Ar „pašalpų“ politika išgelbės Lietuvos pieno sektorių?

Rugsėjo 21–24 dienomis Vilniuje vykusį Pasaulinį pienininkystės kongresą aplankė per 1 200 svečių iš maždaug 90 proc. pieno pasaulyje gaminančių ir perdirbančių šalių. Teko sutikti perdirbėjų ir gamintojų atstovų iš Vokietijos, Nyderlandų, Anglijos, Škotijos, tačiau negaliu pasakyti, kad Lietuvos ūkininkai buvo dažnai matomi, ir greičiausiai dėl esamų problemų Lietuvos pieno sektoriuje ir jų pačių ūkiuose ne strategijos ir ilgalaikės tendencijos galvoje.
Klausimas, kaip išgyventi ir sudurti galą su galu, neleidžia pakelti akių nuo šūsnies neapmokėtų sąskaitų ir kasdienių darbų gausos, kuriuos reikia atlikti pačiam, nes personalas, kuris tuos darbus ūkyje atlikdavo anksčiau, jau seniai atleistas.
Niekas nesiginčija, pasaulinis pieno sektorius vienu metu išgyvena ir iki šiol neregėtą transformaciją, ir vieną giliausių krizių, kuri, panašu, užsitęs ne mažiau kaip dešimtmetį. Bet visos pieno krizės Lietuvos pieno gamintojus dėsningai užpuola mažiausiai apsisaugojusius ar apsaugotus. Ir, kaip paprastai, tokios nelaimės akivaizdoje galima elgtis įvairiai. Galima daryti tą patį, ką ir darėme, o galima sustoti valandėlei ir pagalvoti, kaip geriau prisitaikyti prie labai sparčiai besikeičiančio pasaulio ir pieno verslo pasaulinių tendencijų. Esu įsitikinęs, kad darymas to paties, tuo pačiu požiūriu, ta pačia politika mūsų neišgelbės. Kaip pasimokyti iš savo trūkumų ir paversti juos privalumais, kaip prisitaikyti prie dinamiško, globalėjančio ir liberalėjančio pasaulio, kaip padidinti mūsų konkurencingumą? Tai rimčiausi iššūkiai ne tik Lietuvos pieno gamintojams, bet ir pieno perdirbėjams, taip pat valdžios institucijoms, politikams. Todėl, kaip benuspręstume, visų pirma verta pakelti akis nuo kasdienės rutinos ir paanalizuoti pasaulį bei mus pačius jame.

Pasaulyje tiek pieno dar niekada nebuvo gaminama
Pradėkime nuo to supratimo, kad pasaulyje tiek pieno, kiek gaminama dabar, dar niekada nebuvo. Kalbame apie 818 mln. t per metus. Kita vertus, pasaulis dar niekada nematė tokio žmonių skaičiaus – daugiau nei 7,2 mlrd. Todėl, bendrai kalbant apie pieno ateitį, galvoje reikia turėti du dalykus: pasaulio gyventojų skaičių ir vidutinį pieno suvartojimą. Jei žiūrėsime į plikus skaičius, pasaulinė pieno gamyba nuo 2005 m. padidėjo 26 proc., arba 171 mln. t per metus, tačiau nepamirškime, kad per tą patį laiką pasaulio gyventojų taip pat padaugėjo beveik 1 mlrd. žmonių. Taip pat keičiasi pasaulio žmonių įpročiai. Pieno vartojimą didina tokios valstybės kaip Indija ar Kinija, kurios anksčiau jo galėjo suvartoti labai nedaug. Įsivaizduokime, kad vidutinis Lietuvos pilietis per metus suvartoja 33 kg pieno, o Kinijos – 17,8 kg. Bet turėkime galvoje Kinijos populiaciją. Per 10 metų pieno suvartojimas vienam žmogui padidėjo 7,8 proc., arba 8 kg per metus. Todėl, kalbant apie visą pasaulio pieno sektorių, vertinant populiacijos augimą ir stebint atskirų regionų vartojimo įpročių pokyčius, matome, kad šiandien yra šioks toks pieno perteklius, bet kalbant apie perspektyvą tikimasi, jog pieno gamyba per 10 metų (iki 2025-ųjų) turėtų padidėti apie 25 proc. – iki maždaug 1 000 mln. t per metus.
