Apie lietuviškos meilės ypatumus

Žodžiais „aš tave myliu“ lietuviai tikrai nesišvaisto. Dauguma mano, kad jie tinka filmų ir romanų veikėjams, o gyvenime laikosi principo: kam kalbėti apie tai, kas ir taip aišku? Kas lemia tokį mūsų elgesį – įgimtas santūrumas ar nesugebėjimas išreikšti savo jausmų, pasakoja psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „Invito“ psichologė Karolina Bajoriūnienė.

Kolekcionuojame nuoskaudas Dažniausiai mes nemokame parodyti savo meilės, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl poros kreipiasi į psichologus. Kiek­vienas įpratęs meilę išreikšti jam suprantamu būdu, dovanoti partneriui tai, ko pats nori iš jo sulaukti. Tai nėra gerai, kadangi meilę visi suprantame ir priimame skirtingai. Nepažinę partnerio poreikių rizikuojame baksnoti pirštu į dangų ir galiausiai priekaištauti mylimajam, kad jaučiamės neįvertinti. Susidaro tarsi užburtas ratas: aš verdu jums kavą ir tikiuosi už tai sulaukti padėkos, o jūs nenorite kavos, todėl negalite už ją man dėkoti. Aš savo ruožtu galvoju, kad esate nedėkingi ir nevertinate to, ką dėl jūsų darau. Duodami mes pamirštame paklausti ir pasitikslinti, ar to iš mūsų nori partneris. Plačiau šį fenomeną nagrinėja Gary Chapmanas savo knygoje „Penkios meilės kalbos“. Rekomenduoju ją norintiesiems pažinti savo partnerį ir duoti jam tai, ko labiausiai reikia. Mūsų gebėjimas ir noras ką nors duoti kitam žmogui turi tam tikrą vidinę talpą – kai išeikvojame, turime ją papildyti. Tai tarsi stiklinė vandens: kad galėtume duoti kitam iš jos atsigerti, joje turi būti bent kiek vandens. Tačiau jei ta stiklinė tuščia, nei patys troškulį numalšinsime, nei kitam galėsime ką nors pasiūlyti. O pats rezervas susidaro iš to, kas mums subjektyviai malonu. Tai yra „aš tau, tu man“ mechanizmas. Iš esmės žmogus nėra labai altruistiška būtybė ir beveik nieko nedaro, jei negauna asmeninės naudos. Taigi, neįvertinę partnerio pastangų, nepatenkinę pagrindinių psichologinių jo poreikių, tarp kurių yra poreikis mylėti ir būti mylimam, pasmerkiame save tam, kad ir patys negauname grąžos. Tada esame nepatenkinti, nepaisome savo antrosios pusės, pradedame priekaištauti, kaip sakoma, dėl ne vietoje padėto šaukštelio. Kai to, kas mums nepatinka, konkrečiai neįvardijame, pats faktas pasimiršta, tačiau dėl to kilęs nepasitenkinimo jausmas lieka. Taip mes tarsi kolekcionuojame, renkame nuoskaudas, o kai jų prisikaupia tiek, kad nebegalime laikyti užgniaužę, mūsų sąmonė ieško apčiuopiamų priežasčių emocijoms išlieti. Štai tada ir atrodo, kad šaukštelis – pasaulio pabaigos kaltininkas.

Nelinkę rodyti jausmų Slavų tautose gajus posakis: „Jei muša, tai myli.“ Turime pripažinti, kad slaviškas mentalitetas mums nėra tolimas. Iš tikrųjų šis posakis neturi nieko bendro su realybe ir neturėtų būti suprantamas tiesmukai. Smurtą ir agresiją lemia visai kitos priežastys, nesusijusios su meilės išraiška. Kita vertus, jausmai, tarp jų ir meilė, turi tokią savybę: jei juos slopinsime, jie vis tiek anksčiau ar vėliau išsiverš, kaip garai iš uždengto verdančio puodo. O tada ir apsiplikyti galima. Jei to nenorime, turime rasti kitų, mums priimtinų būdų jausmams išreikšti. Jei nieko nedarysime, jie patys ras kelią, galbūt netikėtą ir mums netinkamą: pavyzdžiui, pasireikš nemaloniais kūno pojūčiais (psichosomatiniais sveikatos sutrikimais, kai vargina įvairūs simptomai, negalavimai, tačiau nenustatomos jų priežastys), gal atsiras valgymo, miego, dėmesio sutrikimų ar su jais susijusių sunkumų. Todėl svarbu ne tik išreikšti jausmus, bet ir pasirinkti tinkamą, konstruktyvų būdą. Kalbant apie mūsų kultūrai būdingus bruožus reikėtų pabrėžti svarbiausia – mes, kaip ir daugelis Šiaurės šalių gyventojų, nelinkę rodyti jausmų. Lietuviai yra uždaresni ir santūresni reikšdami emocijas, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jaučiame mažiau ar silpniau. Nėra universalių taisyklių, kaip turime tinkamai reikšti jausmus. Svarbu, kad būdas būtų konstruktyvus, priimtinas mylinčiajam ir suprantamas mylimajam. Vieniems girdėti yra labai svarbu, kitiems sakyti yra labai sunku. Nors jau pats kalbėjimas turi stebuklingų gydomųjų galių, tik svarbu teigiamas požiūris į jį, gebėjimas priimti tai ne kaip įkyrų lindimą, kišimąsi ar netgi, kas labai būdinga vyrams, – silpnumo išraišką.

