Ar valdžios viršūnių nesusišnekėjimas nepakiša kojos pienininkams?

Ateinantį pirmadienį Briuselyje ES žemės ūkio ministrai svarstys Bendrijos pienininkystės sektoriaus padėtį. Bus aptartas ir Lietuvos Vyriausybės prašymas suteikti mūsų pieno gamintojams, labiausiai nukentėjusiems nuo Rusijos embargo, europinę 32 mln. Eur paramą ir leisti dar 18 mln. Eur sušelpti pienininkus iš nacionalinio biudžeto. Tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė suabejojo, ar viena Lietuva bus išskirta ir pamaloninta tokia didele suma, nes vargsta visi Bendrijos pieno gamintojai. Europos Komisija gali pasinaudoti mūsų nesutarimais, kad atmestų prašymą ar skirtų gerokai mažesnę sumą, nes esą „dėl paramos pieno sektoriui pačioje Lietuvoje išsakoma prieštaringų nuomonių“. Gali nepadėti nė tą pačią rugsėjo 7-ąją prie ES įstaigų pastatų rengiami žemdirbių piketai, į kuriuos vengia ateiti mūsų europarlamentarai. „Ūkininko patarėjas“ klausia visuomenės: „Ar Prezidentūros pozicija nepaverčia niekais Vyriausybės pastangų įtikinti Briuselį labiau padėti mūsų pieno gamintojams?“

