Ant margučių tradicijų ir fantazijos raštai

Kiaušinis – Velykų, gamtos prisikėlimo, vaisingumo, klestėjimo simbolis, jam priskiriama magiška galia. Tai žinodama tautodailininkė iš Zarasų VIRGINIJA ŽUKAUSKAITĖ-KAZANCEVIENĖ kiaušinį pavertė meno kūriniu, ant jo trapaus lukšto peiliuku skutinėtais raštais išlieja gražiausias liaudies tradicijas.

Kuo trapiau, tuo gražiau
Daug autorinių ir bendrų tautodailininkų parodų (vien šį pavasarį kelių dienų skirtumu jos atidarytos Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose), dalyvavimas regioninėse parodose „Aukso vainikas“, plati edukacinė veikla – V. Žukauskaitės-Kazancevienės kūrybos pasaulyje nėra atoslūgių.
„Šie metai bene intensyviausi. Susirgusi onkologine liga supratau, kad gyvenimas trapus, negalima gaišti laiko – savo patyrimu, įgūdžiais skutinėjant margučius, išmone noriu pasidalyti su kuo daugiau žmonių“, – sako tautodailininkė.
Jos skutinėtų margučių su kitų autorių darbais nesupainiosi: tamsiai rudas, raudonas, violetinis, žalias ar juodas kiaušinio lukštas išrašytas smulkiais raštais, jie skleidžiasi nuo galų į vidurį, it koks vijok­lis vejasi aplink visą kiaušinį. Grafinių, geometrinių raštų nėriniai pinasi su tautiniais simboliais, audimo raštų elementais, tarp jų neretai įsiraizgo lakoniškų augalų motyvų, o kartais atliuoksi koks kiškelis ar nutupia viščiukas.
„Kiškučiai, viščiukai – retenybė, juos dažniausiai skutinėju vaikams. Gražiai piešti nemoku, todėl renkuosi grafiką. Kuo daugiau ažūro, trapumo, tuo margučiai dailesni“, – šypsosi Virginija.
Kartą išvydusi tokį margutį net draugė apsigavo: „Kaip gražiai pavyko tau kiaušinį apnerti!“

Įstrigo į širdį vaikystėje
Savo įgūdžius tautodailininkė kaupė kant­riai ir pamažu, niekas nepadėjo ir už rankos nevedžiojo: pati atrado patogius skutinėti įrankius, gilinosi į liaudies tradicijas, ieškojo įkvėpimo, formavo išskirtinį braižą.
„Pasiklioviau savo galva ir gebėjimais, todėl nežinau, gerai ar blogai ką nors darau. Apie pasiekimus galiu spręsti tik iš atsiliepimų ir darbų įvertinimo“, – kukliai šypteli Virginija, kurios margučiai iškeliavo ne tik į kaimynines šalis, bet ir į Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Norvegiją, JAV, margučių kolekcija saugoma Ru­si­jos liau­dies me­no mu­zie­ju­je Sankt Peterbur­ge.
Moteris pasakoja, kad Velykų simbolio raštai ją viliojo nuo vaikystės. Jos mama mėgo grožį: puoselėjo namus, dailiai siuvinėjo, spėdavo apmegzti aštuonis vaikus. Velykoms šeima margindavo bent 100 kiaušinių: mamai rūpėjo Velykų stalas, todėl taupydama laiką kiaušinius sumesdavo į svogūnų lukštus, o vyresnioji Virginijos sesuo juos dažė vašku.
„Man buvo labai smalsu, bet sesė vijo šalin – bijojo, kad nusideginsiu. Tada kiaušinius margindavau nusmailintu degtuku, jį mirkydavau į spalvotą laką, – pasakoja V. Žukauskaitė-Kazancevienė, pirmą kartą skutinėtus margučius pamačiusi studijų metais Vilniuje, Etnografijos muziejuje. – Iš nuostabos išsižiojau, lūpa atvipo – neįsivaizdavau, kaip galima tokį grožį sukurti.“
Regėtus margučius Virginija prisiminė sukūrusi šeimą – norėjo, kad šventinis stalas būtų gražus. Nelengvai sekėsi: ir raštai nesidėliojo, ir lukštai skildavo. Bet, kaip tikina pašnekovė, užsispyrus viską galima pasiekti. Po penkerių įgūdžių lavinimo metų kelis labiausiai pavykusius margučius Velykų proga nutarė padovanoti draugėms. Šios ją nutempė į Zarasų kultūros centrą, kuriame vyko margučių paroda. Joje Virginijos skutinėti margučiai pelnė trečiąją vietą.
„Atsirado įkvėpimas, stimulas. Mane palaikė, neaptingti, tobulėti, dalyvauti parodose skatino ir Zarasuose gyvenanti žymi tautodailininkė, audėja Adelė Tumėnienė“, – sako nuostabių margučių autorė.

