Aušra Kilkuvienė: „Televizija yra tik darbas“

Daiva BUDRIENĖ

Buvusi pradinių klasių mokytoja, kaunietė, anuomet naujoviškos laidos „TV pagalba“ vedėja, dabar – socialinių projektų vadovė ir „Lietuvos ryto“ televizijos veidas, laidos „Kitoks pokalbis“ vedėja Aušra Kilkuvienė nemėgsta viešumo. Galima tik spėlioti, kodėl. Ji pati teigia, kad televizija tėra darbas ir neserga žvaigždžių liga.

Balsas, kuris tinka radijui
Matau, kad ji turi dovaną kalbėti ir išlaikyti klausytojų dėmesį. Charizmatiška. Aušra vis pasitikrina, ar tik kas neužlipo ant galvos. O jei taip mano, tai tuojau pat tą užlipusįjį bando nusimesti. Ir mes pradedame kalbėtis, ir iš karto nesusikalbame. Ne, jokiu būdu ji neįsileis į namus. O kaip man pajusti jos energiją? „Adreso? Galiu tik „Akropolio“ padiktuoti.“ Mes beveik apsižodžiuojame, bet šiaip taip susitariame susitikti. O susitikusios nuoširdžiai išsiplepame. Ar nuoširdžiai? Manau, kad taip, nes ji man pasirodo tikra. Tą žodį Aušra pakartos daug kartų. Pasakys, kad tik tokius žmones ir mėgsta, todėl noriu tikėti, kad ji tokia ir yra: judri, glostanti šimtametį mano senelės ąžuolinį stalą, nes mėgsta senus daiktus. O susitinkame neįprastoje vietoje, tiesą sakant, pirmą kartą rašinio herojus atvažiavo į mano namus. Tiesa, mes – kaimynės. Namai, aišku, ne per tvorą, bet už kelių gatvelių. O jei jau gyveni Šančiuose, tai beveik ir giminės. Paprasta ir žmogiška. Ji pasakoja, kad dar dirbdama pradinių klasių mokytoja vis išgirsdavo komplimentų.
Aplinkiniams patiko jos balsas. Kolektyve ne vienas sakydavo: „Turint tokį balsą – tik į radiją.“ Dabar ji mano, kad mokytoja – nebuvo tikrasis pašaukimas: „Stojau, kad įstočiau. Dainavau, baigiau muzikos mokyklą. Bet kai rinkdamasi pagalvojau, jog konservatorijoje vėl bus solfedžio pamokos – tai man padėjo apsispręsti, beliko pedagoginis.“

„Aš iš tavęs padarysiu žvaigždę“
Lietuviškos muzikos radijo stotis „Martis“ atsirado netikėtai. Paskambino pati, pasakė, kad nori dirbti, priėmė. Tada dar maža buvo dukra. Iki pietų dirbdavo mokykloje, o vakarais ar po pietų – radijuje. Vėliau perėjo į radiją „Kelyje“. Kažkas iš AR televizijos išgirdo kalbančią eteryje, pasiūlė vesti renginį. Jiems patiko, atsirado dar vienas pasiūlymas – vesti laidą „Pramogų ruletė“. Apie klubus, renginius. Paskui sulaukė naujo pasiūlymo iš „Just TV“: „Prisimenu tą dieną, kai prodiuseris Justinas prisistatė, pasakė, kad kuria nerealiai įdomias laidas, ir pažadėjo: „Aš iš tavęs padarysiu žvaigždę.“ Atsakiau, kad nežinau, ar man to reikia. Tada buvau 26 metų, jau susiformavusi, vedžiau renginius, neblogai uždirbau.“ Kas prieštarautų, kad darbas televizijoje yra labai kūrybiškas? Aušrai taip neatrodo. Tiesiog jis ir tada, ir dabar – kitoks. Ir pradėjo kelti problemas. Kai atpažįsta gatvėje, pastebi. Kai paskambina kokia žurnalistė ir klausia: „Kur šiemet atostogavote?“ O jai gėda prisipažinti, kad viso labo buvo Pervalkoje… Ji mano, kad yra tokių, kurie kuria apie save nebūtas istorijas, mitus: „Daug metų dirbdama toje tuštybių mugėje aš neišmokau meluoti. Kaip ir pasakyti, kad vis dar statau namą, nes nenoriu prisiskolinti milijonų iš banko, o tiek neuždirbu, kad pasistatyčiau greitai. Tai ėmė nepakeliamai slėgti.“

