Ar kinai neišsigąs lietuviško šienainio?

Milžiniškos Kinijos rinkos vartai atsiveria ir lietuviškam šienainiui. Pekine pasirašytas protokolas dėl jo eksporto vienus ūkininkus džiugina, kitus verčia abejoti būsima nauda. Manoma, kad iš didžiosios Azijos šalies rinkos nemažos naudos pirmiausia turės didelės bendrovės ir perpardavinėtojai, o vidutiniams ir smulkiesiems ūkiams gali tekti tik trupiniai. Vieni svarsto, ar liks šienainio pačiai Lietuvai, ypač sausringais metais, kai paprastai pašarų vietinėje rinkoje trūksta. Kiti stebisi, kad Kinija taip lengvai žada įsileisti šienainį iš šalies, kurioje siaučia afrikinis kiaulių maras (AKM).

Dar neaišku, kiek pašaro iškeliaus

Žemės ūkio viceministras Venantas Griciūnas bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Mantas Staškevičius praėjusį trečiadienį Pekine susitiko su Kinijos generalinės muitinės administracijos viceministru Zhang Jiwen ir pasirašė protokolą dėl šienainio eksporto iš Lietuvos. „Lietuvos įmonės eksportuoja šienainį į daugiau kaip 20 pasaulio šalių. Jo eksporto apimtis ir kryptis nulemia produkto paklausa, todėl papildomos eksporto rinkos atvėrimas Kinijoje – tai galimybė dar labiau išplėsti eksporto geografiją. Kinijos rinka didelė, bet šienainis yra gana nišinis produktas, turintis specifinę savo paklausą. Dar nėra aišku, kokie kiekiai bus vežami į šią Azijos šalį, tačiau protokolo pasirašymas buvo esminė sąlyga eksportui į Kiniją pradėti. Lietuvos galimybės eksportuoti šienainį yra didelės, nes su turimomis technologijomis galime pagaminti aukštos kokybės produktą. Jo paklausą Kinijoje lems rinkos kaina, nuo to priklausys ir kiekiai“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Žemės ūkio ministerijos Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyriaus vedėjas Antanas Venckus. Per metus į Europos Sąjungą (ES) ir trečiąsias šalis eksportuojama 15 tūkst. tonų šienainio. Šiuo metu norą jį eksportuoti yra pareiškusios dvi Lietuvos įmonės. Pasak A. Venckaus, žemės ūkio ar maisto produktų eksportas yra prioritetinė veiklos sritis, todėl kiekviena eksportuota aukštesnės pridėtinės vertės prekė, sukurta ar užauginta Lietuvoje, ne tik padeda išlaikyti darbo vietas, bet ir skatina šalies ekonomiką augti. „Žemės ūkio ministerijos tikslas – atverti kuo didesnių galimybių mūsų gamintojams eksportuoti savo gaminamą produkciją. Kiek ir kaip įmonės pasinaudos šiomis galimybėmis, tai jau verslo klausimai, – sakė Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyriaus vedėjas. – Lietuvos galimybės pagaminti daug ir kokybiško šienainio yra labai didelės. Manome, kad net esant prastesniems orams jo tikrai nepritrūktų ir Lietuvos rinkai.“ 2017-ųjų vasarą, kai buvo vertinamas lietuviškų pašarų gamintojų pasirengimas šienainiui į Kiniją eksportuoti, Kinijos ekspertai prašė pateikti papildomas garantijas, kad mūsų šalyje neauginamos ir į šio produkto sudėtį nepatenka žolės su genetiškai modifikuotais organizmais. „Gauti eksporto leidimus gyvūninės ar augalinės kilmės produktams į Kiniją eksportuoti yra pakankamai sudėtinga dėl griežtų reikalavimų. Protokolo dėl šienainio eksporto į Kiniją pasirašymas reiškia, jog visi kinų kelti reikalavimai buvo visiškai įgyvendinti. Kitaip nebūtų leista pradėti šio pašaro eksportuoti“, – tvirtino A. Venckus.

