tai keturis kartus daugiau nei dirbančių senjorų vidurkis Lietuvoje! Iš 1 mln. 319 tūkst. dirbančiųjų pensininkai sudaro tik 7 proc. Dažnai visai ne savo noru išlydėti į pensiją žmonės stebisi, kodėl parlamentarai gali dirbti Seime, valdyti valstybę kone iki paskutinio atodūsio, o kiti priversti ilsėtis?
Iš tiesų, gerai ar blogai, kad parlamente dirba tiek pensininkų?

Vyriausieji sulaukė partijos nemalonės
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje dirbo 31,1 tūkst. 65 metų ir vyresnių šalies piliečių, iš jų Seimo nariais – 37.
Šiuo metu vyriausia Seime yra Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovė Vida Marija Čigriejienė. Medikės išsimokslinimą turinčiai politikei kitų metų spalį sukaks 80 metų. Į parlamentą ji buvo išrinkta Kauno Panemunės–Šančių rinkimų apygardoje.
Iki šiol garbus amžius jai netrukdė būti aktyviai. Per kadenciją ji pateikė 90 teisės aktų projektų, iš kurių trečdalis tapo įstatymais. Dalyvauti Seimo rinkimuose ji ketino ir šiemet, tačiau konservatoriai pasakė: užteks, reikia užleisti vietą jaunesniems.
Savo partijos vadovybės nemalonės taip pat medikas Arimantas Dumčius, pasiekęs brandaus amžiaus (šiuo metu jam 75-eri), sulaukė dėl to, kad, priešingai negu opozicija, balsavo už valstybės biudžetą ir su Seimo dauguma giedojo valstybės himną pasibaigus iš esmės neįvykusiai opozicijos inicijuotai neeilinei sesijai.
Abu jie buvo pašalinti iš partijos ir ketina rinkimuose dalyvauti savarankiškai. Pavyks ar nepavyks, bet dalį balsų jų kandidatuojamose apygardose Kaune konservatoriai tikriausiai praras.

Trauktis iš politikos neketina
Tarp garbaus amžiaus parlamentarų yra Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža (74 m.), Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka ir Seimo narys Jonas Kondrotas (abu 72 m.). Nedaug nuo jų amžiumi atsilieka Bronius Bradauskas, Marija Aušrinė Pavilionienė ir Dalia Teišerskytė (71 m.), Giedrė Purvaneckienė ir Ona Valiukevičiūtė (70 m.).
Dar trys šios kadencijos parlamentarai – Irena Šiaulienė, Artūras Paulauskas ir Albinas Mitrulevičius – senjorų gretas papildys jau kitais metais, tačiau trauktis iš politikos net neketina, nes jų pavardes galima aptikti spalio 9-ąją vyksiančių Seimo rinkimų kandidatų sąrašuose.
„Man atrodo, kad pribrendo laikas, kai Lietuvos rinkėjas galėtų matyti naujus veidus. Jokiu būdu nenoriu paneigti laimėjimų ir tų žmonių, kurie dirbo Seime, nuopelnų, tačiau Lietuvos žmonės turbūt yra pasiryžę arba nori naujų veidų ir naujų idėjų. Mūsų politiniame gyvenime klaidų buvo nemažai, galima sakyti, kad yra tam tikra dalis žmonių, nusivylusių ir pavargusių nuo visų nesutarimų, ieškojimų, griovimų, korupcijos“, – sakė kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Vilionių ne taip jau mažai
Kodėl garbaus amžiaus sulaukę politikai stengiasi kuo ilgiau išsilaikyti Seime? Jokia paslaptis – jie gauna ne tik „Sodros“ pensiją, kuri kasmet vis didėja, bet ir solidžią algą. Kur tu rasi geresnį darbą?
Šiuo metu Seimo nario pareiginė alga (be priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) siekia 2 531 eurą (8 741 litų) per mėnesį. Valstybės politikams mokamas priedas už ištarnautus metus nuo 1990 m. kovo 11 d. sudaro 3 proc. pareiginės algos už kiekvienus trejus metus. Be algos, Seimo nariai dar gauna apie 700 eurų parlamentinėms išlaidoms.
Matant, kiek pensininkų darbuojasi Seimo nariais, nori nenori peršasi išvada, kad mūsų parlamente Lygių galimybių įstatymas veikia kur kas patikimiau negu bet kurioje kitoje darbovietėje. Be to, kandidatams į Seimo narius negalioja ne tik amžiaus cenzas, jiems nebūtinas net aukštojo mokslo diplomas ir medikų pažyma apie psichinės sveikatos būklę. Rinkėjai nubalsavo, ir visi trūkumai bei ydos užmiršti. Net visiškai suvaikėję gali įjoti į Seimą ant balto žirgo.

Nori turėti tikrą savo atstovą
Ką apie tai mano Lietuvos pensininkų partijos pirmininkas Vytautas Jurgis Kadžys, puoselėjantis viltis su savo partija šiemet eiti į rinkimus? „Pensininkų mūsų šalyje yra daug, tačiau niekas Seime jiems neatstovauja, todėl mes nutarėme dalyvauti rinkimuose. Šiuo metu ieškome partnerių, deramės, nerasime – eisime vieni“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė optimistiškai nusiteikęs partijos vadovas.
Klausimą, kodėl pensininkams neatstovauja šiuo metu Seime esantys beveik 40 „aksakalų“ parlamentarų, V.J. Kadžys tik nusišypsojo. „Jie pensininkais savęs nevadina, kaip sakoma, „ne lygis“, todėl mūsų reikalai jiems nerūpi. Kai kurie, atrodo, pasiryžę būti Seime iki grabo lentos. Žinoma, pensininkas pensininkui nelygu. Vieni nuoširdžiai darbuojasi, yra blaivaus proto ir aktyvūs, kiti, gaudami gerą atlyginimą ir pensiją, tik laiką leidžia“, – įsitikinęs V.J. Kadžys.

