Augalų alchemija

Ar įmanoma pagauti vasaros kvapus? Užkonservuoti, uždaryti į indą ir mėgautis jais ilgais žiemos mėnesiais? Efemeriškas gėlių aromatas nuo seno domino alchemikus ir parfumerius, o pastaruoju metu per Lietuvą ritasi nauja banga: namuose gaminti hidrolatus, aliejų, sirupą.

Rasa Subačienė: „Pačių surinkti augalai – ypatingi“

Rasa Subačienė užaugo Pravieniškių vienkiemyje. Jos tėvai – menininkai, todėl ir dukra nuo 6 klasės pradėjo lankyti M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Paskui Rasa studijavo Dailės akademijoje ir įgijo dizainerės specialybę.

Mokytoja – mama
„Nors miestas tapo savas, visą laiką jaučiausi gamtos vaiku. Prisimenu, kai kaime eidavome su mama pas kaimynę pieno. Mama man rodydavo žoles, primindavo jų pavadinimus, „kaip baba sakydavo“. Man taip įkalė viską į galvą, kad pabudusi vidury nakties galėjau išvardyti visus augalus“, – šypsosi R. Subačienė.
Kai ji susipažino su būsimu vyru Audriumi, ekologu, abiejų troškimas buvo pabėgti iš miesto, įsikurti kaime. Prieš dvylika metų sutuoktiniai įsigijo 2,5 ha sodybą netoli Vilnios. „Aplink labai daug erdvės, kaime tik kelios sodybos“, – pasakoja R. Subačienė, trijų dukterų Aušrinės, Mildos ir Smiltės mama.
Apsigyvenusi kaime Rasa ir toliau dirbo dizainere: kūrė interneto svetaines, animacinius elementus, reklamų skydelius, spaudos darbus. Tačiau kai dirbi ne komandoje, sunku pasivyti sparčiai kintančias technologijas, ji vis labiau tolo nuo šios srities. O įsidarbinti mieste Rasa nenorėjo: kol išvežiotų vyresnes mergaites į mokyklą, jauniausiąją į vaikų darželį, kol grįžtų iš darbo, neliktų laiko pabūti su šeima. Rasa nusprendė užsiimti tuo, ko širdyje troško nuo vaikystės, – tęsti pažintį su augalais.

Seminarai lauke
Prieš šešerius metus „Kvapų namų“ surengtoje praktinėje botanikos stovykloje R. Subačienė suprato, kad ši veikla yra būtent tai, ko ji ieškojo. Pasisėmusi žinių, kaime pradėjo rengti seminarus, stovyklas šeimoms. „Kol tėčiai leidžia laiką su vaikais, mamos eina į pievas rinkti ir pažinti augalų. Atvažiuoja ir mamų su kūdikiais ant rankų. Labai svarbu, kad šiame procese dalyvautų visa šeima. Juk savomis rankomis surinktos žolelės ir iš jų pagaminti produktai pasižymi ypatingu poveikiu“, – teigia Rasa, kurią draugai vadina Rasokle. Savo žinias ir patirtį ji perduoda dukroms. Moteris prisipažįsta, kad visko žinoti neįmanoma, todėl rengdama seminarus irgi mokosi.
Dalyvaudama mugėse R. Su­bačienė kartais išgirsta pastabų, kad ir patiems galima prisirinkti žolių, pasigaminti produktų, tad kam pirkti. „Tai toks lietuviškas bruožas – viską galime patys. Tik kartais žmonės neįsivaizduoja, kiek reikia įdėti darbo, kad turėtum kokybišką gaminį, juk pasitaiko nesėkmių – augalinė žaliava supūva, užrūgsta ir džiūdama paleidžia pūkus“, – tikina Rasa.
Jos rengiamų seminarų laikas trumpas – per patį augalų žydėjimą birželio ir liepos mėnesiais. Tik pastaruoju metu ji kviečia į vienos dienos pasivaikščiojimą po pievas pavasarį ir rudenį, paskaitėles apie žiemą ruošiamus augalus. „Vyras turi gerą darbą, tad leidžia man įsivažiuoti“, – juokiasi Rasa. Laukdama kito sezono, ji gamina įvairius augalų produktus: sveikatinimo žolelių arbatas, sirupus, augalų vandenį, aliejines ištraukas, esencijas.

Rasa Subačienė su vyru Audriumi, dukromis Aušrine, Milda ir Smilte gyvena gamtos ritmu.