Užsieniečiai moka daugiau

Praėjusią vasarą Lietuvą, kaip ir visą Europą, kamavo sausra. Ūkininkai meldė lietaus, ypač Dzūkijoje, Pietų Lietuvoje, kurioje saulė kepino pievas, o kritulių iškrito mažai. Tai lėmė, kad šienainio gyvuliams šerti buvo pasiruošta mažiau nei įprastai. Šiaurės Lietuvoje palijo kiek daugiau ir dalis ūkininkų pašarų trūkumu nesiskundžia. Pastarieji savo reikmėms šienainio pasiruošę daugiau, nei reikia, tad likučius parduoda. Juos perka ne tik sausros nuvarginti tautiečiai iš kitų rajonų, bet ir Europos šalių ūkininkai. Pastarųjų mokama kaina už šienainio ruloną gerokai didesnė nei vidutinė Lietuvos rinkos kaina. Tokia situacija netruko pasinaudoti kai kurie perpardavinėtojai – jie produktą iš ūkininkų superka lietuviškomis kainomis ir parduoti veža į Europos šalis, gaudami iš to nemažai pelno. Kita vertus, tai nėra nuolatinis verslas, juo užsiimama dažniausiai tada, kai didesnį pašarų poreikį nulemia orai. Valdantieji didelius pievų plotus ir be perpardavinėtojų „malonės“ nemažai uždirbti gali eksportuodami šienainį į užsienį. Tik bėda ta, kad planus dažnai sujaukia sąlygas diktuojantys orai – juk, kaip klasikas Eduardas Mieželaitis rašė, „Čia Lietuva. Čia lietūs lyja“. Būna metų, kai pievos tokios šlapios, kad neįmanoma įvažiuoti, viskas skęsta, arba atvirkščiai – visa vasara būna neįprastai sausa, tad dėl pliaupusio lietaus ar sausros pašarų paruošiama mažiau. Visgi didesnės eksporto galimybės skatintų šienainio paruošti daugiau ir iš to uždirbti.

