ASU jungsis su agrarinių mokslų įstaiga?

Turbūt nėra abejojančiųjų, kad Lietuvoje būtina mažinti aukštųjų mokyklų skaičių. Ar ne akibrokštas, kai vos daugiau nei dviejų milijonų gyventojų šalyje veikia 43 aukštosios mokyklos? Vyriausybė užsimojo pertvarkyti aukštųjų mokyklų tinklą jį konsoliduojant, t. y. glaudinant. Dar nežinia, kokių žingsnių bus daugiau glaudinant – ar labiau bus orientuojamasi į aukštųjų mokyklų, ar į studijų programų mažinimą. Pasak Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektoriaus Antano Maziliausko, pati valdžia ir išbalansavo aukštojo mokslo sistemą, 2009 m. įdiegdama studijų krepšelius, taip mesteldama aukštąsias mokyklas į laisvąją rinką. Niekur Europoje nėra studijų krepšelių. Kai kurie universitetai jau suskato jungtis. Ar jais paseks ir ASU – didžiausia aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistų kalvė?

Aukštosios mokyklos – ne vienareikšmės ASU rektorius A. Maziliauskas pastebi, kad, kai kalbama apie šalies aukštųjų mokyklų gausą, painiojamos sąvokos. Pasak pašnekovo, atkreiptinas dėmesys, kad universitetai – tai ne tas pats, kas kitos aukštosios mokyklos. Universitetai neapsiriboja specialistų rengimu. Jie vykdo ir taikomąją mokslinę veiklą, ugdo mokslininkus. Kita vertus, beveik kaip naktis nuo dienos skiriasi valstybiniai ir privatūs universitetai. Pastaruosiuose – vos šimtas kitas studentų, nėra visų pakopų studijų. Argi jie, klausia rektorius, vadintini universitetais, juolab kad nevykdo mokslinės veiklos, kaip ir kolegijos. Valstybiniuose universitetuose dirba mokslininkai, studijos čia grindžiamos moksliniais tyrimais. Jais grįstos žinios iš čia sklinda plačiai. Taigi, pasak A. Maziliausko, aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimo klausimas labai jautrus, nelengvas. Užsimojus reformuoti aukštojo mokslo sistemą, prisimintina, kokią misiją universitetai vykdo, atkreiptinas dėmesys į studijų kokybę.

Sumažėjus studentų – daugiau dėmesio mokslui Maziliauskas nepritartų abejojantiesiems jo vadovaujamos aukštosios mokyklos – ASU – studijų ir mokslinės veiklos kokybe. Pasak rektoriaus, ją gerai vertina ir šalies, ir tarptautiniai ekspertai. „Be abejo, gauname ir pastabų – yra kur tobulėti. Bet tikrai nuolat rūpinamės studijų ir mokslinės veiklos kokybe“, – tikina ASU rektorius A. Maziliauskas. Pasak jo, kai Lietuvoje mažėja studentų, šalies universitetai galėtų didesnį dėmesį skirti mokslui. Daugiau į jį investuojant, universitetams būtent ir atsivertų galimybės tapti pripažintiems ir konkurencingiems tarptautiniu lygiu. Tada galbūt Lietuva prilygtų šalims, kurių universitetai iš mokslo uždirba daugiau nei iš studijų. „Svarstome, dėliojamės, ką turėtume daryti. ASU – svarbus sektorius Lietuvoje. Turime savo aiškią nišą. Dirbame žemės ūkio sričiai – negalime likti be ASU...“ – išsiduodamas, kad nerimo pakanka, svarsto A. Maziliauskas, paklaustas, ar jo vadovaujamas ASU ketina pasekti kai kurių universitetų, nutarusių jungtis, pavyzdžiu. Antai Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ketina jungtis su Kauno technologijos, tikėdamasis proveržio biomedicinos ir technologijų mokslų srityse. Susijungti nori Vytauto Didžiojo ir Edukologijos universitetai, vildamiesi sukurti naują mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą, pirmauti šalyje ir tarptautinėje arenoje humanitarinių, socialinių ir gamtos mokslų srityse.