Lietuvai, kaip santykinai didelį pieno sektorių turinčiai valstybei, tai yra gera žinia, tačiau ji yra glaudžiai susijusi su kita aiškia tendencija, išsakyta Pasauliniame pienininkystės kongrese: vystysis tik tų valstybių pieno sektoriai, kurių augimas orientuotas arba į vidaus vartojimo didinimą (Rusija, Indija, Brazilija, Kinija), arba kurių pieno sektoriai bus konkurencingi regione ir pasaulyje.
Šiuo požiūriu Lietuvą reikėtų priskirti prie antrosios kategorijos, nes smarkiai didėjančio vidaus vartojimo vargu ar būtų galima tikėtis. Nors ir čia būtų galima šį bei tą nuveikti, bet iš esmės Lietuvos pieno sektorius yra orientuotas į eksportą (daugiau nei 60 proc. produkcijos iškeliauja svetur). Ir čia turime turėti galvoje, kad Lietuva nėra sala vandenyne, todėl, norint plėsti pieno sektorių, reikia auginti konkurencingą pieno sektorių Europos regione.
Ir štai ties šiais uždaviniais yra daugiausia erdvės, ką visa Lietuva turėtų nuveikti. Šiandien visas Lietuvos pieno sektorius funkcionuoja remiamas žemos žaliavos kainos. Deja, net ir tai kartais nepadeda. Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvos pieno sektorius, turėdamas 30 proc. žemesnę žaliavos savikainą nei ES vidurkis, pieno produktus gamina 10 proc. aukštesne savikaina nei tokios šalys kaip Vokietija ar Prancūzija.
Šis žaliavos kainos skirtumas su kitomis ES valstybėmis galiausiai sukelia ūkininkų nepasitenkinimą, tuomet atsigręžiama į valstybę, kuri istoriškai tai spręsdavo „pašalpų“ būdu. Tačiau pasaulinė praktika sako, kad pašalpų funkcija yra valstybei remti nelaimėlius žmones ir tai ilgalaike prasme niekada nepasiteisina verslo sektoriuje. Todėl esminis tikslas turėtų būti padaryti taip, kad Lietuvos kaimas būtų konkurencingas darinys, o ne socialiai remtinų žmonių grupė.
Skaičiai rodo, kad per pastaruosius ketverius metus pieno gamintojų subsidijoms valstybė panaudojo apie 100 mln. Eur, tačiau sektoriaus konkurencingumas dėl to ne daug ką tepasikeitė.
Grįžtant prie Pasaulinio pienininkystės kongreso minčių ir atkartojant tai, kas matoma šalyse, turinčiose stiprius pieno sektorius, sektoriaus konkurencingumo supratimas apima: konkurencingus pieno ūkius, realią ūkių kooperaciją, konkurencingą pieno perdirbimą ir vertikalią pieno sektoriaus integraciją.

Konkurencingi tik efektyvūs ūkiai
Pradėkime nuo konkurencingų ūkių. Šiandien Lietuvoje situacija tokia, kad vidutinis pieno ūkio dydis yra vos penkios karvės, o ES vidurkis – apie 50 melžiamų piendavių. Šiandien net 93 proc. visų pieno gamintojų sudaro ūkininkai, laikantys iki 10 melžiamų karvių. Smulkiuosiuose ūkiuose pagaminama iki 30 proc. viso pieno. Tai yra ūkiai, kuriuose pieno gamyba prilygsta gyvenimo būdui, o ne verslui.
