Atsiremkime į istoriją!

pienas1Apie situaciją šalies pieno sektoriuje pasirengę rašyti istorikai. Žemdirbiams, pieno gamintojams tai neturėtų sukelti minčių apie šermenis. Pienininkystė visuomet maitino žmogų ir valstybę, taip pat bus ir ateityje. Todėl pravartu atversti XX amžiaus pirmosios pusės knygas, kurios liudija apie sunkų Lietuvos valstybės kelią po „Didžiojo karo“ (turimas mintyje Pirmasis pasaulinis karas – red.), civilizuojant žemės ūkį, steigiant modernius pieno ūkius, skatinant jų kooperaciją, ūkininkams priklausančią pieno perdirbimo pramonę.
Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras“ buvo įkurta 1927 m. sausio 1 d. Ji siekė išplėsti ir patobulinti pieno surinkimą krašte, sustiprinti pieno perdirbimo bendrovių ekonominį pajėgumą, pakelti pieno produktų kokybę, tobulinti pardavimo organizaciją.
1928 m. Centras turėjo 241 pieninę ir 327 pieno surinkimo punktus, į kuriuos pieną pristatė 17 293 ūkininkai (tais metais jie pristatė 40 247 tonų pieno). 1939 m. pieninių sumažėjo iki 176, punktų išaugo iki 2 159, į kuriuos 106 905 ūkininkai pristatė 499 297 tonų pieno (pristatymas išaugo 12 kartų!).
1939 m. „Pienocentro“ kapitalas išaugo iki 10 mln. litų. 1939 m. Centro pieninės ir punktai pagamino 19,9 tūkst. tonų sviesto, iš kurio 17 300 tonų eksportavo. Sviesto ir kiaušinių eksportas 1939 m. sudarė 25 proc. viso Lietuvos eksporto.
„Pienocentrui“ remti Lietuvos Vyriausybė išleido 95 mln. Lt, iš jų 84,4 mln. Lt skyrė sviesto kainoms palaikyti, o 10 mln. Lt – pieninėms ir pieno surinkimo punktams steigti.
Skaitytojams pateikiame 1937 m. autorių kolektyvo parengto leidinio „Pienocentras, 1927–1936“ ištraukas, kurios ne tik primins Lietuvos agroverslo istorijos didžių pasiekimų puslapius, bet ir turėtų praskaidrinti nūdienos pienininkystės sutemas.

„Pienocentras, 1927–1936 m.“

Lietuvos pieno ūkis 1923–1926 m.