Neskubėtina kapoti galvų Pasak ASU rektoriaus, vykdant aukštųjų mokyklų pertvarką, neskubėtina skaidytis ir kapoti galvų – naikinti kai kurias mokyklas ar joms jungtis. Lietuvoje atlikta ir prieš mėnesį pristatyta mokslo studija atskleidė, kad daugelis konsolidavimo projektų patyrė nesėkmę. „Dirbtinis sujungimas nieko gero neduoda. Jei prie vieno pridėjęs vieną gauni tris, tada pridėtinę vertę gauni. Tačiau jei gauni du, veltui švaistai išteklius“, – įsitikinęs A. Maziliauskas ir pateikia Danijos pavyzdį. Prieš dešimtį metų prie Kopenhagos universiteto buvo prijungtas Karališkasis žemės ūkio ir veterinarijos universitetas. Tai pridėtinės vertės nesukūrė. Maziliausko nuomone, ASU neabejotiną pridėtinę vertę gautų jungdamasis ne su kita aukštąja mokykla, o su tos pačios – žemės ūkio, miškų ir maisto – srities mokslo įstaiga. Su kokia?

Tikisi Vageningeno sėkmės „Aptariame galimybę jungtis su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centru (LAMMC) – su jo trimis institutais: Sodininkystės ir daržininkystės, Žemdirbystės ir Miškų“, – sako ASU rektorius A. Maziliauskas, pridurdamas, jog toks žingsnis labiausiai padėtų pasiekti aukštojo mokslo reformatorių universitetams iškeltą uždavinį – tapti pripažintiems ir konkurencingiems už šalies ribų. „Ir mums tai svarbu: norime ne tik Lietuvai tarnauti – norime būti konkurencingi ir Europoje. Mokslo projektais pritraukę doktorantus, magistrantus iš viso pasaulio, būtume naudingi ir savo šaliai, ir Europai“, – galimus ASU ir LAMMC susijungimo rezultatus spėja A. Maziliauskas. Antai prieš šešerius metus Nyderlanduose į vienį suėjus žemės ūkio srities Vageningeno universitetui ir tos pačios srities mokslo institutui, minimas universitetas tapo itin konkurencingas tarptautiniu lygiu. Jis pasaulio dešimtuke dalijasi 1–3 vietomis su dviem JAV žemės ūkio srities universitetais – Kornelio ir Kalifornijos Daviso.

Ar užpūs regioninius mokslo žiburius? A. Maziliauskas Vyriausybės užmojį konsoliduoti aukštųjų mokyklų tinklą vadina iššūkiu, vildamasis, jog valdžia nepadarys neapgalvotų sprendimų. Estai, darydami aukštojo mokslo reformą, iš dešimties universitetų paliko aštuonis. A. Maziliauskas nepritaria kai kurių šalies didelių valstybinių universitetų rektorių siūlymui naikinti mažesnius valstybinius universitetus – Šiaulių ir Klaipėdos. Pasak jo, būtina įvairovė. ASU tegu ir toliau dirba žemės ūkio sričiai, kitos aukštosios – jų tradicinėms sritims. „Klaipėdoje ir Šiauliuose turėtų likti universitetiniai mokslo židiniai. Būtina juos regionuose išlaikyti. Kai buvo įsteigti ir be stabdžių paleisti studijų krepšeliai, pati valstybė šiuos universitetus ir sužlugdė“, – primena A. Maziliauskas. Sako dalyvaująs svarstant aukštojo mokslo tinklo pertvarkos gaires, teikiąs pasiūlymus. Pasak ASU rektoriaus, jei politikai pripažįsta, jog buvo padaryta klaida įvedant studijų krepšelius, išbalansavusius aukštojo mokslo sistemą, ji gerokai apsitvarkytų krepšelių nelikus. Sujungus studijų programas, valstybė galėtų keleriems metams į priekį planuoti, kokių ir kiek specialistų aukštosios mokyklos turėtų parengti.

Tikslai ne visiškai aiškūs Praėjusį trečiadienį ži­nias­klaidą supažindinant su aukštojo mokslo tinklo pertvarkos už­daviniais, Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis teigė, jog šalyje pakaktų penkių aukštųjų mokyklų, pridurdamas, jog tai ne galutinis skaičius. Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė sakė, kad pertvarka neturėtų liesti menų, karo akademijų, kunigų seminarijos. Abu patikino, jog dėl aukštojo mokslo institucijų tinklo pertvarkos laukiama jų pačių iniciatyvų. Po kelių valandų Seimo valstiečių ir žaliųjų frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis įspėjo, jog pertvarkant aukštųjų mokyklą tinklą reikėtų koncentruotis ne į jų skaičių, o į finansavimo sistemos bei reikalavimų stojantiesiems pokyčius. Pasak R. Karbauskio, svarbiausias aukštojo mokslo sistemos pertvarkos tikslas – nemokamos studijos.