Tai juk „savaime suprantama“! Į porų konsultacijas ateina žmonės dėl kelių pagrindinių santykių problemų. Be tarpusavio konkurencijos, svarbiausia priežastis – nesikalbėjimas. Kita klaida, sunkinanti situaciją, – tai fenomenas „savaime suprantama“: vienam iš partnerių kas nors yra „savaime suprantama“ ir jis tikisi, kad antroji pusė tai žinos, numatys, numanys, nepamirš, į tai atsižvelgs ir, žinoma, jausis panašiai kaip jis ar netgi taip pat. Kaip tik dėl to ir kyla nesusipratimų. Tarkime, man asmeniškai tam tikras dalykas yra „visiškai aiškus“, dėl jo paaiškinimo kitam žmogui aš visai nesuku galvos, mano smegenys net nesivargina eikvoti savo energijos. Bet šalia esančiam žmogui tai gali būti visiška naujiena. Juk visi esame skirtingi ir turime nevienodą požiūrį netgi į tuos „savaime suprantamus“ dalykus. Pavyzdžiui, mums „savaime suprantama“, kad susitikus dera pasisveikinti, todėl net negaištame laiko mėgindami paaiškinti kitiems, jog turime taip elgtis. Kitas pavyzdys: vaikinui „savaime suprantama“, kad, užmezgęs artimus santykius su mergina, jis nenori aukoti visų savo interesų ar užsiėmimų. Tačiau merginai gali atrodyti, kad jei jis to nedaro, tai „savaime suprantama“ per mažai ją myli. Taigi abu partneriai turi savo tiesas, abu yra teisūs, tačiau tik asmeniniu atžvilgiu. O neabejodami savo teisumu pasmerkia save nesusikalbėjimui ir kaupia nuoskaudas. Šiaip ar taip, vertėtų prisiminti, kad konflikte dalyvauja du žmonės, vienas pats su savimi žmogus negali konfliktuoti (išskyrus psichikos sutrikimų atvejus). Todėl svarbu tai suvokti ir prisiimti dalį atsakomybės už vykusį ar vykstantį konfliktą. Dažna problema, kad ilgesnį laiką kartu esanti pora nebemoka ir visai pamiršta pastebėti teigiamus vienas kito dalykus, juos priima tarsi duotybę ir normą.

Bijome parodyti silpnumą Ką patarti tiems, kurie nemoka reikšti jausmų, kalbėti apie meilę ir jos parodyti? Negi vieną gražią dieną prieisi prie mylimo žmogaus ir nei iš šio, nei iš to išrėši: „Aš tave myliu!“ Ko gero, tokia nuomonė ir yra daugelio nesutarimų priežastis. Stereotipai, prie kurių esame įpratę, principai ir per didelis ego neleidžia peržengti per save ir parodyti savo „silpnumo“ artimam žmogui. Tai, kad bijome pasirodyti keisti, kvaili, silpni, bijome būti nesuprasti ar net atstumti, kaip tik ir stabdo jausmų išraišką. Be abejo, reikėtų atsižvelgti ir į kiekvienos poros asmenines bendravimo taisykles. Vienos poros per dieną susisiekia po 20 kartų, kitos visai nepalaiko ryšio leisdamos laiką atskirai ištisas valandas, dar kitos nesusisiekia kelias dienas ir kiekvienu šiuo atveju tai yra normalu, jei normalu ir priimtina abiem partneriams. Tačiau jei vienam norisi nuolat palaikyti ryšį, o kitam pakanka tik vienos žinutės per dieną, tada ir susidaro situacija, kurią reikia aptarti, būtina diskutuoti ir ieškoti išeities. Priešingu atveju nuoskauda kaupsis, stiprės, nepasitenkinimas didės ir vieną dieną gali galutinai sugriauti santykius, sutrypti jausmus. O paties aiškinimosi ar diskusijos tikrai nevertėtų bijoti, kadangi tai yra geriausias būdas pažinti partnerį ir išlaikyti tvirtus, brandžius santykius. Stiprus vyras tikrai ne tas, kuris geba slėpti savo jausmus ir apsimesti bejausmis, arogantiškas ir neprieinamas, o tas, kuris gali pripažinti, kad būtent šios moters draugijoje jaučiasi silpnas, nes išgyvena stiprius jausmus jai. Jei kalbėti apie jausmus neįprasta, tačiau norisi išmokti, siūlau pradėti nuo mažesnių, ne tokių svarbių išgyvenimų, kuriuos patiriame kiekvieną dieną. Taip galima po truputį išmokti dalytis jausmais su artimuoju ir atskleisti vis stipresnius asmeninius išgyvenimus. Šio proceso metu pasijusite iš tiesų artimi vienas kitam. Plačiau apie tai galite paskaityti Johno Gray knygoje „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“.

Giedrė Budvytienė