„Atžalyne“ – pokyčių ir nerimo metas

„Atžalynas“ – viena pažangiausių Lietuvoje žemės ūkio bendrovių. Čia derliai – vieni geriausių, primilžiai – didžiausi, technika – moderniausia, laukai puikiai prižiūrėti, fermos modernizuotos… Tačiau net ir patys geriausieji turi tų pačių bėdų, kaip ir visi kiti žemdirbiai. Pasak bendrovės vadovo Algio Žėko, šie metai jiems yra pokyčių ir išbandymų metas.

Teko kai ko atsisakyti
„Atžalyno“ bendrovės dirbami plotai siekia per 2 350 ha, laukai išsidėstę Alytaus, Marijampolės ir Lazdijų rajonuose. Šiemet juose auga 1 000 ha žieminių kviečių, 220 ha žieminių rapsų, 200 ha pupų, 70 ha žirnių, apie 200 ha vasarinių javų – miežių, kvietrugių, kviečių, 150 ha kukurūzų, apie 100 ha daugiamečių žolių sėklai, maždaug 150 ha užima daugiamečių žolių plotai, iš kurių ruošiami pašarai galvijams.
„Vasarinių rapsų nebesėjame trejus metus, nes ekonomiškai neapsimoka – sėjame tik žieminius.

Nors su žieminiais rapsais irgi visko būna, kartais mūsų žiemų neištveria, bet šiemet jiems buvo idealios sąlygos peržiemoti, tik nežinia, kaip sausra augalus paveiks. Tikimės, kad iki kūlimo ji nespės didelių nuostolių rapsams padaryti. Planuojame kulti apie liepos 20 d.
Iki šių metų auginome cukrinius runkelius, sėdavome apie 100 ha, 5 tūkst. t kvotą turėjome. Šiemet po daugelio metų pirmą kartą saldžiųjų šaknų nesėjome. Dėl kainos galėtume juos auginti, bet tos atsiskaitymo problemos nusibodo. Dar šios savaitės pradžioje UAB „Arvi cukrus“ buvo likęs skolingas apie 100 tūkst. eurų, 30 tūkst. Eur šiomis dienomis pervedė, bet vis tiek kabo didelė skola. Ne vienus metus tęsiasi nuolatiniai ginčiai dėl atsiskaitymų, negalime normaliai planuoti savo lėšų srautų, investicijų, sėjos laiko. Nusibodo. Tarsi nieko ir nepraradome nebeaugindami cukrinių runkelių – jiems skirta technika jau savo atidirbo, paseno, būtų reikėję investuoti į naują, kuri išties kainuoja didelius pinigus. Be to, kai prisimenu 2013 m., kai ruduo buvo ypač šlapias ir neįmanoma buvo nuimti derliaus, dar gruodžio mėnesį murkdėmės laukuose, laužėme techniką, sugadinome kelius. Siaubas. Tas cukrus atrodo kartus po visų tokių vargų. Tačiau kai šiandien važinėju po laukus, rodos, tarsi kažko trūksta“, – atsidūsta ilgametis „Atžalyno“ vadovas A. Žėkas.
Bendrovė šiemet likviduoja ir turėtą limuzinų veislės mėsinių galvijų bandą. Anot vadovo, susidarė tokia situacija, kad ferma yra tolokai nuo bendrovės centro Lazdijų rajone, nebeliko žemės kur ganyti, nes buvusi valstybinė buvo išdalyta neva jauniesiems ūkininkams, o galvijų ferma stovi ant kito savininko žemės, tad nėra jokių galimybių plėtrai – negali bendrovė statyti nei mėšlidės, nei silosinės, be to, nekokia ekonomika iš viso to išėjo. Tad po ilgų svarstymų buvo priimtas sprendimas mėsinių galvijų bandą likviduoti. Už mėsinius galvijus kaina jau kurį laiką gana stabili ir ji normali, ko negalima pasakyti apie pieninių galvijų kainas. „Laikėme iki 120 šių mėsinių galvijų. Metų pradžioje karvių žindenių buvo likę apie 70 ir dar mažiname, ketiname gal tik 10 karvių pasilikti dėl grožio. Skausminga man ši tema, bet realybė tokia“, – apgailestauja A. Žėkas.