Andriaus Zigmanto nuotr PIX studijaO kas dabar bus?
Ji suprato, kad negali nusipirkti ir pasikeisti tiek rūbų, kiek yra vakarėlių, negali atrodyti taip, kad jaustųsi gerai. Todėl kai laidą uždarė, panika neapėmė. Iškilo klausimas: o kas dabar bus? Praėjo kiek laiko, naujų pasiūlymų negavo ar jie nepatiko, ir klausimas liko tas pats. Ji ramino save: nėra dainininkė, kurios albumo pirkimą ir populiarumą lemia viešumas, ir ne vaidmenų laukianti aktorė.
Išgyveno be televizijos. Šešerius metus. Todėl naują pasiūlymą vesti pokalbių laidą „Lietuvos ryto“ televizijoje galima vadinti sugrįžimu. Kai nuėjo pabandyti, visi nutarė, kad jos vieta – „sėdėti dėžutėj“, tai pamalonino, bet ne tiek, kad prarastų sveiką nuovoką: „Kai klausausi Erlicko, suprantu, kad apie jo gyvenimą nieko nežinau, tačiau jo kūryba man yra vis tiek labai įdomi. Juk nepadariau nieko tokio gyvenime, dėl ko verta būtų apie mane kalbėti. Todėl aš ir dabar nenoriu būti vieša. Man tai trukdo. Viso labo šmėkščioju ekrane. Kai paskambina žurnalistai, aš jiems sakau: „Jūs nekvieskit, man nereikės atsisakyti“, nes kol kas neišmokau pasakyti ne.“

Svarbiausia – žmogus
Viename interviu Aušra sakė, kad visi nori būti išgirsti. Ar jai pačiai tai svarbu? „Be abejo. Laidoje ir gyvenime aš tuo vadovaujuosi – svarbiausia yra žmogus, o tik paskui visi jo statusai ir pareigos. Nes jie gali labai greitai pasikeisti. Noriu, kad mane girdėtų ir suprastų būtent artimiausi žmonės. Jei būtų atvirkščiai, jausčiausi labai vieniša ir niekam neįdomi. Noriu, kad jie žinotų mano poreikius: kada man skauda arba linksma.“ Kaskart, rengdamasi pokalbiui, Aušra turi įveikti  jaudulį. Ji sako, kad jaudinasi, kai laukia žmogaus, kuris yra visa galva pranašesnis. Pirmasis jos pašnekovas buvo Andrius Mamontovas, senas vilkas: „Esu pleputė, todėl iš pradžių turėjau sau priminti – šitoj laidoj sėdžiu ne tam, kad paplepėčiau, o kad klausyčiau. Manau, šiandien aš su Mamontovu dar kitaip kalbėčiau.“ Man įdomu, ar ji taiko kokius specialius, jai vienai būdingus pašnekovo kalbinimo būdus. Aušra sako, kad ji tik kalba: „Aš – ne žurnalistė, nebaigiau specialių mokslų, todėl tiesiog klausausi, nes šiuose pokalbiuose svarbiausias yra pašnekovas ir jo požiūris. Gyvenime su kai kuriais pašnekovais gerai pasikapočiau, bet laidoje tik klausausi. Net jei nepritariu jų nuomonei, dažniausiai neparodau, nors kartais nesusilaikau ir kaip nors reaguoju.“ Laidos filmavimas užtrunka ilgai, todėl didžiausias komplimentas jai – Andriaus Mamontovo žodžiai, pasakyti po įrašo: „Net nepajutau, kaip praėjo dvi valandos.“ Aušra sako, kad myli visus žmones, tik kai kuriuos nori perspėti: „Viskuo pasidalysiu, viską atiduosiu, tik nelipkit ant galvos. Viską darau, kad tik jie gerai jaustųsi studijoje. Jei užsimena, apie ką nenori kalbėti, tai ir nelendu į dūšią. Todėl noriu, kad ir į mano dūšią nelįstų, tiesiog instinktyviai saugausi nuo neigiamos energijos, komentarų, neskaitau jų. Gal taip noriu jaustis saugi?“