Vaikų skanėstai
Mamos ypač domisi sirupais, nes juos mėgsta vaikai. Viena sakė, kad jos vaikas pasiruošęs padaryti bet ką, kad tik gautų šaukštelį šio skanėsto. „Vis dėlto tai didelės koncentracijos cukraus gaminys – 65 proc. cukraus ir 35 proc. augalų nuoviro. Nereikėtų juo piktnaudžiauti, nes cukrus nėra sveikas produktas. Tačiau sirupą labai patogu vartoti kelionėse, juo galima pasiskaninti arbatas, desertus, sugirdyti sergančiam vaikui, kuris nenori žolelių arbatos. Žinoma, daro poveikį ir veikliosios medžiagos, pavyzdžiui, gysločių sirupas palengvina kosulį“, – sako R. Subačienė. Sirupams žolelės nevirinamos, užplikytos palaikomos 12 valandų, todėl išsaugomos visos vertingosios jų medžiagos.
Aliejinės ištraukos gaminamos maceruojant augalus. „Svarbiausias mano veiklos principas – naudoti pačios surinktą vietinę žaliavą. Ne tik žoles, bet ir aliejų, išgaunamą iš Lietuvoje auginamų augalų. Noriu paneigti šeimininkių mitą, kad saulėgrąžų aliejus tinka tik į keptuvę. Tai puikus subalansuotas produktas odai. Kiti lietuviški aliejai – linų sėmenų, kanapių – geros kokybės, bet aliejinėms ištraukoms netinka, nes greitai oksiduojasi. Nemėgstu rapsų, nes tai invaziniai augalai, išstumiantys vietinius. Dėl didelių rapsų pasėlių plotų plinta ir ligos, juos tenka purkšti, tada kenčia bitutės. Patys augalai dėl to nekalti, tai komercinė žmonių veikla juos tokius padarė“, – mano Rasa.

Mada plinta
Iš lietuviškų augalų galima pagaminti ir nuostabių hidrolatų, nesvarbu, kad juose mažiau eterinių aliejų negu gaminamuose iš Pietų augalų. Mūsų oda šviesi, todėl mums tinka ne stipraus, o švelnaus kvapo augalai.
Namuose išgaunamų augalų substancijų mada sparčiai plinta. Rasos rengiamuose seminaruose prieš trejus metus visi stebėjosi pamatę alembiką. Iš tiesų jis nėra pigus, 10 l talpos distiliavimo aparatas anksčiau kainavo apie 1000 Lt, tik pastaruoju metu šiek tiek atpigo. Šią vasarą iš 50 seminarų dalyvių jau bent penkios šeimos turėjo savo alembikus.
Įsigyti prietaisą vien tam, kad kelis kartus pažaistum savo virtuvėje, per brangus malonumas. Išradingos moterys sugalvojo išeitį: internete demonstruojama, kaip į paprastą virtuvinį puodą įstačius dubenėlį, sandariai uždengus kitu indu ir ant jo dedant ledukus surenkami hidrolato lašai. „Tokie eksperimentai padeda susipažinti su hidrolato gamyba, tačiau produktas išeis nekokybiškas, nekvapus. Puodas nėra sandarus, jame nesusidaro reikiamas garų spaudimas“, – sako Rasa Subačienė.

Ieva ir Tomas Malukai: „Kosmetinis aliejus – vienintelis pajamų šaltinis“

Ieva ir Tomas Malukai ilgokai klaidžiojo po pasaulį, kol atrado savo vietą Bryzgių kaime Rokiškio rajone.

Pirmieji ir vieninteliai Lietuvoje
Anksčiau jie dirbo gidais Artimuosiuose Rytuose – Egipte, Izraelyje, Turkijoje ir Jordanijoje. Grįžę į Lietuvą sutuoktiniai planavo rengti virtualiąsias lėtojo turizmo keliones. Idėja įdomi: žiūrint filmus apie pasirinktą šalį ragaujama nacionalinių patiekalų, klausomasi muzikos, bet tokia veikla greit baigėsi, nes Ieva ir Tomas gyveno pernelyg toli nuo didžiųjų šalies miestų.
Svarstydami, ką toliau veikti, jie sumanė spausti kosmetinį aliejų. „Idėja kilo prieš trejus metus. Pernai jau turėjome aliejaus, bet negalėjome oficialiai prekiauti, tvarkėme sertifikatus, rinkome informaciją, testavome produktus“, – teigia Ieva.
Ieva ir Tomas Malukai pirmieji Lietuvoje pradėjo gaminti kosmetinį aliejų iš lietuviškų augalų sėklų. „Mūsų dažnai klausia: ar įmanoma išgyventi iš tokios veiklos? – pasakoja Ieva. – Mes išgyvename, bet mūsų poreikiai kuklūs. Neuždirbame tiek, kad nusipirktume brangesnį automobilį ar išvyktume į kelionę. Ir mūsų namai paprasti. Kosmetinio aliejaus gamyba – vienintelis mūsų pajamų šaltinis.“