Pieno ūkio likviduoti neketina
Bendrovėje – didelis, modernus pieno ūkis. Rekonstruotose, šiuolaikiškai įrengtose fermose laikoma 470 melžiamų karvių ir maždaug tiek pat prieauglio, iš viso apie 1 000 galvijų. Karvės visus metus būna tvartuose. „Kai renovavome fermas, nutarėme, kad galvijai bus laikomi tvartuose, ir tai pasiteisino. Antai dabar ganyklos išdžiūvusios, galvijai liktų neėdę, o dabar jie gauna subalansuotą pašarą ir nejaučia jokio diskomforto. Tokį laikymo būdą pasirinkus lengviau suvaldyti visą šėrimo, melžimo procesą, o laukuose to nepadarysi“, – aiškino bendrovės vadovas. Šiuo metu pieninių galvijų fermos visiškai užpildytos ir plėtra artimiausiu metu neplanuojama, nes, norint plėstis, reikėtų naujos fermos, didelių investicijų.
Kaip ir visus, taip ir šią bendrovę palietė pieno kainų kritimo problema. Pieną ji parduoda „Vilkyškių pieninei“. „Už litrą pieno jie mums šiuo metu moka po 22 euro centus. Dirbame į minusą, nes 1 l pieno pagaminimo savikaina yra apie 29 euro centai. Pernai, kai buvo mažos supirkimo kainos dėl Rusijos embargo, gavome iš ES kompensaciją, tad metus baigėme be nuostolių, be to, 2014 m. pirmo pusmečio pieno supirkimo kainos buvo geros, o šiųmečio pusmečio rezultatas – juodas nuostolis. Deja, artimiausiais mėnesiais kainų didėjimo taip pat nesišviečia, o apie kompensacijas kol kas neteko girdėti nei iš Žemės ūkio ministerijos, nei iš ES. Kol kas gyvename iš atsargų, bet nežinia, kiek ilgai. Galvojome apie pieno realizavimą į Lenkiją, buvome jau ir beveik sutarę, tam pasiruošę, bet dėl kelių centų vis tik nusprendėme nenutraukti ryšių su „Vilkyškių pienine“, nes bendradarbiaujame su ja daug metų. Man patinka stabilumas. Tie, kas daug mėtosi, ieško kur geriau, dažnai paskui lieka be nieko. Kol kas net minčių nekyla apie pieno ūkio likvidavimą, nes pernelyg daug į tai investuota, puikių rezultatų esame pasiekę, mūsų pieno ūkis šalyje pirmame trejete. Kasdien parduodame daugiau nei 14 t pieno, o per metus realizuojame apie 3,5 tūkst. t pieno. Karves melžiame tris kartus per dieną, nes dideli primilžiai. Kai plėtėme bandą, telyčių pirkome Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje. Pasiruošiame labai gerų pašarų. Kažkaip tą sunkų laikotarpį reikia išgyventi, nors ir labai skausmingai. Pieno ūkio nuostolius kompensuodavo cukriniai runkeliai, javai, bet šiemet gali būti rimtų problemų“, – nelinksmomis prognozėmis dalijosi A. Žėkas.
Šiandien bendrovėje yra apie 70 darbuotojų, o vasarą priimama dar papildomai. Apie 30 proc. darbuotojų – jauni žmonės. Čia nėra didelės darbuotojų kaitos – vienas kitas išeina, bet dažnai ir vėl atgal sugrįžta. Dirba žmonės, gerai įvaldę naują techniką, o jos bendrovėje išties daug. Žinoma, yra ir tokių darbuotojų, kuriems galima patikėti tik laukuose akmenis rinkti… Pasak bendrovės vadovo, jis labai vertina savo žmones ir džiaugiasi, kad darbuotojų netrūksta nei fermose, nei dirbtuvėse, nei laukuose.