Vaikystė – foteliuose iš lapų
Aušra gimė ir augo Kaune, kaip pati sako, Šančių kaime. Turi vyresnę sesę ir jaunesnį brolį. „Gyvenome prie pat ąžuolyno, prie miško, tyloje, tarp medžių. Galvoju, kad ta anuometinė mūsų vaikystės ubagystė labai skatino išradingumą. Prisimenu žiemas, kai tėvai ant daržų išpildavo ledą pakvietę gaisrinės automobilį. Rudenį iš sugrėbtų lapų mes darydavome baldus: sofas, fotelius. Vasarą statydavome spektaklius, kviesdavome žiūrėti tėvus. Ąžuolyne pilna kalnų ir kalniukų, eidavome su suaugusiaisiais nuo jų čiuožinėti. Tėvai nešdavosi termosą su karštu vynu ir laukdavo kalno apačioje saugodami nuo automobilių, kurių tais laikais vienas kitas per visą dieną gal ir pravažiuodavo.“ Mokyklos aktyvistė. Spaliukė, pionierė, šventai tikinti pionierišku kaklaraiščiu ir blogais dėdėmis, kurie sušaudė keturis komunarus. Su tėvais daug keliavusi po Odesą, Moldaviją, Taliną. Paaugusi buvo ta, kuri sakydavo mokytojoms tiesiai, ką galvoja, jei tik jausdavosi teisi.
Man atrodo, kad Aušros vaikystė buvo laiminga, ji mielai ją prisimena. „Be nuoskaudų, tragiškų įvykių ir potyrių“, – prideda ji. Kokie santykiai su mama? Pagarbūs, išlaikant atstumą. „Mama nebuvo draugutė. Pavadinčiau tai tarybiniu auklėjimo būdu – liepiant, draudžiant: „To negalima, taip nesielk. Prie suaugusiųjų nekalbėk, svečiai į namus, vaikas nuo stalo.“ Vaikai turėjo savo vietą. Kaip kokie naminiai gyvūnai. Niekada taip neauklėjau savo vaiko. Aš bijojau mamos. Manęs mano vaikas nebijo“, – sako Aušra.

Vaikai turi teisę kištis
Mes įsišnekame apie auklėjimą. Ar vaikas turi dalyvauti ir girdėti visus tėvų pokalbius? Ji įsitikinusi, kad tik taip turi būti, nes vaikas yra šeimos narys: „Jei aš taip gyvenu ir taip namuose yra kalbama, vadinasi, tokioje terpėje auga mano vaikas. Aš neapsimetu tuo, kuo nesu. Kažkur perskaičiau mintį: „Vaikai, kaip geriausia akustinė salė, girdi jautriausius virpesius.“ Ne tai, ką tu sakai, o mintyse nori nuslėpti, bet ką manai iš tiesų. Aš neveidmainiauju. Todėl jei mama su tėčiu prie vaiko aiškinasi savo santykius, vaikas turi teisę kištis, reikalauti tylos, nes jis taip pat žmogus, tik mažas. Negalima vaikui sakyti: „Nesikišk, čia kalba suaugusieji.“ Kitaip sulauksi laiko, kai vaikas tau irgi pasakys: „Nesikišk, čia mano reikalas.“ Kartais, kai pas Aušrą ateina draugė ir jos nori pasipaslapčiauti, ji paprašo dukters leisti joms pasikalbėti vienoms. Paprašo, o ne išvaro iš kambario ar liepia išeiti: „Mano Gabytė anksti pati pradėjo mąstyti, mes daug kalbamės. Kartais ji pyksta, kad jai nepritariu. Nuo mažų dienų jos prašiau ne vertinimo, o papasakoti situaciją, todėl ir sakau: „Nepyk, aš turiu savo smegenis. Tu nesakyk, kad mokytoja yra kvaila, bet papasakok situaciją, po kurios tu nusprendei, kad ji tokia.“ Aš pati padarysiu išvadas. Visada esu tokia pati, nesistengiu apsimesti tuo, kuo nesu, ir nereikalauju iš jos daryti to, ko pati nedarau.“

