Augintojų planuose avienos atpigimas nenumatytas

Avis aprengs ir pamaitins

LAAA pirmininkas Žilvinas Augustinavičius: „Kokybiškai lietuviškai avienai atviros daugelio šalių rinkos. Tik svarbu, kad būtų ką eksportuoti.“

Nors tradiciškai esame įvardijami kaip kiaulienos valgytojų tauta (per metus kiekvienas vidutiniškai jos suvartojame iki pusšimčio kilogramų, jautienos – mažiau nei 5 kg, o avienos – vos kelis šimtus gramų), tačiau žmonių mitybos įpročiai pastaruoju metu keičiasi. Deja, avienos mėgėjai bėdoja, kad šios rūšies mėsa parduotuvėse ir turgavietėse kainuoja brangiai.
Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) pirmininko Žilvino Augustinavičiaus teigimu, taip yra todėl, kad avienos kainą „išaugina“ perpardavinėtojai, iš smulkių pavienių ūkininkų patys gyvulius supirkinėjantys pusvelčiui. Kartu Ž. Augustinavičius prognozuoja, kad aviena ir ateityje išliks brangus delikatesinis produktas. Tik uždirbti iš to turėtų ne tarpininkai, o patys avių augintojai, ką tik įsteigę pirmąjį šalyje avininkystės krypties kooperatyvą „Avininkas“, kuris skatins kokybiškos produkcijos gamybą ir bus orientuotas į vidaus bei užsienio rinkas.

Avių šalyje daugėja
„Aviena negali būti pigi vien dėl fiziologinių šios rūšies gyvulių savybių. Tarkime, paršavedė per metus gali atvesti iki 25 jauniklių, o ėriavedė – tik vieną ar du. Ėriukui kritus, avį be prieauglio vėl beveik metus tenka laikyti ir šerti iki kitos vados“, – į klausimą, kodėl avienos mėgėjų ir ateityje kainos nedžiugins, atsako LAAA pirmininkas Žilvinas Augustinavičius. Tačiau, pasak jo, žiūrint iš ūkininko pozicijų, avininkystės situacija ir perspektyva Lietuvoje yra geros – Aukštaitijos regione prieš dešimtmetį atsiradusią avininkystės iniciatyvą perima vis daugiau ūkių visoje šalyje, o avių skaičius kasmet padidėja po 20 tūkst.
„Šiuo metu LAAA nariai laiko apie 16 tūkst. avių. Iš viso Lietuvoje praėjusią vasarą jų buvo priskaičiuota 135 tūkst. Nors apie 2000-uosius tebuvo likę apie 10 tūkst.“, – prisimena Ž. Augustinavičius, pridurdamas, jog tai, kad tik nedidelė dalis avininkų yra asocijuoti, neturėtų stebinti, nes ir ilgametes avininkystės tradicijas turinčiose šalyse ne visi augintojai yra augintojų asociacijų nariai.
Pasak Ž. Augustinavičiaus, dauguma lietuvių laiko avis mišrūnes. Produkcijos gamybos bandoms tai nėra trūkumas. Tik svarbu, kad veisimas nevyktų stichiškai ir duotų laukiamų rezultatų.
„LAAA yra valstybės pripažinta veislininkystės kontrolės institucija. Todėl veislinių avių augintojui, kryptingai dirbančiam veislininkystės darbą, privalu būti mūsų organizacijos nariu. Bet asociacija nekelia sau tikslo siekti, kad visuose ūkiuose būtų auginamos tik veislinės avys. Yra siekis, kad žmonės augintų gerus gyvulius, duodančius aukštos kokybės produkciją“, – įsitikinęs pašnekovas.
Šiuo metu, be mišrūnių, populiariausios šalyje laikomos veislės – Lietuvos juodgalvės ir Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys. „Deja, remtis vien VIC registro duomenimis vargu ar galima, mat kai prieš keliolika metų buvo pradėta vykdyti apskaita ir avys ženklintos pirmą kartą, patiems vertintojams stigo kvalifikacijos. Kadangi kitokių avių veislių nepažinta, visos ir buvo įregistruotos arba kaip juodgalvės, arba kaip šiurkščiavilnės, nors fenotopiškai nei į vienas, nei į kitas net nebuvo panašios“, – pastebi LAAA vadovas.
Jo teigimu, visos juodgalvės ir šiurkščiavilnės, už kurias pagal Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimo programą mokamos išmokos, savo veislei būdingas savybes atitinka, turi kilmės dokumentus ir yra įrašytos į LAAA vedamą kilmės knygą.
Skirtingai nei, tarkime, vištinės žąsys, kurių Lietuvos mokslininkams teko ieškoti užsienio veislynuose, lietuviškų veislių avys entuziastų augintojų dėka visiškai išnykusios nebuvo. Todėl jų populiacijos didėja gana sparčiai.