Nelaiko savęs verslininkais
Malukų sodyba nedidelė – tik 70 arų. Kanapių, baltųjų ir juodųjų garstyčių, saulėgrąžų sėklas, linų sėmenis jie perka iš ūkininkų. Patys augina tik medetkas, taip pat renka pušų spyglius, liepžiedžius, beržų lapus, iš kurių gamina kvapiuosius aliejus. „Užsiimame ne tik gamyba, bet ir edukacine veikla, pasakojame apie aliejus, skirtus veido makiažui valyti, naudoti vietoj kremo ar kaip plaukų, rankų, nagų kaukę“, – teigia Ieva.
Sutuoktiniai nelaiko savęs verslininkais ir paaiškina, kodėl. Verslininkas savo veiklą suplanuoja, o Ieva ir Tomas priklausomi nuo gamtos jėgų. Praeitą rudenį ieškoję, kur prisirinkti putinų uogų, rado mielą žmogų, kuris pasiūlė surinkti derlių jo miško teritorijoje. Kai paspaudus šaltukui pora susiruošė važiuoti, paaiškėjo, kad pavėlavo – paukšteliai juos aplenkė ir visas uogas nulesė. Neužderėjo ir šaltalankių derlius, uogų neužteko planuotam balzamų kiekiui pagaminti. Dar gerai, kad gausiai žydėjo medetkų lysvės. „Turėjome pripažinti, kad gamtai pralaimėjome, bet mes su ja ir nekovojame“, – šypsosi Malukai.

Remiasi intuicija
Moteriška Ievos intuicija pakuždėjo sukurti švelnų produktą grožiui puoselėti – lūpų balzamą. „Mano filosofija: grožio paslaptis – paprastumas, todėl nutariau panaudoti tris sudedamąsias dalis: aliejų, medų ir vašką. Vaškas suteikia balzamui reikiamą konsistenciją ir malonią tekstūrą, medus – saldų skonį, mineralinių medžiagų ir veikia kaip antioksidantas. Pasirinkau kanapių aliejų, nes jis puikiai maitina ir minkština lūpų odą. Jį naudoju nefiltruotą, kartu su nuosėdomis, kuriose daug veikliųjų medžiagų“, – pasakoja Ieva.
Malukai augino ir kanapes, tačiau pirmas bandymas buvo nesėkmingas. Nors sertifikuotos sėklos sudygo, per vasarą kanapių laukas suvešėjo, tačiau iki rudens jos nespėjo subręsti. Teko palikti paukščiams.
Abu, Ieva ir Tomas, gimę augę mieste, jokių ūkininkavimo įgūdžių neturėjo. Ir dabar jiems daržas – džiaugsmas, ne būtinybė. Ieva juokiasi, kad šiemet pasodino 5 pomidorų ir 2 paprikų daigus. „Nėra laiko daržų ravėti. Susilaukėme pirmagimio, Teodorui keturi mėnesiai“, – sako jauna mama. Be to, sutuoktiniai įsitikino, kad norėdami užauginti kokybiškų daržovių turi įdėti daugiau darbo ir investicijų negu pirkdami jas. Malukai maisto produktų nusiperka ir iš ūkininkų, ir parduotuvėje.