Pirmasis pasaulinis karas ne tik sugriovė prieš karą sukurtą, nors dar silpną, Lietuvos pieno ūkio organizaciją, bet ir pakirto jos pagrindą – sunaikino arti pusės visų galvijų.
Vos susikūrusiai Nepriklausomai Lietuvai dar kelerius metus teko kovoti už savo nepriklausomybę su šios nepriklausomybės priešais – bolševikais, bermontininkais ir lenkais.
Tiek Pirmojo pasaulinio, tiek ir Nepriklausomybės karų metu ne tik daug lietuvių žuvo, bet dar daugiau jų buvo atitrauktų nuo darbo savo ūkiuose, o tatai žymiai prisidėjo prie viso tautos ūkio apleidimo. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus rusų valiutai, Lietuvos ūkininkai nustojo per dešimtis metų sudėtų savo sutaupų. Netrukus žlugo ir vokiečių okupacijos metu išleistoji vokiečių valiuta; tatai ūkininkams taip pat sudarė didelių nuostolių.
Lietuvos ūkininkai už karo metu sunaikintą turtą negavo jokio atlyginimo nei iš draudimo įstaigų, nei iš valdžios. Pirmaisiais nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metais visos valstybės jėgos buvo nukreiptos į nepriklausomybės išlaikymą.
Po pravestosios žemės reformos, vietoje po karo nespėjusių atsigauti stambiųjų ūkių – dvarų, įsikūrė didelis skaičius smulkių ūkininkų – naujakurių, kurie irgi pirmoje eilėje turėjo apsirūpinti gyvenamais trobesiais, darbo inventorium bei kasdienine duona – grūdais ir tik vėliau galėjo prisidėti prie pieno ūkio plėtimo.
Po Nepriklausomybės karų Lietuvos ūkiškasis gyvenimas pradeda įeiti į normalią vagą. Jau apie 1922 metus galvijų skaičius pradedamas didinti ir per keletą metų pasiekia prieškarinį lygį. Taip pat gerėja ir galvijų kokybė, kuri karų metu buvo labai kritusi.
Tuo pat metu nusistojo ir politinis Lietuvos gyvenimas, ir tatai Vyriausybę įgalino kreipti daugiau dėmesio į tautos ūkio atstatymą.
Tuometinių mūsų žemės ūkiui vadovavusių sluoksnių ir šviesesniosios ūkininkijos buvo suprasta, kad vien grūdų ir linų ūkiai mūsų sąlygose didesnės ateities negalės turėti. Beieškant racionališkesnių ūkininkavimo formų, buvo apsistota prie gyvulių ir pieno ūkio.
Žemės ūkis, ypač pieno ūkis, žymia dalimi buvo sunaikintas taip pat ir kituose Pirmojo pasaulinio karo paliestuose Europos kraštuose. Javų ūkis juose atsistatė gana greitai, bet pieno ūkis tegalėjo būti atstatytas palengva. Todėl pieno produktų pareikalavimas pasaulinėje rinkoje pokariniais laikais buvo didelis, o jų kainos aukštos. Javų ir pieno produktų kainų santykis, praėjus keletui metų po Pirmojo pasaulinio karo, buvo toks pat, kaip ir prieškariniais laikais, t.y., palankus pieno ūkiui. Mūsų krašto klimatinės, geografinės ir ūkių dydžio (smulkūs ir vidutiniai) sąlygos šiam ūkiui taip pat yra palankesnės, negu javų ūkiui.
Tatai savo laiku supratus, buvo imtasi atitinkamų priemonių sudaryti sąlygoms pieno ūkiui tarpti. Pieno ūkis propaguojamas per spaudą ir per žemės ūkio organizacijose dirbusius specialistus. Pieno ūkio kūrimo vadovų priešakyje randame prieškarinį ir pokarinį mūsų žemės ūkio darbuotoją, Lietūkio steigimo iniciatorių ir jo pirmininką agr. Dr. J. Tūbelį; tuo metu Žemės ūkio ministeris buvo agr. Dr. J. Aleksa, daug prisidėjęs prie pieno ūkio kūrimo ir planavimo; su pieno ūkio kūrimo darbu artimame kontakte dirbo ir J. Ardickas, tuo metu dirbęs Žemės ūkio ministerijoje. Žinoma, staigus perėjimas iš grūdinių ir linų ūkio į pieno ūkį buvo neįmanomas. Vis dėlto pieno ūkio propaganda mūsų ūkininkijos tarpe rado kaskart vis didesnio atgarsio.
Kylant pieno ūkiui, radosi reikalas suorganizuoti pieno surinkimo, perdirbimo ir realizavimo įstaigas. Lietuvos žemės ūkiui esant perdėm smulkiam ir vidutiniam, pieno ūkio pramonė pradėta organizuoti kooperacijos pagrindais, kuriant kooperatines pienines; tam jau buvo turėta kiek praktikos iš prieškarinių laikų. Sykiu paskubomis ruošiami pienininkystės specialistai – pienininkai.
Tiek prieškarinėje Rusijoje, tiek ir kitose valstybėse, kur pieno ūkis kūrėsi smulkesnių ūkininkų tarpe, kooperatinių pieninių steigimas vyriausybių buvo visokeriopai paremiamas. Toji parama yra ankštai susijusi su kiekvieno krašto tautos ūkio interesais ir išplaukia apskritai iš kooperatinio pieno ūkio esmės. Kadangi Lietuvoje gyvulių ir pieno ūkis pasidarė svarbi ir turinti dideles perspektyvas tautos ūkio šaka, Vyriausybė, šitai įvertindama, parėmė mūsų pieno ūkio kūrimą ir padėjo tolimesnei jo plėtotei.
Kooperatines pienines organizuoti pirmieji ėmėsi Lietūkis ir Gamintojas (Šiauliuose). Prie Lietūkio centro kontoros 1923 metais suorganizuotas pienininkystės sky­­rius, kuris rūpinosi pieno perdirbimo bendrovių steigimu, instruktavimu ir jų pagaminto sviesto realizavimu.