ES priimta pieno ūkius skirstyti į tris kategorijas. Smulkūs namų ūkiai, laikantys 1–9 melžiamas karves. Dažniausiai tai natūriniai ūkiai. Kita kategorija – šeimos ūkiai (10–100 karvių). Dažniausiai tai yra vienos ar kelių šeimų aptarnaujami ūkiai, orientuoti į pajamas, kurių pakaktų pragyventi. Ir paskutinė kategorija – didesnieji ūkiai nuo 100 karvių, orientuoti į verslą, o ne tik pragyvenimą.
Kaip matome, 93 proc. Lietuvos pieno ūkių patektų į pirmąją kategoriją, o ES praktika sako, kad apie efektyvumą galima kalbėti tik antroje ir trečioje kategorijose.
Vakarų Europos šalyse pirmosios kategorijos ūkių iš viso beveik nėra. Lenkijoje per 17 metų tokių ūkių sumažėjo 85 proc. Tas pats ir Estijoje, kiek mažiau Latvijoje. Ir čia nėra nieko blogo. Pas mus vis dar įsišak­nijusi samprata, kad kaimas – tai vargas, kurį vargti turi mūsų močiutės, tėvai. Savo ruožtu ES į kaimą žvelgia kaip į strateginį ekonomikos sektorių, kuris turi būti taip pat konkurencingas, kuriame dirbantys žmonės galėtų didžiuotis tuo, ką daro, ir gauti ne prastesnes pajamas nei kituose sektoriuose.
Dažnai girdima nuomonė, kad viso to priežastis yra žemos žemės ūkio produktų (tarp jų ir pieno) kainos, neleidžiančios vystytis verslui.
Be abejonės, tai yra tiesa, tačiau esmė yra ta, koks bus pasirinktas kelias šiai įsisenėjusiai problemai spręsti. Kartais net pasigirsta siūlymų, kad valstybė turėtų remti smulkių ūkininkų pasitraukimą iš pieno sektoriaus veiklos ir tokiu būdu sumažinti bendrą Lietuvoje pagaminamo pieno kiekį, ateityje tikintis didesnių pieno supirkimo kainų. Manyčiau, tai nėra išeitis. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad tokiu būdu mes tiesiog paleistume vėjais mokesčių mokėtojų pinigus, ilguoju laikotarpiu taip ir neišsprendę pieno sektoriaus konkurencingumo problemos. Įsivaizduokime situaciją, kad per vienus metus parėmę mažųjų pasitraukimą iš gamybos (tarkime, 1 000 Eur) gautume situaciją, kai Lietuvos pieno gamyba staiga sumažėtų 30 proc., smulkieji pieno gamintojai trumpai pasidžiaugtų gautomis išmokomis. Lietuvos pieno perdirbimo pramonei tai reikštų didelį žaliavos trūkumą, kuris ir šiandien sudaro 15 proc. pieno (perdirbėjai importuoja iš Latvijos ir Estijos kasdien po maždaug 1 200 t). Tokiu būdu valstybė išleistų apie 50 mln. Eur paramai, o viso pieno sektoriaus vertė valstybei sumažėtų apie 110 mln. Eur per metus (nes valstybė prarastų 30 proc. pieno). Tai reiškia, kad iš tiesų valstybė prarastų iš viso 160 mln. Eur per vienus metus, atitinkamai padidėtų pieno produktų savikaina ir pieno perdirbimo sektorius būtų dar mažiau konkurencingas.
Tiek ES, tiek mes pasisakome už tikslinę paramą perspektyviems pieno gamybos ūkiams. Tai ūkiai, kurie valdomi 18–50 metų amžiaus ūkininkų ir kurių karvių bandų dydis siekia nuo 50–100 piendavių ir daugiau. Nebūtinai jie tokie turi būti jau šiandien, bet parama turėtų būti orientuota į tai.
