Ant vartotojų stalo – pieno produktai be tikro pieno?

Netylant kalboms apie senkančias lietuviško pieno upes ir produktus iš įvežtinės žaliavos, vartotojai sunerimo. Atidesni pirkėjai sūrio, sviesto, jogurtų, valgomųjų ledų etiketėse aptinka, jog produkto sudėtyje yra palmių aliejaus, hidrintų riebalų, modifikuoto krakmolo, vandens, cukraus ir pieno miltų, jau nekalbant apie įvairius stabilizatorius, spalvų ir skonio stipriklius. Šalies ūkininkams, tiekiantiems vertingą pieno žaliavą, apmaudu, jog maisto kelyje nuo fermos iki stalo rezultatas ne visuomet atspindi produkto vertę, ką jau kalbėti apie visavertį atlygį pieno gamintojui.

Kilmės kol kas nenurodo

„Pieno produktai ant vartotojų stalo: kiek juose tikro pieno“? Žemės ūkio rūmuose vykusią konferenciją-diskusiją tokia tema surengė žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviškas pienas“ ir Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA).

„Šalyje mažėja pieno ūkių, gamyba traukiasi, pieno perdirbimo įmonės žaliavos įsiveža iš Estijos, Latvijos, Vokietijos ūkių, – kalbėjo „Lietuviško pieno“ valdybos narys Šarūnas Šiušė. – Vartotojui turime pasakyti, kokios kilmės ir sudėties pieno produktus jis deda ant savo stalo“.

Pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ duomenimis, šalies pieninės daugiau nei pusę pagaminamos produkcijos eksportuoja, privalomai deklaruodamos lietuvišką žaliavos kilmę. Lietuvoje tokio reglamentavimo iki šiol buvo išvengiama.

„Prieš dvidešimt metų Lietuvoje buvo 200 tūkstančių pieno gamintojų, per metus ištirdavome 11 milijonų pieno mėginių, – kalbėjo UAB „Pieno tyrimai“ direktorė ir Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto sekretorė dr. Laima Urbšienė.

Visą straipsnį skaitykite ŪP Nr. 105, p. 1-3-5