Regionų poreikiai nebus užmiršti

Jurgita PETRAUSKIENĖ Švietimo ir mokslo ministrė

Šiuo metu Lietuvoje veikia 43 aukštosios mokyklos: 21 universitetas ir 22 kolegijos, iš jų – 26 valstybinės, 17 ne­valstybinių aukštųjų mokyklų. Kalbėdami apie aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką, kalbame apie valstybines aukštąsias mokyklas: 14 universitetų ir 12 kolegijų. Kad Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas yra per platus, rodo ir tarptautiniai statistiniai duomenys. Europos Sąjungoje milijonui gyventojų tenka 4,6 aukštojo mokslo institucijos, o Lietuvoje – 14,5, tai yra triskart daugiau. Tinklo pertvarka nėra tikslas pats savaime: ne pats aukštųjų mokyklų skaičius yra esminis dalykas. Pertvarkant jų tinklą būtina atsižvelgti į kiekvieno regiono poreikius: kokią pridėtinę vertę kurs universitetas, kaip bendradarbiaus su kitomis specialistus rengiančiomis įstaigomis, kaip prisidės prie regiono stiprinimo. Mokslo ir studijų konsolidacija būtina dėl kompleksinių priežasčių. Viena iš jų – demografinė: studentų skaičiui mažėjant aukštųjų mokyklų skaičius nekito. Dėl abiturientų skaičiaus mažėjimo aukštosios mokyklos sulaukia mažiau studentų, o norėdamos išsilaikyti priima kone visus norinčiuosius, net ir turinčius prastus mokymosi rezultatus. Dėl to dėstytojai turi dirbti su studijoms nepasirengusiais studentais – tai tempia bendrą studijų kokybę žemyn. Aukštosios mokyklos siūlo daug smulkių studijų programų, tas pats dėstytojas turi dirbti keliose aukštosiose mokyklose, kad galėtų pragyventi. Iškalbingiausi skaičiai: 2011 m. į aukštąsias mokyklas stojo per 37 tūkst., o 2016 m. skaičius sumažėjo iki 22,6 tūkst. Numatoma, kad 2020 m. į aukštąsias mokyklas pretenduos apie 16,8 tūkst. abiturientų, t. y. net 55 proc. mažiau nei 2011 m. Per 5 metus studentų skaičius sumažėjo 32 proc., tačiau akademinio personalo padidėjo 4 proc., o valdžios išlaidos aukštajam mokslui – 33 proc. Kalbėdami apie konsolidaciją siekiame kompleksiškai pertvarkyti visumą – valstybinių universitetų, kolegijų, sektorinių profesinio mokymo centrų, mokslo institutų tinklą. Tokia visuminė peržiūra leistų geriausiai sutelkti ir panaudoti turimus resursus, suderinti potencialą ir poreikį. Ją būtina svarstyti kompleksiškai miestų, regionų ir susijusių sektorių kontekste. Taip pat siekiame pertvarkyti aukštojo mokslo finansavimo sistemą, atverti nemokamą aukštąjį mokslą, sumažinti biurokratiją aukštosiose mokyklose. Aukštojo mokslo pertvarkos planas rengiamas. Mokslo ir studijų institucijos kviečiamos teikti jungimosi (konsolidacijos) siūlymus, juos numatoma įvertinti iki metų pabaigos. Šiuo metu dėl konkrečių aukš­tojo mokslo optimizacijos veiksmų yra diskutuojama, tariamasi su keturiais universitetiniais miestais: Vilniumi, Kaunu, Klaipėda ir Šiauliais, tarybų atstovais, akademinėmis bendruomenėmis, verslo atstovais, dalininkais. Ne tik aukštosios mokyklos turi spręsti dėl ateities – svarbu atsižvelgti į bendrus regiono poreikius. Mūsų tikslas – kokybiškos studijos ir mokslas, kurie Lietuvai leistų tapti inovacijų šalimi, valstybe, kurioje gera studijuoti, dirbti ir gyventi. Šį tikslą pradedame įgyvendinti dabar.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.