Parama gerai, supratimas būtų dar geriau
Ž. Augustinavičius pasakoja, kad dažniausiai avys įsigyjamos vidaus rinkoje. Perkami įvairaus amžiaus gyvuliai. Tačiau ėringą avį, skirtingai nei, tarkime, veršingą mėsinę telyčią, nusipirkti sunku, nes avių rinka kol kas nėra tiek išvystyta. Dažniausiai parduodamos iki vienų metų amžiaus atjunkytos avytės. Jų kaina siekia 100–200 eurų, avino reproduktoriaus – 100–300 eurų. Užsienyje veislinės avys, ypač patinai reproduktoriai yra kelis kartus brangesni.
Pašnekovas pastebi, kad LAAA jau keleri metai aktyviai bendrauja su analogiška Vokietijos avių augintojų organizacija. „Vokietija turi gilias avininkystės tradicijas. Kasmet rengiami aukcionai, šventės. Vokietijoje laikoma 2 mln. šių gyvuliukų“, – kalba LAAA vadovas.
Todėl, pasak jo, neatsitiktinai ir į Lietuvą pirmosios užsieninių veislių avys buvo įvežtos iš Vokietijos. „Pats motininę Vokietijos juodgalvių avių bandą pirkau dar iki Lietuvos narystės ES – 2003-iaisiais. Tuomet mūsų valstybė avininkams dengė muito kaštus, kurie siekė net 25 proc. gyvulio kainos. Vėliau kurį laiką buvo teikiama 200 Lt dydžio parama už kiekvieną perkamą gyvulį. Ir tai buvo nemažas stimulas spartesnei avininkystės plėtrai. Prieš trejus metus paramos teikimas vėl atnaujintas – pradėtos mokėti su gamyba susietos išmokos. Šiemet laikantiesiems 1-50 mėsinių avių „už galvą“ bus skirta 11,14 Eur išmoka, 51-100 – 7,80 Eur, 101-150 – 7,22 Eur, 151 ir daugiau – 6,30 Eur. „Gauti tebūnie ir neįspūdingo dydžio išmoką, be abejo, gerai. Tik nežinia, ar pritaikius moduliaciją parama nebus atimta, kaip didesniems ūkiams jau yra nutikę“, – retoriškai klausia Ž. Augustinavičius.
Primindamas avių augintojams aktualias problemas, LAAA vadovas neslepia, kad Žemės ūkio ministerija menkai supranta avininkų lūkesčius ir rūpesčius.
Anot pašnekovo, retas avininkystės ūkis nėra patyręs nuostolių dėl vilkų padarytos žalos. „Ar ne paradoksas, kad valstybė užsimojo auginti vilkus, kurių mitybos baze turi pasirūpinti ūkininkai? Numatyta, kad žala bus mokama atsižvelgiant į vidutinę praėjusio mėnesio mėsos kainą, įrašytą VIC duomenų bazėje. Visiškai nežiūrima į tai, kad avis galbūt buvo ėringa, kad tai brangus veislinis gyvulys. Be to, perpardavinėtojai, smulkiesiems augintojams mokėję po 3 Lt/kg gyvojo svorio, yra labai iškreipę kainas. Ir nors takelius „nuo lauko iki vartotojo“ nusitiesę ūkininkai avieną parduoda gerokai brangiau, VIC duomenų bazės vidurkis yra mažas. Deja, ministerija prieš šias LAAA pastabas užmerkia akis“, – teigia Ž. Augustinavičius.
Anot jo, nesuprantamas ir ŽŪM sprendimas nemokėti susietųjų išmokų už pienines avis. „Už pieninių karvių vyriškos giminės prieauglį išmokos bus mokamos, už pienines ožkas taip pat, o štai pieninių avių augintojai, taip pat gaminantys esą prioritetinę gyvulininkystės produkciją, kažkodėl palikti užribyje“, – su apmaudu kalba pašnekovas.
Dar viena problema, jo žodžiais, – nesusikalbėjimas su ŽŪM dėl mėsinių avių produktyvumo kontrolės perdavimo LAAA. „Šiuo metu asociacijos ir UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ funkcijos persipynusios. Mes netgi siūlėme visas funkcijas perleisti, nors esame pajėgūs jas atlikti ir patys. Tačiau institucija tokių pareigų kratosi. Kontrolės asistentams labiau apsimoka kartą per ketvirtį atvažiuoti į ūkį ir išrašyti sąskaitą už „kontrolę“. Dar buvęs žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna kėlė klausimą, ką taip dažnai galima kontroliuoti avininkystės ūkyje, nes pats ūkininkas sveria ėriukus, vilną, avis vertina asociacijos pasamdytas vertintojas, kilmės pažymėjimus išrašo asocia­cija. Lietuvai užtektų poros specialistų profesionalų, kurie atvykę į ūkį ir atlikę avių vertinimą dar ir turėtų ką patarti“, – įsitikinęs LAAA vadovas.

