Aušrys Macijauskas: „Su gamta nepasiginčysi, bet į neviltį nepuolame“

Beveik visą javapjūtės sezoną laukus gausiai laistęs lietus gerokai sujaukė grūdų augintojų planus, privertė giliau pažvelgti į šios žemės ūkio šakos perspektyvas, pergrupuoti savo pajėgas. Apie tai, kaip šiemet sekėsi grūdus auginantiems šalies ūkininkams, kokius pokyčius sektoriuje įnešė lietingasis sezonas, su Lietuvos grūdų augintojų asociacijos, mininčios savo veiklos 20-metį, pirmininku Aušriu MACIJAUSKU kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys JOKŪBAITIS.

– Ką apie šiemetį derlių galėtų pasakyti Lietuvos grūdų augintojai? Prognozuota, kad jis bus didesnis negu pernykštis. Ar pildosi šie lūkesčiai?
– Iš tiesų, matyt, būtų buvęs didesnis, jei ne prasti orai. Dar neaišku, ar visą derlių suspėsime nuimti. Tik šią savaitę buvo palankesnis metas, bet ir dabar dar ne visur įmanoma įvažiuoti į laukus, klimpsta ir kombainai, ir traktoriai.
– Kokia dalis javų dar nenuimta? Ar ūkininkai vis dar turi vilčių juos nukulti, ar jau pradeda susitaikyti su nuostoliais?
– Iki šios savaitės pradžios dar nebuvo nuimta apie 10 procentų derliaus. Kai kuriuose rajonuose – 30–40 proc. ar net pusė. Laukuose tebėra beveik visos pupos, grikiai. Kaip bus toliau, priklausys nuo orų. Nuostolių išvengti, žinoma, jau nepavyks, nori nenori su tuo teks susitaikyti. Ir grūdų kokybė ne tokia, kokios tikėjomės. Dauguma tinka tik pašarams.
– Kaip šiais metais dirbo grūdų supirkėjai? Ar nebuvo rimtesnių sutrikimų, konfliktų?
– Rimtesnių ne, bet smulkių konfliktų buvo. Dažniausiai dėl to, kad grūdai buvo pernelyg drėgni. Kai drėgmė viršija nustatytus standartus, dėl grūdų priėmimo su supirkėjais tariamasi individualiai, ankstesni susitarimai tokiais atvejais negalioja. Grūdų drėgnumo standartas yra 18 proc., o kai pristatoma
20 proc. ir daugiau, prasideda ginčai dėl kokybės, kurią iš karto nustatyti kartais būna sudėtinga. Šiemet tokių nesusipratimų būta daugiau, nes viską jaukė lietus.
– Kurie šalies regionai labiausiai nukentėjo nuo šiemet pliaupusio lietaus?
– Iš esmės visa rytinė Lietuva. Labai šlapia Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Kupiškio, Ignalinos rajonuose, iki pat Šalčininkų. Palankiausios sąlygos derliaus nuėmimo metu buvo Šiaulių ir Joniškio rajonuose. Juose grūdai nukulti laiku, geros kokybės. Tačiau rudens sėja dėl lietaus buvo sutrikdyta ir čia.
– