Ar leisti įsisenėti „Ekoagros“ problemoms?

„Ūkininko patarėjas“ šią savaitę išspausdino žurnalistinį tyrimą apie skandalingą Lietuvos ekologinio sertifikavimo sistemos būklę.
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) atstovė žiniasklaidai Eglė Ivanauskaitė pranešė redakcijai, kad straipsnis „Tualetų verslo kvapas „Ekoagroje“ įregistruotas į VTEK duomenų saugyklą, komisija iš „Ūkininko patarėjo“ surinktų faktų aiškinsis, ar viešosios įstaigos „Ekoagros“ vadovybė nepažeidė tarnybinės etikos.
Pasaulinės nevyriausybinės organizacijos, tiriančios ekonominę ir politinę korupciją, „Transparency International“ Lietuvos skyrius ketina nagrinėti, ar VšĮ „Ekoagros“ veikla labiausiai korumpuotose pasaulio šalyse – Rusijoje, Tadžikijoje, Baltarusijoje, Kazachstane – nenusmukdys pastaraisiais metais kiek pakilusio Lietuvos korupcijos suvokimo indekso.
„Ūkininko patarėjas“ svarsto, ar  į „Ekoagros“ vadovybės elgesį pro pirštus žiūrėjusi įstaigos taryba turėtų prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti.

Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos tarybos narys, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Antanas SVIRSKIS: „ Be jokios abejonės, „Ekoagros“ taryba, leidusi šiai viešajai įstaigai virsti žemo lygio kontora, aptarnaujančia posovietinių šalių buvusius kolūkius, privalo atsistatydinti, atsinaujinti. Bet jie to nedarys, kol ūkininkai nepareikalaus. „Ekoagros“ tarybos narys, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto Maisto saugos ir kokybės katedros profesorius dr. Bronius Bakutis skundžiasi, kad jaučiasi vienišas. Kiti tarybos nariai jo nuomonės nepaiso. Anksčiau „Ekoagros“ veikla buvo kur kas turiningesnė – seminarai, kursai. Dabar įstaigos administracija ir skyrių vadovai tik apie didelius pinigus galvoja. „Ekoagros“ 20-mečio iškilmės buvo grynas formalumas. Įstaigos vadovybė, tarybos nariai apsikeitė garbės raštais, vienas kitą išgyrė. Su „Ekoagros“ kokybės ženklu laikraščiuose spausdinami užsakomieji straipsniai apie nieką, nors kliūčių ekologinio žemės ūkio plėtrai Lietuvoje dar nemažai. Štai į žalinimo (už palankesnę aplinkai žemės ūkio veiklą skiriamų europinių tiesioginių išmokų) schemą kažkodėl neįtraukti ekologiškų sojų augintojai. Lubinus, pupas sėjomainai auginti – prašom, o sojų, kurios labai pagerina dirvožemio kokybę, – ne. Kėdainių r. ūkininkui Nerijui Mileriui liepta sojas, kuriomis jaunas ūkininkas apsėjo 400 hektarų žemės, pakeisti žirniais. Matyt, genetiškai modifikuotų sojų rupinių importo lobistai pasistengė.
Ekologinio sąjūdžio pradininkų „Ekoagros“ jau nebekviečia į jokius savo vakarėlius, nesidomi mūsų nuomone. O juk prieš 27 metus buvau pirmasis atkurtos Lietuvos ekologinės gamybos sertifikuotojas. Ekologinį žemės ūkį populiarinau kartu su šio sąjūdžio legendomis Vanda Žekoniene, šviesios atminties Dalia Marija Brazauskiene, Petru Algimantu Lazausku.“
Viešosios įstaigos „Ekoagros“ tarybos pirmininkė, Žemės ūkio rūmų Žemės ūkio technologijų skyriaus vyriausioji augalininkystės specialistė dr. Edita KARBAUSKIENĖ: „Atidžiai skaitykite „Ekoagros“ įstatus. Aiškiai parašyta, kad įstaigos tarybos balsas – patariamasis. Posėdžiaujame dukart per metus.
„Ekoagros“ pradėtas sertifikavimas trečiosiose šalyse – gretutinė veikla. Tačiau taryba dėl to neprieštaravo. Visiškai naujam įstaigos Plėtros skyriui vadovauja labai šauni specialistė Virginija Lukšienė (nei Vilniaus, nei Briuselio neįgaliota liepos 6 d. Kazanėje V. Lukšienė su visos Rusijos lauko dienos konferencijos dalyviais dalijosi „ekologinio sertifikavimo patirtimi Europos Sąjungos šalyse“ – red. past.). Nesikišu į politiką, nenoriu svarstyti, ar gerai, kad mūsų sertifikuotojai važiuoja į Rusiją (kuri vis atviriau kalba, kad Baltijos šalys yra „nuo seno rusiškos žemės“ – red. past.).
Pagrindinė „Ekoagros“ veikla – Lietuvoje. Įstaigos personalo darbas labai pagerėjo. Savikontrolė itin griežta. „Ekoagros“ darbuotojai beprotiškai daug laiko sugaišta atšviesdami finansinius dokumentus ir kopijas siųsdami Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT). Peržengta sveiko proto riba. Tarsi STT būtų „Ekoagros“ dalininkė ar steigėja…
„Ekoagros“ stengiasi dirbti daug ir gerai, nes nenori prarasti Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos 2005 m. suteikto akreditavimo pažymėjimo Nr. LA.03.007 (galiojančio iki 2020 m. rugsėjo 13 d.), leidžiančio sertifikuoti ekologinės augalininkystės, gyvulininkystės, bitininkystės, laukinės augalijos, akvakultūros produktų pirminės gamybos pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą, tvarkymo ir platinimo procesus.
„Ekoagros“ struktūriniai padaliniai ir įstaigos taryba stengiasi, kad ekologinis sertifikavimas vyktų pagal galiojančias taisykles – griežtai ir tvarkingai, o ūkininkai pageidauja švelnesnės kontrolės. Dėl to ir susilaukiame priekaištų. Manęs asmeniškai net ir kritiniai straipsniai apie „Ekoagros“ neįžeidžia, nes tai ekologinės žemdirbystės reklama.“
Lietuvos verslo konfederacijos Agroverslo komisijos pirmininkas, su „Ekoagros“ besibylinėjantiems ūkininkams atstovaujantis teisininkas Vytautas ŠENAVIČIUS: „Nežinau, ar padėtų, jeigu atsistatydintų „Ekoagros“ taryba. Pirmiausia šios viešosios įstaigos struktūrų funkcinės atsakomybės mechanizmas turi veikti taip, kad ekologiniams ūkiams būtų geriau. „Ekoagros“ turi būti ūkininkų partnerė. Lietuvoje sertifikavimo reikalavimai yra griežtesni negu kitose Europos Sąjungos šalyse. Nėra ko tuo didžiuotis. Imkime pavyzdį iš Vidurio Europos. Ten sertifikavimo įstaigos taip nesikabinėja prie žemdirbių ir maisto gamintojų. Laimėtume visi. Sumažėtų teismo procesų, kurių ieškovai – beverčius ekologinės gamybos sertifikatus turintys ūkininkai, o atsakovė – viešoji įstaiga „Ekoagros“.
VšĮ „Ekoagros“ tarybos narys, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Kauno apskrities skyriaus vedėjas Mantas STANKEVIČIUS: „Ne apie viską mes, tarybos nariai, informuojami. Pavyzdžiui, apie grikių kruopų ir dribsnių gamintojos UAB „Galinta ir partneriai“ bylinėjimąsi su „Ekoagros“ nieko nežinau. Mes svarstome tik ūkininkų ir bendrovių, negavusių ekologinių ar nacionalinės kokybės produktų gamybos sertifikatų, apeliacijas. Renkamės kartą per ketvirtį. Tarybos nariai po balsavimų gali išsakyti ir savo atskirąją nuomonę dėl „Ekoagros“ sprendimų. „Ekoagros“ plėtros klausimai – ne mūsų sritis.
Tarybą sudaro mokslininkai maisto kokybės specialistai, Žemės ūkio rūmų administracijos nariai, ūkininkai, Žemės ūkio ministerijos valdininkai. Aš atstovauju vartotojams, mane į tarybą delegavo Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Argi blogai, kad „Ekoagros“ pradėjo sertifikuoti kosmetiką? Pasaulis keičiasi, žmonėms rūpi kokybiškos, ekologiškos kūno priežiūros priemonės. Tik reikia įtikinamai paaiškinti visuomenei, kodėl „Ekoagros“ ėmėsi šios veiklos.
Taryba – ne amžina. Jos kadencija – treji metai. Dabartinės tarybos įgaliojimai baigsis 2019 metų kovo mėnesį. Jeigu Vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius nuspręs mane atšaukti anksčiau, tragedijos nebus.“
Buvęs ekologinį ir tausojamąjį žemės ūkį propaguojančios viešosios įstaigos „Tatulos programa“ direktorius Almonas GUTKAUSKAS: „Kažkada aukščiausiasis viešosios įstaigos kolegialus valdymo organas buvo taryba, tačiau jau senokai (apie 17 metų) jos funkcijos susiaurintos. Tad viešosios įstaigos esminės valdymo grandys yra dvi: dalininkų susirinkimas (šiuo atveju dalininkas yra vienas – Žemės ūkio ministerija) ir direktorius.
Ministerija turi nuspręsti, kaip pasielgti su „Ekoagros“ taryba, jeigu ja nepasitiki.
Niekas niekada netrukdė tarybos nariui ar visai tarybai ir patiems atsistatydinti, jeigu dėl to kas nors pasikeistų. Kaip bebūtų, jokia problema neturi įsisenėti.
Kai akredituota sertifikavimo įstaiga šalyje viena – rizika didesnė, tad ir kontroliuoti „Ekoagros“ reikia griežčiau. Žemės ūkio ministerija negali likti nuošalyje, nes yra atsakinga už ekologinį žemės ūkį ir kitas tausojamosios žemdirbystės sritis. O „Ekoagros“ tarybos pareiga – atstovauti visuomenės (plačiąja prasme – ir ūkininkų, ir vartotojų) interesams.“

Parengė „ŪP“ korespondentas
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS