Ar griežti apribojimai bepiločiams orlaiviams netaps pažangos stabdžiu?

Praėjusiais metais Civilinės aviacijos administracijos patvirtintose Bepiločių orlaivių naudojimo taisyklėse nustatyta, kad bepiločiais orlaiviais galima skraidyti tik tose teritorijose, kur nedraudžia vietos savivaldybė ir tik laikantis tam tikrų sąlygų ir taisyklių. Ilgai nedelsusios savivaldybės viena po kitos ėmė įvedinėti įvairius apribojimus, kartais net ten, kur to visiškai nereikia. O bepiločiai orlaiviai vis dažniau pasitelkiami žemės ūkyje, aplinkos ir pasienio apsaugai, sudarant žemėlapius, įrenginių priežiūrai ir kitiems tikslams. Ar griežtėjantys apribojimai bepiločiams orlaiviams netaps pažangos stabdžiu? Apsvarstykime visus už ir prieš.

Lietuvos bepiločių orlaivių naudotojų asociacijos prezidentas Antanas GEDVILAS: „Manau, kad kai kurių savivaldybių įvedami apribojimai bepiločiams orlaiviams yra pertekliniai. Taisyklėse numatyta, kad tankiai apgyvendintoje teritorijoje negalima skraidyti. Jei to būtinai reikia, teks prašyti savivaldybės sutikimo. O ji gali duoti ir gali neduoti. Tada arba toje vietoje iš viso teks atsisakyti bet kokių darbų iš oro, arba kas nors skraidys nelegaliai. Paskubėjus įvesti labai griežtus apribojimus, vėliau dėl to gali kilti problemų pasitelkiant bepiločius orlaivius visuomenės reikmėms. Jeigu visur taip intensyviai viską drausime, netrukus pamatysime, kad nėra kur su tais orlaiviais skraidyti, nors jie galėtų duoti daug naudos. Bepiločius orlaivius galima panaudoti elektros linijoms stebėti, žmonių paieškai, pasienio ir muitinės tarnybose, fotografuoti laukus nustatant žalą žemės ūkiui, sudaryti įvairius žemėlapius ir dar daug kur. Jų panaudojimas labai sparčiai didėja visame pasaulyje, todėl ir mes neturėtume atstumti naujų technologijų. Žinoma, turėtų būti kai kurių apribojimų skraidyti, pavyzdžiui, virš įkalinimo įstaigų, įvairių strateginių objektų, oro uostų. Tačiau jie ir taip yra išvardyti taisyklėse, tad papildomų savivaldybių draudimų lyg ir nereikėtų.“

Agrogeodezijos instituto direktorius Vilmantas TOVENSKAS: „Bepiločiai orlaiviai labai reikalingi rengiant žemėlapius, ypač pasienio zonose. Jie gali skraidyti labai žemai, nedideliuose plotuose ir pateikti geresnes, tikslesnes nuotraukas. Tam tikras tokių orlaivių skraidymo reglamentavimas, manau, visgi yra būtinas. Juk nelabai malonu žmogui, kai virš jo kiemo skraido bepilotis orlaivis ir viską fotografuoja. Taip tikrai neturėtų būti. Niekas negali brautis į privačią žmogaus erdvę, juo labiau, kad tai galima panaudoti ir piktam. Jei jau būtinai reikia kažką netoli fotografuoti ar filmuoti ir į kadrą neišvengiamai patektų privati valda, reikėtų susitarti su jos savininku. Bet kam, bet kada ir bet kur tai daryti tikrai neturėtų būti leista. Čia ne tik privatumo, bet ir saugumo reikalas. Visko juk gali pasitaikyti – sugesti valdymo elektronika, orlaivis gali nukristi, išdaužyti langus, sužaloti žmones, gyvūnus. Visko palikti savieigai tikrai negalima, juo labiau kad dabar tų bepiločių orlaivių Lietuvoje jau yra ne vienas šimtas. Kažin ar būtų labai gerai, kad daugelį šių procesų kontroliuotų savivaldybės. Juk kiekviena gali sugalvoti savo tvar-
ką, kai kur gal ir perlenkti lazdą.“

Aleksandro Stulginskio universiteto docentas Vytautas LIAKAS: „Prieš penkerius metus aš vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjau žemės ūkyje naudoti bepiločius orlaivius ir įsitikinau, kad jie gali būti labai naudingi. Bepiločių orlaivių panaudojimas yra labai perspektyvus. Jie gali labai praversti vykdant miškų, upių stebėseną. Galima lengviau prognozuoti kai kurias medžių ligas, jų plitimą laukuose. Atsivėrė labai daug galimybių, kurias būtina išnaudoti. Sutinku, kad nepilotuojamų orlaivių skraidymas turėtų būti reglamentuotas, tačiau protingai. Manau, nebus tokio „nuprotėjimo“, kad kas nors uždraus skraidyti virš laukų ar miškų. Ir dabar protingas šių orlaivių naudotojas neskraidins jų virš strateginių objektų, aerodromų takų ir kitų pavojingų vietų. Tačiau, jei būtų imta vadovautis įvairiomis ambicijomis – čia negalima, ten negalima ir tų leidimų išdavimas priklausytų tik nuo valdininkų valios, būtų blogai. Tuomet tikrai pastatytume kryžių techninei pažangai. Juk ir iš oro baliono ar sraigtasparnio galima bet ką nufotografuoti ir virš daug ko praskristi, pagaliau ir iš kosmoso, kodėl tuomet taip bijoma nedidelių bepiločių orlaivių? Netvarkingo ir neatsakingo žmogaus rankose daug kas gali būti pavojinga – ir automobilis, ir medžioklinis šautuvas.“

Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktorius Ovidijus KAČIULIS: „Mūsų rajono savivaldybės taryba uždraudė bepiločių orlaivių skrydžius „Lukoil Baltija“ naftos saugyklos, Kėdainių fosforo trąšų gamybos bendrovės „Lifosa“ teritorijose, taip pat virš autobusų ir geležinkelio stočių, pirminės sveikatos priežiūros centro ir ligoninės, virš vaikų darželių ir mokyklų bei sporto arenos. Savivaldybėms yra suteikta teisė nustatyti neskraidymo zonas. Manau, niekas nesiginčys, kad jautrius bet kokiam incidentui objektus reikia saugoti. Maža kas gali atsitikti su tuo, nors ir nedideliu, nepilotuojamu orlaiviu, todėl draudimai yra visų mūsų saugumui. Iki šiol jokių konfliktų su bepiločių orlaivių savininkais neturėjome. Teritorijose, kur jų skrydžių nedraudžia vietos savivaldybė, jie privalo laikytis Bepiločių orlaivių naudojimo taisyklių nustatytų sąlygų bei reikalavimų. Pavyzdžiui, matyti orlaivį vizualiai, įžiūrėti jo skrydžio kryptį ir padėtį ir bet kokiais atvejais ne toliau kaip 1000 m nuo fizinės valdytojo buvimo vietos, išlaikyti minimalų 50 metrų atstumą nuo visų rūšių transporto priemonių, statinių ir pašalinių žmonių.“

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas TALMANTAS: „Šį pavasarį pasitelkę privačios kompanijos bepiločius orlaivius mes skaičiavome nuostolius rapsų ir kviečių laukuose. Nuotraukos buvo aiškios, parodančios tikrąjį pasėlių vaizdą. Išsikvietėme komisiją ir viską greitai išsprendėme. Kitaip būtų labai sunku tai padaryti. Tai tikrai perspektyvus būdas apžiūrėti pasėlius. Man jokių pretenzijų niekas nereiškė ir jokių leidimų niekieno neprašiau, nes tie orlaiviai skraidė ir fotografavo tik virš mano laukų. Gali, žinoma, viskas būti ir kitaip. Jei kiekvienas pradės skraidyti ir filmuoti, kur tik sugalvojo, gali atsitikti ir negerų dalykų, todėl nieko bloga nematau, kad tie skrydžiai yra reglamentuojami. „Ūkininko patarėjas“ rašė, kad po vieno tokio nežinia kieno skraidymo surinkus informaciją ūkininkas buvo apvogtas.“

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius dr. Algirdas KUNČINAS: „Šių orlaivių skraidymą, kaip žinoma, reglamentuoja Civilinės aviacijos administracijos patvirtintos taisyk­lės ir savivaldybių tarybos. Mūsų inspekcijos kompetencija – kontroliuoti, kaip ir ką tie orlaiviai filmuoja, fotografuoja ar kitaip stebi vaizdą masinio žmonių susibūrimo ar kokiose nors kitose vietose. Tokį leidimą esame išdavę vos kelioms policijos institucijoms. Tačiau ši problema yra kur kas rimtesnė, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugėjant bepiločių orlaivių su ja susidūrė ir kitos šalys. Europos Sąjungoje jau ruošiamas dokumentas, kaip visa tai turėtų būti reglamentuojama. Juk tai susiję su žmogaus privatumu, į kurį niekas negali kėsintis. Prieš kurį laiką gavome prašymą iš Palangos gelbėjimo stoties leisti bepiločiais orlaiviais stebėti paplūdimio teritoriją. Atrodytų, lyg ir neblogas sumanymas, galintis labai padėti gelbėtojams. Tačiau antra vertus, juk tokiu būdu būtų labai įžūliai braunamasi į poilsiaujančio žmogaus privatumą. Paplūdimys, persirengimo kabinos – ne ta vieta, kur viską galima stebėti, todėl mes labai suabejojome, ar reikia leisti tokius vaizdus filmuoti ar fotografuoti bepiločiais orlaiviais. Daugelį dalykų, tarkim, atstumus iki privačios žmogaus sodybos skraidymo metu filmuojant kitus objektus, nustato jau minėtos taisyklės. Tačiau visko jose numatyti neįmanoma.“

Parengė „ŪP“ korespondentas Stasys JOKŪBAITIS

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.