Ar lietuviškais mėsos gaminiais nusitiesime tiltą į JAV?

Pastaruoju metu auganti Lietuvos mėsinių galvijų banda JAV rinkoje vis tiek būtų tik lašas jūroje.

Apie lietuviškos mėsos, ypač jautienos ir jos gaminių, perspektyvas didžiųjų pasaulių valstybių rinkose kalbama nuolat. Ir nepasakytum, kad mūsų valdžia šiame „fronte“ iki šiol nieko nėra nuveikusi. Štai didžiosios šalies mėsos perdirbimo įmonės – „Utenos mėsa“, „Biovela“, „Krekenavos mėsa“, Krekenavos agrofirma, „Pajūrio mėsinė“, „Agrovet“, „Grimeda“ ir Klaipėdos mėsinė – dar pernai yra gavusios leidimus eksportuoti savo produkciją į Jungtines Amerikos Valstijas. Šiomis dienomis dalis šių įmonių už Atlanto jau siunčia pirmąsias vytintos jautienos, mėsos konservų ir kitokių gaminių partijas arba rengiasi tai padaryti artimiausiu metu. Tačiau klausimas, ar šis eksporto „langas“ iš tiesų Lietuvoje paskatins gyvulininkystės sektoriaus proveržį, kol kas tebėra atviras. Nes santykius vienoje „valtyje“ sėdintys augintojai ir perdirbėjai tebesiaiškina keldami kitą retorinį klausimą: „Kas pirmiau turi atsirasti – višta ar kiaušinis?“ Kitaip tariant, perdirbėjai teigia, kad kol nėra didelių žaliavos kiekių, nesą kaip žemdirbiams mokėti brangiau, o augintojai atremia, kad kol nebus gerų kainų, nebus ir žaliavos.

Mėsinių augintojai linkę dirbti be tarpininkų
Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos narys Arūnas Cicėnas, Anykščių rajone laikantis vieną didžiausių šalyje mėsinės limuzinų veislės bandą, kurioje – per 400 karvių žindenių, teigia, jog supirkimo kainos, kokias siūlo vietos mėsos perdirbimo įmonės, šiuo metu augintojų visiškai netenkina.
„Vakarų Europos šalyse už mėsinį galviją kaina tik prasideda nuo 3,5 Eur/kg. Ir tai yra minimumas. Tarkime, Prancūzijoje ši kaina svyruoja nuo 3,5 Eur/kg iki 4,75 Eur/kg. O Lietuvoje mums tesiūlomi trys eurai su keliais centais. Toks kainų skirtumas tikrai neskatina ūkių plėtros. Žmonės vos atsiima įdėtas sąnaudas, o plėtrai reikia investicijų“, – kalba A. Cicėnas, neslepiantis savo ateities planų – motininių karvių bandą padidinti iki 1000 galvų, tada organizuoti perdirbimą iki galutinio produkto ir savarankiškai ar susikooperavus su vienminčiais ieškoti pardavimo rinkų Vakarų šalyse. „Mes privalome pasiryžti gaminti galutinį produktą. Priešingu atveju sektoriaus lauktų pienininkų likimas. Taigi ateityje tikrai neketinu maržos tarp žaliavos ir galutinio produkto dalytis su vietos perdirbėjais. Tiesa, kol kas realizacinio svorio buliukų parduodu vienai įmonių, tačiau LMGAGA partneriai šveicarai siūlo už juos mokėti brangiau. Todėl dėl būsimų pardavimų derybas vedu su jais. Kita vertus, šiuo metu pardavinėti veislinių gyvulių mėsai ūkininkui apskritai neapsimoka, nes jie paklausūs ne tik vietos rinkoje – juos noriai perka Baltarusijos, Latvijos augintojai. Girdime perdirbimo įmonių atstovų kalbas, esą mes nesugebame išauginti tokių gerų gyvulių, kokius išaugina prancūzai. Tai visiškai netiesa – tegu tik perdirbėjai pasako, ko nori ir kiek už tai mokės“, – kalba A. Cicėnas.