Lietuvos pieno ūkis 1927–1936 m.

pienas2 Nuo 1927 metų sausio mėn. 1 dienos pradėdama savo veiklą, Centralinė Lietuvos Pieno Perdirbimo Bendrovių Sąjunga „Pienocentras“ turėjo tokius tikslus bei uždavinius:
a) pašalinti nenormalumus, įsigalėjusius mūsų pieno ūkyje dėl dviejų kooperatinių pieninių centrų veikimo;
b) išplėsti ir patobulinti pieno surinkimą krašte;
c) pakelti pieninių produktų kokybę;
d) gerinti pieno perdirbimo bendrovių ekonominę padėtį bei mažinti gamybos išlaidas ir
e) patobulinti pieno produktų eksporto organizaciją.
Pienocentrui sujungus visas pieno perdirbimo bendroves, savaime atpuolė centro kontorų ir instruktorių kadro išlaikymo paralelizmas.
Naujos pieninės steigiamos, tik iš anksto ištyrus jų reikalingumą ir joms veikti sąlygų tinkamumą. Pieninių steigimo bei joms pašalpų davimo reikalams svarstyti 1927 metais buvo įsteigta speciali komisija, – pavadinta iš pradžių Pieninių Komitetu, o vėliau Paruošiamąja Komisija, – susidedanti iš Žemės Ūkio Ministerijos, Žemės Ūkio Rūmų, Pienocentro ir ūkininkų atstovų. Šioji komisija yra Žemės Ūkio Ministerio patariamasis organas.
1927 metais Žemės Ūkio Ministerija, o nuo 1928 metų Žemės Ūkio Rūmai steigiamoms pieno perdirbimo bendrovėms davė šias pašalpas: garinių mašinų komplektui pirkti 25 % jo kainos, bet nedaugiau kaip Lt 10.000,- ; rankinėms pieninėms – taip pat 25 mašinų komplekto kainos, bet nedaugiau kaip Lt 2.000,- (ligi 1928 metų – nedaugiau kaip Lt. 1 500,-). Pieninių trobesių remontui garinėms pieninėms buvo duodama 60 % padarytų išlaidų, bet nedaugiau kaip Lt 7.500,-; rankinėms pieninėms – taip pat 60 %, bet nedaugiau kaip Lt 1.500,- . Naujų mūrinių pieninių namų statybai buvo duodama pašalpų 50 % padarytų išlaidų, bet nedaugiau kaip Lt 10.000,-. Pienininkų algoms mokėti buvo duodama pašalpų garinėse pieninėse po Lt 250, – ir rankinėse pieninėse po Lt 180,- kas mėnesį. Pašalpos buvo duodamos dvejus pirmuosius pieninės veikimo metus, neskaitant jos įsisteigimo metų; trečiaisiais pieninės veikimo metais buvo duodama pusė pašalpos normos. Nuo 1930 metų pradėta duoti pašalpas ir arteziniams šuliniams gręžti: iki 60 mtr. gilumo šulinių buvo apmokama 50 % padarytų išlaidų, o per 60 mtr. gilumo – 60 % padarytų išlaidų, bet nedaugiau kaip Lt. 10.000,-. Išimtinais atsitikimais pašalpos buvo duodamos net iki 75 % arteziniams šuliniams gręžti padarytų išlaidų. Sykiu pradėta duoti pašalpas vandeniui iš šaltinių įsivesti 25 % padarytų išlaidų, bet nedaugiau kaip Lt. 10.000,-, ir geležies junginiams iš vandens pašalinti filtrui įrengti 50 % padarytų išlaidų.
pienas3Besirūpinant pieninių tinklą racionalizuoti, buvo daromi žygiai likviduoti pienines, kurios buvo anksčiau įsteigtos, neatsižvelgiant į minėtas sąlygas. Tą likvidaciją buvo stengiamasi įvykdyti taip, kad dėl to galimai mažiau nukentėtų besilikviduojančių pieninių nariai ir kad vietos ūkininkai patogiai galėtų realizuoti savo pieną.
Sucentralizavus pieno ūkį, pasidarė taip pat įmanoma tvarkyti bei disciplinuoti pieninių specialistų kadrą, suvienodinti gamybą ir pašalinti eksporto organizacijos trūkumus.