Veža į Švediją ir Norvegiją

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos narys, Ignalinos rajone ūkininkaujantis Robertas Amšiejus užsiima mėsine galvijininkyste. Ūkyje laiko apie penkis šimtus galvijų. Šis skaičius svyruoja – visai neseniai pardavus prieauglį (penkiasdešimt tris telyčias), galvijų liko apie puspenkto šimto. Nuosavų pievų ūkyje yra apie 250 hektarų, 400 hektarų nuomojami iš valstybės ir dar nuomojamos žemės R. Amšiejus prisiduria iš privačių asmenų. „Labai daug dirbame ne savo žemės, nes jos savininkai leidžia mums pasigaminti pašarų, – sako R. Amšiejus. – Ignalinos rajone žemės yra prastos, nederlingos. Kiek pasiruošiame pašarų, priklauso nuo metų – kiek būna žolės. Jei vasara labai sausringa, pašarų prisireikia ir pirkti. Šiemet jų stinga pusei pasaulio: trūksta ne tik Kinijai, bet ir Australijai, Švedijai, Norvegijai, kitoms šalims. Nejaučia jų pertekliaus ir Lenkija.“ Pasak pašnekovo, dalis Lietuvos ūkininkų šiuo metu dar nežino, ar pašarų jiems užteks. Neaišku, kokia bus gegužė, orai atšils anksti ar vėlai. Be to, šienainio iš Lietuvos ir dabar yra išvežama į Švediją, Norvegiją, kitas šalis, todėl, net ir atsiradus galimybei eksportuoti jo į Kiniją, šiemet vargu ar ja kas nors tuo pasinaudos. „Nelabai tikiu, kad Lietuvoje yra tiek šienainio, jog būtų ką eksportuoti į tokią didžiulę Kinijos rinką. Kitais metais, kai ūkininkai jau žinos, kad yra galimybė šienainį išvežti parduoti, kad jį supirks, tada ir paruoš daugiau, jei oro sąlygos leis. Na, nebent kažkas kažką žinojo anksčiau, nei buvo pasirašytas dokumentas dėl šienainio eksporto į Kiniją, tada gal tam ir pasiruošė“, – svarstė R. Amšiejus. Pasak ūkininko, šį produktą dažniausiai gamina vidutinio dydžio ar maži ūkiai. Sudėti jį į tranšėją yra pigiau nei presuoti į polietileno plėvele apvilktus rulonus. Tačiau nedideliems ūkiams nėra kitos išeities, nes turėdami nedaug gyvulių jie neruoš pašarų tranšėjoje – tokie pašarai sugestų vos tik pradėjus juos naudoti. „Tranšėją galima sukrauti per tris dienas ir turint daug pašaro, o šienainį į rulonus suki kelis kartus, vos ne visą vasarą. Be to, daug kainuoja plėvelė, viską suvežti, darbai, o rezultatas nesikeistų – pašaro masės turėsi tiek pat“, – tvirtina R. Amšiejus. Jo nuomone, Kinijai šienainio pardavinės ne ūkininkai, o perpardavinėtojai ir didelės bendrovės. Ir dabar į Švediją, Norvegiją iš Lietuvos jo veža perpardavinėtojai. „Gal tik vienas kitas ūkininkas pats parduoda Švedijai, Norvegijai, visi kiti – perpardavinėtojai, – įsitikinęs R. Amšiejus. – Kita vertus, šienainio minėtose šalyse laukiama ne iš visos Lietuvos. Gerais metais, kai jo turėjau užtektinai ir sau, ir dar daugiau, gal ir pats būčiau vežęs jo į užsienį parduoti, tačiau nei Švedija, nei Norvegija nenori pašarų, kurie pagaminti AKM zonoje. Nors skirtumas tarp galvijų ir kiaulių yra, jie šienainį perka iš regionų, kuriuose to maro nėra, o mums, esantiems AKM zonoje, jie tarsi uždėję užkardą, ir iš mūsų nieko nenori. Nežinia, ar kinai apie tokią aplinkybę žino, ar ji jiems nėra svarbi, bet, kita vertus, mūsų krašte net ir nebus įmanoma daug šienainio turėti. Čia prastos žemės, todėl džiaugiesi, kad bent sau užtektinai pašarų prisigaminai.“ Rajonai, kuriuose žemės nederlingos, net ir tręšdami pievas nesugeba išauginti tokio gausaus kiekio pašarų, koks išauginamas kituose regionuose. O ir šienainio rulonuose savikaina čia didelė.