Pats geriausias laikas
Yra šiandien, nes ji jaučiasi puikiai. Mylima. Už tai – ačiū vyrui Andriui. Su juo – visada geidžiama, graži, seksuali, visokia, kad ir kaip atrodytų pati sau. Be abejo, visko būna, ginčų ir pykčių: „Man reikia aiškintis. Jei susipykom, jis gali susitaikyti be ilgų kalbų.“ – „Gal čia tas atvejis, kai poros, susikibusios už rankučių, pragyvena visą gyvenimą ir miršta vieną dieną?“ – klausiu. Aušra sako, kad jai taip norėtųsi. Jie ir dabar, jau daug metų būdami kartu, eina susikibę: „Sutikau, įsimylėjau, pradėjom gyventi, supratau, kad jis – mano žmogus. Ir taip keliaujam kartu.
Pasipykstam, suprantam, kad rūpim vienas kitam, kad brangūs.“ Netrukus Aušra gyvens naujame name, kurį su vyru statė apie dešimt metų: „Moku glaistyti, betonuoti grindis, daug ką moku, bet vis dėlto esu pameistrė, ne meistrė.“ Tas namas – dešimtmečio užsiėmimas ir laisvalaikis, kurį jie leido drauge: „Mes esame draugeliai. Dirbi, pasikalbi, vėl dirbi. Aš mėgstu labai gerai viską apgalvoti, išjausti, išmedituoti erdves, kol priimu sprendimą. Manau, reikės namą dar įkrauti teigiama energija, kol visi kampai taps savi ir mieli.“ Aušra juokiasi, kad tikriausiai sunku suprasti, kaip namo statybos gali būti laisvalaikis. Jis – visi įmanomi SPA, kurortai: „Galvojam, kur reikės pabėgti dabar, kai jau šis etapas bus įveiktas?“

Nemėgsta melo
Jai labai svarbu neveidmainiauti. Patinka tikri žmonės: „Nors ir besikeikiantis benamis, kad tik būtų tikras. Man įdomūs kiekvieno išgyvenimai, jausmai.“ Darbe Aušrai svarbus pareigos jausmas. Ir nepatinka, kai žmonės gyvena kitų gyvenimus, tarsi neturėtų savo: „Neveiklumas yra pati didžiausia yda. Galvoju, kaip baisiai gyvena pensininkai daugiabučiuose. Gavo pensiją, visą išleido šildymui, o kitos dienos slenka prie lango. Na, dar prie televizoriaus. Kaimo žmonės bent jau turi karvyčių, žolytė užaugo, reikia nušienauti, jie neturi laiko kada domėtis aplinkiniais. Manau, kad žmogus numiršta sulig ta akimirka, kai nebeturi, ką veikti. Veikla kelia tave iš lovos rytais, kai žinai, kad turi pašerti katiną ar išsisiurbti namus.“ Ji sako, kad nieko nedaro dėl kitų, taip sakant, dėl akių, nesijaudina, ką kiti pagalvos: „Jei man patinka tinkuoti, tai ir tinkuoju. Gyvenu sau, man reikia iššūkių, veiklos, judesio: išgriauti sieną, sugalvoti ką nors tokio, kur galėtų pasireikšti kūrybiškumas.“ Kai visi važiavo į užsienius, Aušra apie emigraciją negalvojo labai rimtai, nes suprato, kad ten negalės kurti. Kasdien prigalvojanti įvairiausios veiklos, o jei dar kas nors gerai išeina, tai teikia didžiausią pasitenkinimą. Aušra dirba ir prie įvairių socialinių projektų. Tai labai specifi nis užsiėmimas: žodį reikia versti kūnu. Pirmiausia – sugalvoti idėją, ją aprašyti ir paskui įgyvendinti: „Kūrybinis darbas, visiška televizija, tik niekas nerodo. Tobulas darbas man: komunikacija, strategi­ja, administracija, įvairios veiklos valdymas. Pasiimi milijoninį projektą ir laužai galvą, kaip viską sudėlioti – tai darbas, kuris visiškai ati­tinka mano poreikius. Esu asociacijos „Teisė­tvarka“ projektų vadovė. O televizija – šalia.“