Užsienio pirkėjai atviri kokybiškam produktui
Kalbėdamas apie avių auginimo specifiką veterinarijos gydytojo diplomą turintis Ž. Augustinavičius su šypsena sako, kad visų niuansų pradedančiam augintojui gal ir nereikėtų žinoti, nes bijos rizikuoti ir imtis šio verslo. „Kaip ir visur kitur, avininkystėje reikia patyrimo, kuris ateina kelerius metus kantriai ir kryptingai dirbant. O naujokas turi nusiteikti, kad praradimų bus. Avys nėra lepūs gyvūnai, jos suserga retai, bet sunegalavusią pagydyti labai sunku“, – neslepia patyręs augintojas.
Į klausimą, kiek  ėriavedžių reikėtų pelningam ūkiui, Ž. Augustinavičius teigia atsakysiantis kolegų vokiečių žodžiais: „Norint pragyventi vien iš avininkystės, anksčiau reikėdavo laikyti 600 ėriavedžių. Dabar šis skaičius jau per mažas.“ Lietuvoje, jo manymu, šis skaičius gali būti ir kiek mažesnis, nes žemės įsigijimas ar nuoma kainuoja pigiau. Pas mus problema ne „galvų“ skaičius, o tai, kad ūkyje nesugebama tinkamai tvarkytis ir iš ėriavedės negaunama reikiamo skaičiaus ėriukų. Iš mėsinių veislių avių siekiamybė būtų per metus sulaukti 1,4–2 palikuonių. „Tačiau neretai pasitaiko tokių blogų rezultatų, kad negaunama nė vieno“, – pastebi LAAA vadovas.
Realizacinį svorį žalienomis šeriamas avių prieauglis pasiekia per 6–8 mėn. Kokybiškos skerdenos išeiga siekia 18–22 kg. „Žodžiu, rūpesčių su avimis ne mažiau negu su galvijais, o galutinio produkto pagamini vos keliolika kilogramų. Tai – dar viena priežastis, kodėl aviena negali būti pigi“, – atkreipia dėmesį Ž. Augustinavičius, nelinkęs sutikti su teiginiu, kad lietuviai avienos nemėgsta.
„Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje auginamas apytikriai vienodas avių skaičius. Tačiau mūsų eksportas nesiekia nė 1000 „galvų“ per metus, nes viskas, ką užauginame, realizuojama vidaus rinkoje. Estai avieną išveža į Suomiją, latviai – į Nyderlandus, Vokietiją, Turkiją. Beje, potencialūs pirkėjai lietuvišką avį degustacijai yra išvežę į Turkiją.
Jų virtuvės šefo teigimu, avis buvo puiki. Tokio sveiko gyvulio 40 metų šį darbą dirbantis turkas sakė gyvenime nebuvo matęs. Mano manymu, mūsiškės gero pašaro išlepintos avys skurdžiose priekalnėse nė neišgyventų“, – su šypsena kalba Ž. Augustinavičius. Anot jo, neatsitiktinai lietuviška aviena domimasi ir itin aukštu pragyvenimo lygiu pasižyminčioje Norvegijoje, ir ypač Artimuosiuose Rytuose.

Augintojų kooperatyvas – dar vienas žingsnis pirmyn
Todėl LAAA nariai, iki šiol vietos rinkoje pavieniui realizavę produkciją tiesiogiai privatiems pirkėjams ar restoranams, suvienijo pajėgas ir prieš mėnesį įsteigė kooperatyvą „Avininkas“, šiam kooperatyvui perleisdami ir savo klientus.
„Vienam ūkininkui organizuoti ir gamybą, ir skerdimą, ir realizavimą yra sunku, nes vieną dieną skerdi, kitą išpjaustai, trečią – išvežioji klientams. Be to, yra vos keli avininkystės ūkiai, kurie turi skerdyklas. Visi kiti augintojai skerdimo paslaugą perka. O kooperatyvas supirks gyvas avis. Iš vieno narių išsinuomotoje skerdykloje avys bus skerdžiamos ir vertinamos. Su gyvulio savininku bus per mėnesį atsiskaitoma (bazinė skerdenos kaina – 5,2 Eur). Kooperatyvas pats organizuos produkcijos realizaciją.
„Apie mastus šiandien kalbėti sunku, nes „Avininkas“ tik ką pradėjo veikti. Šiuo metu kooperatyve devyni nariai, bet planuojame priimti visus norinčius jungtis avių augintojus. Visiems nariams išsiuntinėtos preliminarios sutartys, kada ir kiek produkcijos pateiks“, – ateities planais dalijasi pašnekovas. Anot jo, šiandien problema – ne produkcijos kiekis, o kokybė. Kol rinka buvo chaotiška, ir gerą, ir prastą avieną galėjai parduodi už tą pačią kainą. Tokia situacija neugdė nei augintojo, nei vartotojo.
„Nuo šiol Lietuvoje pirmą kartą skerdenas pradedama vertinti pagal ES standartą SEUROP. Pirmojo bandomojo skerdimo metu skerdenų raumeningumas atitiko R ir O kategoriją. Taigi akivaizdu, kad tobulėti avių augintojams rezervų dar labai daug“, – teigia LAAA vadovas Ž. Augustinavičius, pabrėždamas, kad kokybiškai lietuviškai avienai atviros daugelio šalių rinkos. Tik svarbu, kad būtų ką eksportuoti.

Autorės nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

????????????????? Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.