Siūlo riboti kadencijų skaičių
Ar neatsitiks taip ir su išrinktais Lietuvos pensininkų partijos atstovais? „Tarp mūsų kandidatų bus ne tik garbingo amžiaus sulaukusių žmonių, bet ir kur kas jaunesnių, kurie nusiteikę ginti mūsų interesus. Tokių žmonių mūsų partijoje yra. O kad Seimas iš tiesų netaptų pensininkų rojumi, reikėtų nustatyti, kad jame žmogus galėtų būti renkamas ne ilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Žinoma, tuomet reikėtų keisti Konstituciją, nes šiuo metu ji tokių apribojimų nenumato“ , – sakė pasiryžęs tobulinti pagrindinį šalies įstatymą V. J. Kadžys.
Šiuo metu jo vadovaujamos partijos nariai ir rėmėjai renka parašus surengti privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimo. Siūloma nuo 300 tūkstančių iki 100 tūkstančių sumažinti parašų skaičių, kuris leistų surengti referendumą. Iniciatoriai parašus turės surinkti per tris mėnesius – iki liepos 14 d. Tačiau kol kas šis darbas vyksta vangiai ir referendumo idėja tikriausi liks tik idėja.

Reikia rinkimų sistemos reformų

Dr. Bernaras IVANOVAS
Vytauto Didžiojo universiteto Europos studijų centro mokslinis bendradarbis

Pensininkų Seime daugėja todėl, kad rinkėjai čia nelabai gali ką nors pakeisti. Dažniausiai jie turi rinktis iš to, ką jiems pasiūlo partijos. Niekas neaiškina, kodėl būtent toks kandidatų sąrašas, už kokius nuopelnus vieni jame įrašyti jo pradžioje, kiti – pabaigoje. Ką ten rinkėjas išsiaiškins balsavimo kabinoje studijuodamas tą sąrašą? Čia ne demokratija, o tik jos imitavimas. Visuomenė susiskaldžiusi, nevieninga ir yra savotiška dovana įvairiems politiniams perėjūnams.
Kol nebus rinkimų sistemos reformų, niekas nepasikeis, tik apie tai kažkodėl niekas nekalba. Užuot svarstę realias problemas, parlamentarai diskutuoja leisti ar neleisti prekybos centrams dirbti per šventes ir panašiomis menkavertėmis temomis, gaudo vieni kitų klaidas. Jei taip bus ir toliau, mūsų valdžioje vyraus nepotizmas, savųjų propagavimas, postų dalybos ir panašiai.
Ar mes matome tarp partijų programų kokių nors ryškesnių ideologinių skirtumų? Ne, skiriasi dažniausiai tik kandidatai. Taip tikriausiai būtų ir su Lietuvos pensininkų partijos atstovais, jei po rinkimų jie patektų Seimą.
Į pensinio amžiaus žmones Seime turbūt reikėtų žiūrėti dvejopai. Yra tikrai nemažai metų sulaukusių politikų, kuriems negali prilygti kur kas jaunesni, ir yra jaunų parlamentarų, kurie savo veikla ir idėjomis jau yra žilagalviai. Žinoma, labai jau pagyvenusių Seimo narių skaičius neturėtų būti vyraujantis, nes dorai ir sąžiningai dirbant šį darbą reikia ir sveikatos, ir energijos, ir idėjų.

Politika yra profesija

Mažvydas JASTRAMSKIS
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas

Mano nuomone, natūralu, kad Seime yra nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Politika vis dėlto yra profesija, nors daug kas nenori to pripažinti. Didžiausia patirtis šioje srityje sukaupiama jau vyresniame amžiuje. Apie 60 metų žmogus, artėjantis jau prie pensinio amžiaus, politikoje dar nėra senas. Ryškesnę ribą tarp amžiaus, kuris dar tinkamas dirbti Seime, ir kuris jau ne, būtų sunku nustatyti.
Kita vertus, rinkimuose paprastai aktyvesni vyresnio amžiaus žmonės, todėl nieko keisto, kad jie labiau pasitiki savo bendraamžiais negu jaunais politikais ir juos išreitinguoja. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių. Jaunimas pasyviau balsuoja, jo atstovams sunkiau prasimušti į parlamentą, todėl jų vietas užima labiau patyrę, turintys gyvenimiškosios patirties, politiškai subrendę žmonės.
Politika nėra asmenybių dvikova. Tai – vertybių ir programų kova. Todėl tos partijos, kurios savo rinkimų sąrašus puošia įvairiomis žvaigždėmis ir žvaigždutėmis, iškreipia tikrąją politinę rinkimų konkurenciją. Nieko nematau bloga, jei partijos kandidatų sąraše bus nemažai visuomenei nežinomų žmonių, nes visų pirma ji turi pateikti tam tikrą vertybinę kryptį.
Mūsų Seime per rinkimus paprastai perrenkama apie pusę jo narių. Kai kam atrodo, kad tai labai daug, tačiau iš tiesų yra ne taip. Senosios demokratijos Vakarų šalyse tas perrenkamų parlamentarų procentas siekia apie 60 proc. Kartais žmonės skundžiasi: Seime vis tie patys ir tie patys veidai. Tačiau panagrinėjus darbo efektyvumą neretai paaiškėja, kad politikos naujokai dirba kur kas prasčiau už Seimo senbuvius, todėl visuomenė jų ir nepastebi.

Stasys JOKŪBAITIS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys 

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.