Atsiradus poreikiui, atsiras ir pasiūla
Kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“, kurios nariai yra Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), LMGAGA ir penki pieno kooperatyvai, bendradarbiavimo sutartis su Šveicarijos bendrove „Vianco“ dėl tarptautinio projekto „Baltijos lankų jautiena“ („Baltic grassland beef“) įgyvendinimo ir lietuviškos produkcijos eksporto į šią šalį buvo pasirašyta 2012 m. vasarą. Tačiau šios bendrovės vadovas Alvydas Pečiulaitis ir šiandien pastebi, kad procesas rutuliojosi gerokai lėčiau, nei Lietuvos pusei norėjosi. „Vakarų šalių vartotojai yra rinkos išlepinti ir išrankūs. Tam, kad jie susidomėtų mažai kam žinomoje Lietuvoje pagamintu produktu, reikėjo bei tebereikia ir didelių rinkodaros specialistų pastangų, ir laiko. Tikėtina, kad analogiškai situacija dėstysis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose“, – prognozuoja A. Pečiulaitis.
Pasak jo, LMGAGA yra išsikėlusi tikslą pasiekti, kad iki 2020 m. šalyje būtų laikoma 40 tūkst. mėsinių veislių žindenių, neįskaičiuojant pirmosios kartos mišrūnių. Numatyti būsimą mišrūnų skaičių sudėtinga, mat dėl įtemptos situacijos pieno sektoriuje vis daugiau ūkininkų persiorientuoja į mėsinę galvijininkystę, kergdami pienines karves su mėsinių veislių buliais. Todėl „Baltic Cattle“ vadovas prognozuoja, kad nacionalinė mėsinių galvijų banda per kelerius metus gerokai padidės. „VIC duomenimis, pernai su pirmos kartos mišrūnais Lietuvoje iki 12 mėn. amžiaus buvo išauginta per 120 tūkst. galvijų. Deja, tokiu skaičiumi užatlantės neužkariausime, nes esame tik lašas jūroje“, – kalba A. Pečiulaitis.
Tačiau, anot jo, kooperatinė bendrovė „Baltic Cattle“ yra pasirengusi bendradarbiauti su vietos perdirbimo įmonėmis, jei tik šios pasiūlys palankesnes supirkimo kainas.
„Atstovaujame žemdirbių interesams ir nuolat aktyviai ieškome palankių pardavimo rinkų. Deja, tenka pripažinti, kad tik blogiausiu atveju gyvulius parduodame vietos perdirbėjams, nes pieninių gyvulių kaina vidaus rinkoje prasideda nuo 1,2 Eur/kg, mėsinių – nuo 1,6 Eur/kg. Ypač sunku dėl kainų derėtis ūkininkams sektoriaus naujokams, nes perdirbėjai į juos žiūri įtariai – esą jei iki šiol buvai pienininkas, tai kaip ūkyje galėjai išauginti mėsinį galviją. Tik pripažinti, stambūs ūkiai gauna iki 3,3 Eur/kg, tačiau mūsų partneriai šveicarai ir šią kainą „peršoka“, pirkdami gyvulius po 3,56 Eur/kg.
Bet jeigu mūsų perdirbėjų rinkodaros strategija JAV suveiks ir eksportas iš tiesų pajudės, perdirbėjai, tikimės, elgsis garbingai. O atsiradus poreikiui, atsiras ir pasiūla“, – neabejoja A. Pečiulaitis.
Anot jo, šiuo metu nemažai pieninių veislių galvijų išvežama į Lenkiją, Turkiją – pastarieji gyvuliai prieš tai neretai karantinuojami netgi ne pačioje Lietuvoje, o Estijoje, nes ES reglamentas leidžia karantinavimą bet kurioje Bendrijos šalyje. Visi šie galvijai taip pat galėtų būti nukreipti į įmones, turinčias eksporto leidimus į JAV. „Yra ir dar vienas rezervas – tai pieno ūkių prieauglis. Kadangi pieno supirkimo kainos tebeišlieka labai žemos, šiuo metu būtų tikslinga kurti veršelių penėjimo ūkius, į kuriuos būtų nukreipiamas žaliavinis pienas, užuot ūkininkams jį tiekus pieno perdirbimo įmonėms. Tokia 5 mėn. amžiaus paskerstų veršelių mėsa, vadinamoji „rožinė“, būtų tikrai paklausi visose Vakarų rinkose. Tačiau veršelių penėjimo ūkiams steigti reikalinga tiek valstybės parama, tiek ir privati iniciatyva“, – įsitikinęs „Baltic Cattle“ vadovas.