Laukus niokoja sausra
„Atžalyno“ vadovas labai išgyvena, kad laukai, į kuriuos buvo tiek daug vilčių ir darbo įdėta, šiuo metu labai kenčia nuo sausros. „Matau problemą ne tik javų laukuose. Bijau, kad galime pritrūkti žolinių pašarų. Gegužės mėnuo buvo gana šaltas, žolė prastokai augo. O dabar išvis išdžiūvo. Gegužės antrąją pusę iškrito apie 10 mm kritulių, o birželio mėnesį tik per Jonines apie 15 mm kritulių, kai mėnesio norma Lietuvoje – 60–70 mm. Jei ne tas Joninių lietus, šiandien išvis neįsivaizduoju, kas būtų. Dabar kiek nulyja iš pavienių debesų, tačiau tai nekompensuoja drėgmės stygiaus. O kur dar liepos pradžios kaitros, kai saulės nutviekstose vietose temperatūra viršijo 40 laipsnių… Pasėliai kepte kepė, džiūvo, laukai nubalo… Augalų lapai susisukę, pageltę, baigia sudžiūti. Žemė nuo sausros šiurpiai supleišėjusi, laukuose driekiasi delno pločio plyšiai, o jų gylis siekia daugiau kaip pusmetrį. Jau matau, kad nemažai pasėlių nuo sausros tikrai pražus. Skaudu. Laukams atidavėme visa, kas priklausė, viskas augo puikiai, atrodė sulauksime didžiulio derliaus. Javai gražiai žydėjo, grūdų primezgė varpose, bet paskutiniame – grūdo brandinimo – etape pritrūko drėgmės. Šiandien manau, kad jau prarasta apie 30 proc. derliaus. Pupos, vasarojus, ankštiniai augalai nuo sausros labai kenčia, ypač Lazdijų rajone, kur lengvesnės dirvos, kai kurios vietos taip iškepusios, kad atrodo kaip po gaisro. Pupos lyg ir gausiai žydėjo, buvome gerai patręšę, nuo kenkėjų nupurškę, bet dėl drėgmės stokos mažai ankštarų užmezgė. Žirniai lengvesnėse dirvose gelsta, džiūsta. Kukurūzai kur auga, kur nustoję augti… Jiems reikia, kad būtų drėgna ir šilta. Žiūriu į laukus, norėtųsi kažkuo pagelbėti, bet negali. Reikia pjauti atolus, bet laukiame, kad kažkiek drėg­mės gautų, nes jei atidengsime žemę, paskutinę drėgmę išgarinsim. Trūko tik dviejų savaičių ir viskas būtų gerai, grūdai būtų spėję subręsti, būtume galėję kulti“, – neslėpdamas nuoskaudos kalbėjo A. Žėkas.
Bendrovė žieminių kviečių įprastai prikulia apie 7 t/ha, vasarinių – apie 6 t/ha, bet kaip bus šiemet, sunku prognozuoti. Kviečius augina šešių veislių, nes tai ir sėklininkystės ūkis. Pasak „Ąžuolyno“ vadovo, jis pastebėjo, kad į sausrą skirtingos javų veislės reaguoja skirtingai – ankstyvesnės labiau nukentėjo nei vėlyvesnės. Tačiau, jei sausra tęsis, neatlaikys ir vėlyvesnės veislės. Iš visų savo kantrumu kol kas išsiskiria `Skagen` žieminiai kviečiai. „Stebiuosi, kaip tokioje sausroje tie augalai vis dar gyvi. Kažkuo purkšti, gaivinti jau, manau, beprasmiškas darbas. Šiandien augalų fotosintezė nevyksta. Jei tokia sausra būtų liepos pabaigoje, ji žalos nepadarytų, o dabar, kai grūdas turi bręsti, o augalo lapai nudžiūvę, džiūsta stiebas, nebepasiekia maisto medžiagos – augalas miršta. Nuostoliai tikrai bus nemaži. Laukų nuo sausros nesame draudę, nes draudimo sąlygos labai jau ypatingos. Manęs neguodžia kylančios grūdų kainos biržoje. Jei grūdai bus smulkūs, jų nebus kur dėti, pašarinių grūdų niekam nereikia. Yra buvę, kad baltymai siekė 15–16 proc., glitimas per 30 proc., bet grūdai smulkūs ir jų nepardavėme. Su siaubu matau, kad dabar didelė dalis derliaus bent jau tai, kas pas mus auga Lazdijų rajone, gali būti tik pašariniai grūdai. Kažkiek tų grūdų sunaudosime galvijų pašarams, bet jei ir kiti laukai tik tokį derlių subrandins, bus labai liūdna. Birželio mėn. ūkyje lankėsi 60 žmonių delegacija iš 15 valstybių, dalyvavo ir didžiausi Europos grūdų supirkėjai, apžiūrėjo javų laukus, kuriuose jau tam tikrų sausros požymių buvo galima įžvelgti, bet jie tada sakė, kad dar viskas gerai, nes Vokietijoje jau tuo metu buvo rimti sausros padariniai, bet šiandien jie pamatę mūsų laukus tikrai nusigąstų. Gamta mūsų norus kartais savaip pareguliuoja. Vadovauju bendrovei beveik ketvirtį amžiaus, teko visko patirti. Buvo ir sausrų, ir iššalimų, ir užmirkimų… Nebuvo gal tik gaisrų – tie nė šiaudų nepaliktų. Dabar bent šiaudų turėsime, jei grūdų nebus. Esam laiko užgrūdinti“, – kalba patyręs bendrovės vadovas A. Žėkas.

Autorės nuotraukos

Milda JONKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.