Kodėl būtent ūkiai nuo 50–100 karvių? Todėl, kad tada galima šnekėti apie ūkį kaip apie verslą, kurį galima efektyvinti. Pradedant nuo gyvulių priežiūros (kas lemia pieno kokybę ir produktyvumą, nes šiandien Lietuvoje tai didelė problema), primilžio (turime pasiekti ES vidurkį – 7,5 t iš karvės, o dabar tik 5,6 t iš karvės), melžimo, pieno saugojimo įrangos ir baigiant kooperacija – atstovavimu bendriems interesams.
Jeigu būtų būtent tokia paramos strategija, tai žaliavinio pieno kiekis, gaminamas konkurencinguose ūkiuose, didėtų, prasidėtų perspektyvių smulkiųjų ūkių transformacija į stambesnius ir labiau efektyvius. Dėl to mes kaip sektorius sveiktume.

Pakaktų iki 5 kooperatyvų
Kita žinia tiek iš Pasaulinio pieno kongreso, tiek iš ES institucijų – norint turėti konkurencingą žemės ūkį, privalu kurti realią ūkių kooperaciją, kuri galėtų duoti pridėtinės ekonominės naudos kiekvienam ūkiui ir sektoriui iš esmės.
Lietuvoje šiuo metu veikia 41 juridinis asmuo, surenkantis pieną ir save identifikuojantis kaip kooperatyvą. Palyginkite: Latvijoje veikia 33 kooperatyvai, o Estijoje – tik 7.
Pas mus tarp 41 juridinio asmens didžiąją dalį sudaro pseudokooperatyvai. Jie konsoliduoja pieną iš mažųjų ūkių, bet naudą gauna tik pavieniai asmenys. Savo ruožtu tikras kooperatyvas turėtų atstovauti savo narių interesams ir gautą naudą padalyti visiems nariams.
Pseudokooperatyvai tik pigiai superka pieną ir tarpusavyje pasidalija visų sukurtą pridėtinę vertę. Dėl šios priežasties smulkieji pieno gamintojai Lietuvoje nuo supirkimo kainos praranda apie 3–6 ct/kg. Visam Lietuvos pieno sektoriui tai reiškia apie 20 mln. Eur per metus ir sudaro beveik metinį valstybės skiriamą subsidijų dydį pieno gamintojams.
Kaip rodo geroji kitų šalių praktika, tam, kad ūkiai galėtų tinkamai atstovauti savo interesams, visų pirma jie turi į veiklą žiūrėti kaip į verslą, sukurti didesnę derybinę galią, o tai reiškia, kad jie turi susijungti į tikruosius kooperatyvus, kurių tokiai šaliai kaip mūsų pakaktų 3–5.
Šie kooperatyvai gebėtų kurti pridėtinę vertę, jei jų veikla apimtų visą pridėtinės vertės grandinę: pieno gamybą savo narių ūkiuose, pieno surinkimą, efektyvią jo logistiką, kooperatyvo narių švietimą, atstovavimą kooperatyvo nariams gaunant geriausias sąlygas ruošiant pašarus, perkant trąšas, parduodant žaliavą perdirbėjams. Vien tik tokia nedidelė dedamoji kaip logistika, efektyviau ją organizuojant, gali padėti Lietuvos pieno sektoriui sutaupyti daugiau nei 6 mln. eurų (arba 0,005 Eur/kg viso pieno) per metus. Dabar Lietuvoje pienas gabenamas neefektyviai, šalies viduje skirtingų pieno perdirbimo įmonių ir kooperatyvų pienvežiai važiuoja didelius atstumus tomis pačiomis kryptimis. Keli stiprūs kooperatyvai šią problemą išspręstų iš esmės.

Strateginis sprendimas – vertikali integracija
Pasaulinis pienininkystės kongresas atskleidė, kad tvarus pieno sektorius yra tas, kuriame sutvarkyta visa vertikalė, pradedant pieno gamyba ir baigiant galutiniu produktu.
Kaip rodo ES patirtis, tvarus pieno sektorius yra tas, kuriame pieno gamintojai už žaliavą gauna pajamas, prilygstančias apie 35 proc. galutinio produkto kainos vertės. Lietuvoje šis rodiklis vidutiniškai siekia 25 proc.