Organizacinio laikotarpio pabaigoje pieninių tinklas buvo per retas, kad jomis galėtų pasinaudoti bent daugumas pieno ūkiu suinteresuotų krašto ūkininkų. Gerą produktą gali pagaminti tik techniškai gerai įrengta pieninė. O tatai atsieina, palyginti, brangiai. Šiems įrengimams amortizuoti reikalinga pieninėje surinkti didelius pieno kiekius. Kadangi to meto pieninėse pieno kiekiai buvo nedideli, tai labiau tankinti pieninių tinklą nebuvo tikslu. Teko ieškoti būtų sudaryti sąlygoms, kad iš tolimesnių vietovių ūkininkai galėtų tiekti pieną į esamas pienines ir kad nereikėtų daryti investacijų naujoms pieninėms steigti; tatai savo ruožtu turėjo padėti esamoms pieninėms piginti gamybą ir tinkamai amortizuotis. Šiam tikslui buvo galima panaudoti grietinės nugriebimo punktų sistemą, kuri užsieniuose iš dalies jau buvo žinoma. Bet daugumo mūsų specialistų tarpe vyravo nuomonė, kad punktai pablogintų sąlygas geros kokybės sviestui gaminti. 1927 m. pradžioje Pienocentro specialistai vietoje ir užsienyje ištyrė, kad tokia nuomonė nėra pamatuota. Nuo to laiko pradėta pilnu tempu organizuoti krašte punktų tinklą. Grietinės nugriebimo punktuose sušildytas pienas separuojamas, ir karšta grietinė vežama į pieninę. Dėl to jau buvo galima be ypatingų sunkumų surinkti į pieninę pieną iš apylinkės 10–15, kartais ir daugiau, kilometrų spinduliu. Punktų steigimą parėmė Vyriausybė, suteikdama pašalpą punktams įrengti (ligi 1935 m. po 750 lt., 1935 m. po 600 lt., o 1936 metais po 500 litų) ir punkto vedėjui išlaikyti (po 50 lt. Mėnesiui per 2 metus, neskaitant punkto įsisteigimo metų). Žemės Ūkio Rūmų pašalpoms tiekti taisyklėmis nuo pat pradžios ligi pastarųjų metų buvo palaikomas savarankiškų grietinės nugriebimo punktų steigimas. Tokiuose punktuose vietos ūkininkai – pieno statytojai – tvarkydavosi savarankiškai ir pieninėms tik parduodavo savo grietinę, virš normalios 1 kg riebalų kainos gaudami punktų išlaidoms padengti iš pradžių 50 ct., vėliau – 30 ct., o pastaraisiais metais kai kur net 20–10 ct.
Faktiškai dalis punktų buvo steigiama ir pieninių nuosavų, pačių pieninių administruojamų ir išlaikomų.
Iš pradžios punktai buvo steigiami tik rankiniai; vėliau, didėjant juose surenkamo pieno kiekiui, pradėta steigti punktus, varomus arklio, motoro ar garo jėga.
Punktų reikšmė pieną surenkant nuolatos didėjo. Pastaraisiais metais juose surenkamas pieno kiekis sudaro apie ¾ viso pieninėse perdirbamo pieno kiekio.
Pašalpas gauną grietinės nugriebimo punktai steigėsi Paruošiamosios Komisijos pripažintose vietose; punktus be pašalpų steigdavo bendrovės vien savo nuožiūra. Punktų tinklui išsiplėtus, dėl jų priklausomybės tarp bendrovių pradėjo dažnėti ginčų. Nepriėjus susitarimo, punktai neretai buvo steigiami vienas greta kito arba kitų pieninių rajonuose. Tatai į pieninių veikimą įnešė nesveikos konkurencijos. Nuo 1932 metų spręsti ginčus dėl punktų steigimo buvo pavesta Paruošiamajai Komisijai. 1933 metais ši komisija peržiūrėjo visą esamą punktų tinklą, nustatė punktų priklausomybę pieninėms ir likvidavo ne vietoje įsteigtus punktus. Nuo to laiko punktų priklausomybė, perkėlimas į naujas vietas ir naujų punktų steigimas sprendžiamas vien tik Paruošiamosios Komisijos.
Mūsų sviesto eksportui visą laiką labai kenkia nelygus sviesto gamybos pasiskirstymas atskirais metų laikotarpiais. 1927 metais žiemos gamyba buvo net apie 9–10 kartų mažesnė už vasaros gamybą. Vėliau šis skirtumas po truputį mažėjo, bet ir pastaraisiais metais žiemos gamyba už vasaros gamybą tebėra mažesnė apie 4 kartus. Pienocentras, norėdamas greičiau išlyginti žiemos ir vasaros gamybą, 1934 metų žiemą pieno perdirbimo bendrovėms davė po 7,50 Lt nuo sviesto statinaitės premijos už žiemos mėnesių gamybos padidinimą. Tam tikslui sunaudota apie 40.000 Lt.

Bus daugiau

Archyvinė ir Justino ADOMAIČIO nuotraukos