Identiškų nėra
Kūrėjos įkvėpimo šaltiniai: tautinė simbolika, vašku margintų margučių, audimo raštai, verpsčių puošybos detalės, gamta. Įvairiai jungdama šiuos raštus ir motyvus Virginija kuria vis kitus, nepakartojamus margučių ažūro „nėrinius“.
„Nesu išskutinėjusi dviejų vienodų kiaušinių. Jei labai gražų margutį kam padovanoju, stengiuosi padaryti tokį patį savo kolekcijai. Deja, nepavyksta: tai kita spalva nusidažo lukštas, tai raštai kitaip sugula, – atvirauja V. Žukauskaitė-Kazancevienė, prieš darbą negaištanti laiko eskizams. – Kam? Sumanymas visada skiriasi nuo rezultato!“
Margučių skutinėjimas šiai moteriai – ne verslas ir ne gyvenimo būdas, be kurio būtų sunku įsivaizduoti kasdienybę. Skutinėti ji imasi tik esant tam tikrai nuotaikai: kartais – gerai, pakiliai, kartais – pajutusi ant širdies sunkumą.
„Prieš kelerius metus išvykau padirbėti į Vokietiją. Iš graužaties, kad namuose palikau sūnų, ėmiau skutinėti margučius. Nepatikėsite: kūrybinės mintys liejosi nenutrūkstamu srautu net naktimis, todėl ant stalelio turėjau sąsiuvinį, kuriame vos prabudusi piešiau sapnuose regėtus raštus. Šeimininkai ne tik stebėjosi mano skutinėjimo technika, bet ir pirko kiaušinių, dažų. Per tuos dvejus metus išskutinėjau aibę originalių margučių, deja, daugelį padovanojau, parsivežiau vos šimtą, – pasakoja pašnekovė ir patylėjusi priduria. – Kartais pradėjusi skutinėti negaliu sustoti: taip įsijaučiu, kad pasaulis tarsi ištirpsta, o kar­tais mėnesiais neimu į rankas kiaušinio – galvoje nėra jokių minčių. Kiekvienam menininkui reikia mūzos.“

Patinka dirbti su vaikais
V. Žukauskaitė-Kazancevienė kurdama išbandė ne tik vištų, bet ir žąsų, ančių, kalakučių, stručių kiaušinių lukštus. Moteris pasakoja, kad kalakučių kiaušiniai prastai nusidažo, ypač jei dažai ne cheminiai, o augaliniai. Žąsų kiaušiniai – didesni, jų lukštas kiek kietesnis nei vištų, todėl skutinėti sunkiau, darbas trunka kelias dienas. O štai stručio kiaušinio lukštas – ypač kietas, kanceliarinis peiliukas jo paviršiumi čiuožia it stiklu, be to, viena ranka jo nesuimsi. Vis dėlto tautodailininkė smulkiais raštais išrašė net šešis stručio kiaušinius.
„Liūdna darosi matant lipdukais apklijuotus kiaušinius. Yra įvairių marginimo būdų – tereikia nebijoti eksperimentuoti“, – primena tautodailininkė, ant kurios Velykų stalo vienspalvių margučių nebūna: kraitelėn gula ne tik skutinėti, bet ir dažyti žolynais ir svogūnų lukštais, vašku ar kitaip marginti kiaušiniai.
Į jos vedamus seminarus ir mokymus susirinkę žmonės atranda labai paprastus marginimo svogūnų lukštais būdus. „Labiausiai man patinka dirbti su vaikais: jie imlūs, juos lengva sudominti. Norėčiau savo pomėgiu užkrėsti kuo daugiau žmonių: juk margučių raštuose – mūsų tautos tradicijos“, – šypsosi V. Žukauskaitė-Kazancevienė.

Eglė Leonovienė

Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės asmeninės nuotraukos