Skirtingai nei ES šalyse, didesnę produkto kainos dalį Lietuvoje pasilieka pieno perdirbėjai ir prekybininkai. Nesigilinkime, kodėl. Tai gali būti nulemta oligopolinio mažmeninės prekybos ir perdirbimo rinkos pasidalijimo arba tiesiog pieno perdirbimo neefektyvumo. Tačiau net ir esant tokiam neefektyviam pieno perdirbimui, kokį šiandien vykdo Lietuvos pieno perdirbimo įmonės (kai kurių pieno produktų gamybos savikaina neretai viršija Vokietijos ar Prancūzijos analogus), perdirbėjai sau pasilieka nepamatuotai didelę pelno dalį. Šis pelnas Lietuvoje vidutiniškai lygus dviem euro centams, tenkantiems vienam pieno kilogramui per metus, o EBIDTA (pelnas, nevertinant pelno mokesčių ir amortizacijos) vidutiniškai siekia 6 proc. Kas dar svarbiau, kad šis pelningumas, kaip rodo statistika, nekrinta netgi esant pačiai giliausiai krizei pieno sektoriuje (2015 m. pirmojo pusmečio rezultatai).
Pasaulinė ir Europos praktika rodo, kad didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra vertikalios integracijos kooperatyvų junginiai („Fonterra“, „Arla Foods“, „Valio“ ir netgi kaimyninės Lenkijos „Mlekovita“, „Piatnica“). Tokios įmonės sukuriamą pridėtinę vertę pasidalija ne keli akcininkai, bet visi kooperatyvo nariai. Taigi sėkmės raktas yra kooperatyvai, turintys pieno perdirbimo pajėgumus.
Kita tendencija, kuri buvo akcentuota jau minėtame Pienininkystės kongrese, – pieno perdirbimo įmonės atnaujina gamybines technologijas ir plečia specializaciją. Pasaulinė paklausa kiekvienais metais reikalauja vis naujų produktų, kurių poreikis anksčiau buvo nedidelis. Šie produktai turi būti konkurencingi kainos ir kokybės atžvilgiu, o tai galima pasiekti tik diegiant naujas technologijas ir gamybos specializaciją bei gerą pardavimo ir marketingo valdymą.
Pieno perdirbėjų specializacija ir masto ekonomika leidžia pagaminti produktus žemesne savikaina. Tas matoma visose produktų grupėse, pradedant paprasčiausiu produktu – liesu pienu ar sviestu, ir baigiant sūriais. Europoje jau šiandien veikia šiuolaikinės pieno perdirbimo įmonės, užsiimančios atskirų pieno produktų gamyba. Tarkime, Vokietijoje yra pieno perdirbimo įmonė, gaminanti 113 tūkst. t sviesto per metus. Tokiam kiekiui sviesto pagaminti reikia maždaug du kartus daugiau pieno, nei per metus primelžiama visoje Lietuvoje. Tas pats matoma ir pieno miltų džiovinimo ar sūrių gamybos įmonėse.
Keičiasi ir atskirų pieno produktų poreikis. Pavyzdžiui, pasaulyje didėja poreikis specia­lizuotiems baltymams, gaunamiems iš natūralaus žaliavinio pieno, kurie naudojami kūdikių maistui, sportininkų papildams ar medicinoje. Ir netgi paprastų vartotojų įpročiai jau keičiasi – jie reikalauja kitokių produktų: populiarėja baltymais papildytų pieno gėrimų vartojimas, produktai su mažesniu laktozės kiekiu, taip pat mažiau cukraus turintys produktai.
Šioms pasaulinėms tendencijoms pritaikyti kasdieniam vartojimui didelę įtaką daro įvairios nevyriausybinės organizacijos. Tačiau vėlgi – kitur, ne pas mus.