Apie tai galvoja kasdien 
Man įdomu, ar Aušra jau žino atsakymą, kokia jos gyvenimo misija? Ji sako, kad atsa­kymo paieškos yra viena iš gyvenimo užduo­čių, tai klausimas, kuris verčia mąstyti. Ar būna kada nors neįdomu ir nuobodu? Aušra įsitikinusi, kad tereikia tinkamai pasirinkti: „Jei tik galiu rinktis, tai neinu ten, kur neįdo­mu. Nemėgstu vakarėlių, balių. Nebent tai pri­valoma mano gyvenimo dalis. Nesu pertekusi pramogų. Visada turiu svajonių. Susigalvoju norų. Neturiu galimybių skristi į kosmosą. Apskritai nedaug sau leidžiu.“ Todėl jei tik galėtų rinktis, kur važiuoti, tarkim, į Druski­ninkus ar į Palangą, ji norėtų lėkti visur. Gal net labiausiai į Nidą. Ir priduria, kad nuobodu­lys nepažįstamas tiems, kurie nėra persisotinę pramogų: „Mėgstu gerus ir gražius daiktus, drabužius, bet retai galiu sau tai leisti. Noriu persiško, rankomis austo kilimo. Mačiau vie­name kataloge. Brangus, bet tiesiog įsivaiz­duoju, kiek jame suausta teigiamos energijos. Jei jau visko visko turėčiau pakankamai, gal mano kelionės ir norai būtų kiti, o dabar jie kuklūs: nuvažiuoti į Sankt Peterburgą, kurią nors Vokietijos koncentracijos stovyklą.“
Labai tikinti visur esančia energija, ji sako jaučianti, kad ilgai netvarkius namų juose išblėsta geroji energija ir jie darosi šalti. Išsi­kvepia. Džiaugiasi, kad visada yra laukia­ma, nes žino: kai jos nėra namuose, visiems labai liūdna. Saviems. Artimųjų nelepinanti jokiais ypatingais patiekalais, ji verda pietus, tačiau nėra pamišusi virtuvės mitų griovėja: „Gaminti gaminu, bet be mielo noro, labai priklauso nuo nuotaikos. Ar mėgstu eiti kas­dien į darbą? Ne, ne visada, kai kada tingiu. Taip ir su maistu. Neturėjau sąlygų kepti, net šeštadienio pietų gaminti, nes savaitgaliais keliamės ir keliaujame prie namo. Ten visada rasi darbų.“
Aušra tikisi, kad naminiais pyragais ir sausainukais kvepės naujieji namai. Gal. Neseniai išmokusi virti trintą moliūgų sriubą, džiūgauja, kad valgis pagaminamas greitai: „Visą rudenį viriau, jau gal ir atsibodo namiš­kiams.“ Dar jai patinka trinta grybų sriuba, ją valgo net tie svečiai, kurie apskritai nevalgo grybų: „Mėgstu tai, kas pagaminama lengvai. Vertinu tik džiovintus grybus, kaifuoju rink­dama. Iki šiol visus džiovindavau, dabar jau ir užsišaldau. O miške tiesiog pailsiu. Rudenį vis zyziu, kad važiuotume grybauti. Kai susi­koncentruoji į tai, kad turi pamatyti grybą, ilsisi galva. Aš paskui dar ilgai užsimerkusi matau grybus.“
Nemėgstanti gulinėti Aušra sako, kad lovoje ją gali rasti tik tada, kai serga.

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.