Pradiniame etape žaliavos nestokoja
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius, paprašytas paprog­nozuoti lietuviškos mėsos ir jos gaminių perspektyvas JAV rinkoje, pasakoja, kad pirminė eksporto į šią šalį leidimus turinčių įmonių strategija – įeiti į JAV rinką su galutiniais produktais, skirtais tam tikram gyventojų segmentui – išeiviams iš pačios Lietuvos ir mūsų kaimyninių šalių.
„O tokiems gaminiams žaliavos turime netgi daugiau, negu reikia, nes vidaus rinkoje vienam Lietuvos gyventojui per metus tenka vos 4 kg suvartojamos jautienos. Problema iš tiesų būtų tuomet, jeigu būtų kalbama apie didelius kokybiškos mėsinių veislių galvijų brandintos mėsos kiekius. Tokios pasiūlos, be abejo, trūktų. O perdirbti tinka ir dabar superkamų galvijų mėsa – esame tam įdiegę itin pažangias gamybos technologijas. Be abejo, žingsnis po žingsnio eisime pirmyn. Bet kol kas viskas yra rinkodaros specialistų rankose, nes labai svarbu JAV susirasti gerus, patikimus prekybos partnerius“, – artimaisiais ateities planais dalijasi su „ŪP“ skaitytojais E. Mackevičius.

Be kooperacijos gerų kainų nebus
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys, komentuodamas greito šalies gyvulininkystės sektoriaus proveržio galimybes, teigia pastebintis atvirkštinį procesą. „Nuolat girdžiu valdžios kalbas, kiek milijonų eurų esą skiriama šiam sektoriui skatinti, gyvinti, subsidijoms ir t.t. Tačiau reikia nepamiršti, kad pusę tiek kasmet išleidžiame užsienyje pirkdami kiaulieną! Nes priėjome iki tokio absurdo, kad kiaulininkystė yra vienintelė žemės ūkio šaka, kuri tik 50 proc. patenkina šalies vidaus poreikius. Ir tikrai ne kiaulių maras dėl to kaltas“, – kalba A. Gapšys.
Mėsinės galvijininkystės šaka, anot pašnekovo, taip pat nėra tokia stipri, kad būtų pasiruošusi spurtui į JAV. „Perdirbėjai, matyt, ne be priežasties skundžiasi, kad neturėdami kritinės masės žaliavos negali suformuoti reikiamų apimčių eksporto partijų, todėl kokybiška galvijiena „nuskęsta“ bendrame produkcijos sraute. Dėl šios priežasties už mėsinius galvijus ir nėra mokama brangiau. O tam, kad būtų gaminami ir sukaupiami didesni kokybiškos galvijienos kiekiai, be kooperacijos neišsiversime“, – neabejoja A. Gapšys, teigiantis, kad šiuo metu šalyje tėra vienintelis šios krypties kooperatyvas – kooperatinė bendrovė „Baltic Cattle“.
Į klausimą, kokia Lietuvos rinkodaros strategija galėtų būti efektyvi JAV rinkoje, pašnekovas sako, kad, tikėtina, didesnį efektą nei mažmeninėje prekyboje, kurioje vartotojas paprastai noriau renkasi pažįstamą vietinį produktą, galėtų duoti viešojo maitinimo sektorius. „Sutikime, kad kai žmogus valgo patiekalą restorane, jis retai klausia, kokioje šalyje buvo išaugintas gyvulys, iš kurio mėsos šis valgis pagamintas“, – dėsto A. Gapšys, prognozuojantis, kad dėl aukšto pH lietuviškų pieninių galvijų mėsos produktai tarp JAV gyventojų, atidžiai skaitančių prekių etiketes ir skiriančių itin didelį dėmesį savo sveikatai, paklausos gali ir nesulaukti.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.