Mūsų valstybė galėtų prisidėti prie to, kad pieno produktų vartojimas Lietuvoje taptų intensyvesnis. Galėtume sekti artimų kaimynų estų pavyzdžiu. Estijos pilietis per metus suvartoja vidutiniškai 118 kg pieno ir 21,5 kg sūrio. Savo ruožtu Lietuvos pilietis per metus suvartoja vidutiniškai 33,7 kg pieno ir 18,6 kg sūrio. Viena vertus, galėtume pasiskųsti, kad lėtieji estai ir vėl mus aplenkė, kita vertus, tai galėtų mums būti sektinu pavyzdžiu. Pasiekus panašius rodiklius kaip estų, Lietuvoje pieno suvartojimas vidaus rinkoje galėtų padidėti apie 330 tūkst. t per metus, o tai būtų 19 proc. dabar Lietuvoje pagaminamo pieno.
Tokiu būdu padidėtų vidaus rinka, sumažėtų priklausomybė nuo eksporto, valstybė gautų daugiau mokesčių, o pinigai vėliau galėtų būti investuojami į sektoriaus plėtrą, ūkių konkurencingumo didinimą.
Apibendrinant viską galima išskirti kelis esminius dalykus. Pieno gamybos sektorius pasaulyje stipriai plečiasi, tačiau pieno gamyba toliau augs dėl augsiančio gyventojų skaičiaus ir vartojimo. Antras dalykas – šalys, kurios neturi galimybės didinti vidaus vartojimo, turi kreipti dėmesį į konkurencingo ir efektyvaus pieno sektoriaus kūrimą. Trečias dalykas – konkurencingas pieno sektorius prasideda nuo efektyvių ūkių, o tam, kad ūkiai galėtų gerai atstovauti savo interesams, turi būti kuriama reali, į vertikalią integraciją orientuota kooperacija. Ketvirta – pieno perdirbimas turėtų orientuotis į mastą, specializaciją, efektyvumą, naujas technologijas ir naujų produktų tendencijas. Penkta – šalies pieno sektoriaus efektyvumas turi būti kuriamas per visą vertikalę: nuo gamybos iki perdirbimo ir pardavimo kanalų. Todėl vertikaliai integruotos kooperatinės bendrovės sudaro viso pasaulio pieno sektoriaus ašį. Tai matyti nuo Vokietijos, JAV, iki Lenkijos, Indijos ar Brazilijos.
Ir galiausiai – valstybinės paramos politika turi būti strategiškai pasverta ir orientuota į ilgalaikius strateginius sprendimus, tikslines programas.
Norėčiau tikėti, kad Lietuvoje dar galime pakeisti įvykių eigą. Remdamiesi šia idėja bei tikėjimu mes ir sukūrėme savo kooperatyvą „Pienas LT“. Augome kartu su tais nariais, kuriems minėta idėja buvo priimtina, investavome į logistikos pajėgumus, kokybės kontrolės ir gerinimo sistemas. Galiausiai investavome lėšas į aukštesnės pridėtinės vertės baltymų gamybos pajėgumus, kurie, tikime, leis pagaminti produktus, mažiau jautrius kainų svyravimams ir atitinkančius didėjantį globalios ekonomikos poreikį.
Mes nemanome, kad konfrontacijos didinimas tarp pieno perdirbėjų ir pieno gamintojų, įtraukiant į tą neperspektyvią diskusiją dar ir valstybės institucijas, strateginiu požiūriu yra naudingas. Atvirkščiai, mes už tai, kad visos suinteresuotos šalys rastų teisingą, visas puses tenkinantį sprendimą, kuris leistų sukurti konkurencingą pieno sektorių, ir raginame apie tai kalbėtis bei veikti, pradedant nuo tikslingai veikiančių organizacijų, baigiant tikslinėmis valstybinės investicinėmis programomis ar grupiniu atstovavimu verslo įmonėms eksporto veikloje.

Naglis NARAUSKAS
ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.