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidentas, Šakių r. Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras PUSKUNIGIS: „Girdėjome mū­sų aukščiausių politikų ir Briuselio pareigūnų nuomones. Visi jie, išskyrus Lietuvos prezidentę D. Grybauskaitę, neabejoja, kad mūsų pieno sektorių reikia gelbėti. ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Philas Hoganas aiškiai kalbėjo: nors krizė pasaulinė, bet Baltijos šalių pieno gamintojai nuo Rusijos embargo, kritusių pieno supirkimo kainų nukentėjo labiau nei kitų ES šalių ūkininkai. O skaudžiausiai – Lietuva. Eurokomisaras tai ypač pabrėžė. Gaila, kad mūsų valstybės vadovė blogai informuota, kaip sudėtinga, sunku šiandien Lietuvos kaime gaminti pieną… Žmogelis, melžiantis karves, anksčiau gaudavo iš supirkėjų 20–25 euro centus už kg pieno, o dabar – tik 8. O ar nors vienu centuku nukrito pieno produktų kainos prekybos centruose? Griškabūdžio ŽŪB, parduodančią 21 t pieno per dieną, dar galima vadinti „laimės kūdikiu“ – mūsų produkcija atpigo „tik“ 35 proc. Bet niekas nedrįsta viešai nusistebėti, kodėl Lietuvoje per 58 proc. sūrių, varškės, kitų pieno produktų galutinės kainos lemia prekybininkų antkainiai. Civilizuotose šalyse pelną už parduotą produkciją po lygiai dalijasi gamintojai, perdirbėjai ir prekijai.
Iš tiesų prezidentė kategoriškai nesakė, kad neva nereikia duoti Lietuvos pieno gamintojams tų 32 ar 50 mln. Eur, tačiau Briuseliui pasiųstas netikęs signalas – mūsų valdžia nevieninga. Europos Sąjunga gali susidaryti įspūdį, kad premjeras Algirdas Butkevičius, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė užtaria Lietuvos ūkininkus, o prezidentė D. Grybauskaitė – ne. Tai nepridės pliusų derantis su Europos Komisija.
Prezidentė D. Grybauskaitė ir ES Komisija priekaištauja mums – kooperuokitės, kodėl to nedarote? Deja, mūsų kooperatyvai dažniausiai išsigimę – jų valdytojai, nariai, superkantys 100 tonų pieno, dažnai būna iš viso… du: tėvas ir sūnus, vyras ir žmona. Apie tai reikėtų šnekėti. Europos kooperacijos sąjūdžio ištakas, istoriją atmintinai mokame. Nereikia nuolat mums to priminti.
Šią savaitę dar kartą susitikome su premjeru. Jis aiškiai suvokia, kad kaimui bus visiškai liūd­na, jeigu ir toliau kaip prikaltos nesikeis pačios žemiausios Europos Sąjungoje (kai kas sako, net ir pasaulyje) „lietuviškos“ pieno supirkimo kainos. Mūsų bendrovės darbuotojas kartu su Lietuvos ūkininkų palaikymo komanda taip pat vyksta paremti ministrės V. Baltraitienės, rugsėjo 7 d. dalyvausiančios ES žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdyje, kurio svarbiausias klausimas – ES pieno ir mėsos sektorius ištikęs sunkmetis. Nors sakoma, kad viltis – kvailių motina, bet ji miršta paskutinė…“
ARVI agrarinių įmonių grupės viceprezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto docentas Alfonsas Sigitas TAMOŠIŪNAS: „ARVI grupės specializacija – trąšos, pašarai, cukrus, kalakutienos produktai. Nuo pieno sektoriaus reikalų esame nutolę. Tikriausiai būčiau nekoks teisėjas, negalėčiau patarti nei prezidentei, nei pieno gamintojams. Tačiau, be abejo, rengiantis derėtis su Briuseliu reikia gerai atlikti namų darbus, susitarti dėl vieningos mūsų pačių laikysenos, sudaryti bendrą pieno sektoriaus krizės labiausiai nuskriaustų Bendrijos šalių frontą. Ir visiškai negėda prašyti Europos Sąjungos papildomos finansinės paramos, kol lietuvių ūkininkai pradės gauti „daniškas“, „vokiškas“, „belgiškas“ tiesiogines išmokas, kaip buvo žadėta Lietuvai stojant į ES.“
Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius MARKAUSKAS: „Prezidentė D. Grybauskaitė galvoja, kad trumpalaikės injekcijos neišspręs Lietuvos pieno sektoriaus problemų. Teisingai. Bet jeigu parama pieno gamintojams nebus suteikta dabar, nedelsiant, tai nereikės jokių ilgalaikių programų, kooperacijų – karvės bus išpjautos, darbo biržose nusidrieks buvusių melžėjų eilės, buvę karvių šėrikai Vilniaus oro uosto išvykimo salėje papildys ekonominių emigrantų gretas.
Per paskutinį Pieno gamintojų asociacijos tarybos išplėstinį posėdį netiesiogiai prašėme prezidentės D. Grybauskaitės vykti į susitikimą su eurokomisaru Ph. Hoganu. Deja, rugpjūčio 24 d. Briuselyje lankėsi tik premjeras ir žemės ūkio ministrė. Prezidentė net jokio rašto nenusiuntė eurokomisarui. Gal jos orumas buvo įžeistas. Žinome prezidentės valdingą charakterį, norą visada ir visur pirmauti. Turbūt D. Grybauskaitei nepatiko, kad ne ji sugalvojo prašyti skubios ES pagalbos Lietuvos žemdirbiams.
Vis dėlto viliuosi, kad ne visiškai palanki žemdirbiams, nelabai aiški valstybės vadovės nuostata nesutrukdys gauti tuos 32 mln. europinių eurų ir 18 mln. bendrojo finansavimo lėšų iš Lietuvos biudžeto.“
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas JUODSNUKIS: „Palaikau prezidentę. Juokinga, kad Briuselį bandome spausti dėl, švelniai tariant, akis badančios netvarkos, apėmusios mūsų pieno sektorių. Nuo tada, kai atkūrėme valstybę, iki šiol Lietuvos rinkoje viešpatauja saujelė stambiųjų ūkininkų, keli pieno perdirbimo monopolininkai ir prekybos centrai. Jie diktavo sąlygas, o smulkieji ūkininkai vos kvėpavo. Nepadėjo nė streikai, greitkelių blokados. Po visų tų akcijų rankas iš pasitenkinimo trindavo tik perdirbėjai ir protesto mitingų organizatoriai.
Patys išsišluokime savo fermas. Pataisykime Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, kad kiekvienas ūkininkas galėtų ne tik gaminti, bet ir perdirbti, parduoti pieną. Neišnaudojame daugelio vidinių galimybių pieno sektoriui gaivinti. Kas iš to, jeigu išmušime kelis ar keliolika milijonų eurų iš Briuselio? Tai neišgelbės pienininkystės.
Ir užtenka remti stambius ūkius. Tuščias lėšų švaistymas. Vis viena „didieji“ bankrutuos, kai baigsis ES parama. Lenkijoje paskutinė žemės ūkio bendrovė sugriuvo prieš 5 metus. Našiausi – vidutiniai šeimų ūkiai.“
Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumo narė, Vilkaviškio r. ūkininkų sąjungos pirmininkė Onutė KARTAVIČIENĖ: „Prezidentei „meškos paslaugą“ padarė rajonų valdžia, vežusi D. Grybauskaitę į klestinčius „paraminius“ ūkius, kuriuose robotai karves melžia. Nemačiusi vargstančių besikuriančių vidutinių pieno gamintojų, prezidentė, matyt, pagalvojo, kad kaimas klesti. Jeigu norime laimėti, sugebėkime nugalėti asmenines ambicijas. Vienybė sustiprina ir šeimas, ir politinę sistemą, ir žemės ūkį.“

Parengė „ŪP“ korespondentas
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.