Pasiūlą lems kaina

Skelbimų puslapiuose internete, spaudoje netrūksta skelbimų, kuriuose vieni ūkininkai skelbia, jog parduoda šienainį, kiti – kad nori pirkti. Vieno jo rulono kaina svyruoja nuo 20 iki 35 eurų. Gyvulininkyste užsiimantys ir pašarų pirkti ieškantys ūkininkai teigė, jog dėl sausros vasarą ir išdegusių pievų neturėjo kur ganyti gyvulių, nebuvo galimybių galvijams priruošti pakankamo šienainio kiekio, todėl jo pritrūko ir dabar ieško, kur galėtų nusipirkti. Tačiau vasara taip negailestingai ūkininkus skriaudė ne visuose šalies rajonuose – kai kur sausi ir karšti orai kaitaliojosi su drėgnesniais, todėl tokiuose regionuose ūkiai pašarų savo reikmėms pasiruošė užtektinai, o kai kurie net ir daugiau, taigi dabar likučius parduoda. Ukmergės rajone esančiame Petronių kaime ūkininkaujantis Saulius Pociūnas paskelbęs, jog parduoda 400 rulonų šienainio, pirkėjo sulaukė greitai. Jau sutarė su ūkininku iš Joniškio rajono, tad prekė artimiausiu metu bus išgabenta. „Šienainio buvau pasiruošęs užtektinai, jo būtų pakakę iki sezono pabaigos, tačiau dabar parduodu visus pašarus, kuriuos turiu, nes atsisakiau karvių bandos. Praėjusį pavasarį turėjau šešiasdešimt karvių, keturiasdešimt telyčių, buvo vidutinis pieno ūkis, tačiau pieno supirkimo kainos tokios mažos, kad nebeįmanoma dirbti. Dabar užsiimsiu augalininkyste“, – prisipažįsta S. Pociūnas. Ūkininkas teigė, jog per dvidešimt metų (tiek laiko turėjo pieno ūkį) niekada nebuvo pristigęs šieno ar šienainio. Svarstydamas, ar ūkininkus sudomins atsiverianti Kinijos rinka lietuviškam šienainiui eksportuoti, pašnekovas sakė įsitikinęs, jog viską lems labai paprastas ir elementarus dalykas – ar tai bus pelninga. „Jei šienainio kaina bus tokia, kad padengs jo ruošimo sąnaudas ir leis uždirbti, manau, kad tikrai atsiras ūkininkų, kurie norės ruošti šių pašarų eksportuoti į užsienį, – tvirtina S. Pociūnas. – Taip yra bet kurioje srityje. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus tona grikių kainavo tris šimtus eurų, šiandien – apie 150–160 eurų. Manau, kad pavasarį mažai kas juos besės. Negali juk dirbti, jei galiausiai to darbo rezultatas – dešimt eurų pelno iš hektaro. Tvarkingai dirbdamas, nepereikvodamas žemės, turi iš jos uždirbti, gauti naudos.“ Ukmergiškio ūkininko nuomone, šienainį į Kiniją eksportuos didesnės bendrovės, o patys ūkininkai, ypač vidutiniai ir smulkieji, vargu ar tuo užsiims. Iš jų šį produktą supirks didesnės bendrovės, kurios ir imsis tokios veiklos.

Ilga laukta žinia

Viena didžiausių šalies žemės ūkio bendrovių „AUGA Group“ dar 2016-ųjų pradžioje (tada dar vadinosi „Agrowill Group“) skelbėsi turinti planų eksportuoti į Kiniją šienainį. Grupės atstovai patys ieškojo eksporto į šią šalį galimybių, susitiko su galimais pirkėjais. Tuo metu bendrovė buvo pasiruošusi bandomųjų produkto partijų į Kiniją išsiųsti po gero pusmečio, tačiau tai priklausė nuo būsimų Lietuvos ir Kinijos susitarimų ir leidimų. Dabar, kai šalys pasirašė protokolą dėl šienainio eksporto, su Kinija atsirado galimybių prekiauti šiuo lietuvišku pašaru. „Mes džiaugiamės šiuo sprendimu, nes tai padidina mūsų galimybes šienainį eksportuoti į Kiniją. Visgi kol kas pasakyti ko nors konkretesnio apie savo planus dar nelabai galime, – „Ūkininko patarėjui“ teigė akcinės bendrovės „AUGA Group“ komunikacijos projektų vadovas Matas Miknevičius. – Kinijos rinka yra labai didelė. Ji domina ir mus, ir, manau, daugelį verslininkų. Mes jau seniai galvojome apie eksportą į Kiniją, o pasirašytas šalių protokolas atvers tam kelius.“ Akcinė bendrovė „AUGA Group“ yra pardavusi šienainio ir kitoms šalims, tačiau, pasak M. Miknevičiaus, tai daryta nereguliariai. „Esame šienainio išvežę į ES ir kitas šalis, bet reguliaraus eksporto nebuvo. Dabar atsiveria galimybių šių pašarų į Kiniją eksportuoti reguliariai“, – sakė pašnekovas.

Violeta GUSTAITYTĖ

ŪP korespondentė