Be banko paskolų
Ieva ir Tomas savo veiklą pradėjo nuo minimalių sąnaudų, neprireikė banko paskolų. Pirmą rankinį aliejaus spaustuvą nusipirko iš Olandijos už 100 eurų. Su juo dirbti buvo nepatogu, todėl susitaupę nusipirko didesnį prietaisą iš Ukrainos. Žinoma, jis nėra toks didelis, kokie fabrikuose spaudžia maistinį aliejų tonomis. „Tai, kad mūsų spaustuvas mažas, labai svarbu aliejaus kokybei. Spaudžiant viduje nuo trinties pakyla temperatūra: kuo mažesnis spaustuvas, tuo vėsesnis aliejus. Mūsų gamybos aliejus išteka 40 laipsnių temperatūros, todėl išsaugomos visos vertingos medžiagos“, – aiškina Ieva.
Norint išspausti aliejų, sėklose turi būti 8–10 proc. drėgmės. Dar vienas mažo spaustuvo privalumas – jo nedidelė spaudimo galia, todėl į aliejų nepatenka vandens, išteka tyras produktas. Iš vieno kilogramo kanapių sėklų Malukai išspaudžia 150–200 ml aliejaus. Jis paliekamas nusistovėti, nuosėdos nupilamos. Pasak Ievos, rudas nuosėdas reikia pašalinti, nes neestetiškai atrodo. Sutuoktiniai dideliais kiekiais aliejaus negamina – nori, kad žmonės įsigytų kuo šviežesnio. Gyvą aliejų galima laikyti iki 9 mėnesių.
Malukai kol kas nesugalvojo, kaip panaudoti sėklų išspaudas – atiduoda kaimynams, jos – puikus pašaras gyvuliams. Patys nei gyvulių, nei paukščių neaugina, nes tai labai pririštų prie namų, o jie dažnai keliauja po Lietuvą, aplanko Klaipėdoje gyvenančius Tomo tėvus, Kaune – Ievos.
„Spausti aliejų, maceruoti augalus man yra paslaptingas alcheminis procesas, mokantis pažinti augalus ir išgauti jų substancijas. Išbandžiusi gyvą aliejų, atsisakiau sintetinės kosmetikos“, – sako Ieva Malukienė.

Vilma Barštienė: „Geriau negu grožio salone“

Augalų alchemijai atviras ir miestas. Vilma Barštienė svetingai atveria savo namų duris Domeikavoje, Kauno rajone, ir iš karto apipurškia raudonėlių hidrolatu. Malonus aromatas atgaivina veido odą. Prie namų V. Barštienė augina kelias lysveles augalų – lofantų, medetkų, raudonėlių, o pagrindinę žaliavą susirenka gamtoje. Šią vasarą žoliavo pas seserį prie Vištyčio ežero, kur švari gamta.
Susidomėjusi augalų substancijomis V. Barštienė susimąstė: ar tikrai pirktiniai hidrolatai pagaminti su meile? Nežinia, iš kur jų atveža, kokie žmonės ir kokių minčių turėdami pagamino. „Nusprendžiau pati gaminti. Naudoju tirpsmo vandenį, savo surinktas žoleles“, – pasakoja V. Barštienė. Pirmas postūmis išbandyti hidrolato gamybą buvo žibuoklių aromato pažinimas „Kvapų namuose“ praeitą pavasarį. Vilma taip susižavėjo, kad ne tik prisirinko žibuoklių, bet ir įsigijo 5 l distiliavimo aparatą. Prasidėjo įdomus eksperimentų laikotarpis. Šią vasarą V. Barštienė įgijo daugiau patirties. Augalų distiliavimas trunka ilgai. Užkaitus alembiką, pirmieji hidrolato lašai pasirodo po pusvalandžio. Kol išgaruoja visas vanduo, augalus lėtai reikia virinti keletą valandų. „Dilgėlių hidrolatas žalios spalvos, o viržių – rausvas“, – teigia V. Barštienė. Hidrolatams gaminti tinka ir žalia, ir džiovinta žaliava. Į mažus buteliukus supilstytas aromatingas skystis gali ilgai stovėti kambario temperatūroje. Vilmos įsitikinimu, hidrolatas kaip vynas turi subręsti, aromatą atskleidžia po pusės metų. Svarbu tai, kad distiliavimo aparatas yra varinis.
Hidrolatai tinka ne tik kosmetikai, su jais galima pažaisti ir virtuvėje, „pagardinti kvapu“, apipurkšti salotas, daržoves. Kvapų terapija susižavėjusi moteris kuria ir namų kvapą iš spygliuočių.
V. Barštienė išbandė savo gamybos augalines aliejines ištraukas. Tai puiki priemonė masažams. „Poveikis daug geresnis negu grožio salone su sintetiniais aliejais“, – įsitikinusi ji. Žinoma, ne visi lietuviški augalai tinka hidrolatams ar fitoliams. Vilma išmėgino pas mus augančias levandas, rožes, bet jų substancijos neprilygsta gaunamoms iš kvapiųjų Pietų augalų.
Aromatingus skysčius V. Barštienė naudoja namų kosmetikai gaminti – pati maišo kremus, bando kurti ir kvepalus. „Hidrolatu reikia papurkšti odą prieš tepant kremą, aliejų, nes sudrėkinta oda geriau sugeria veikliąsias medžiagas“, – pataria V. Barštienė. Kaip šveičiamąjį kremą ji naudoja namų gamybos mišinį – su aliejumi sumaišytas maltas kruopas.

Rita ŠEMELYTĖ

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.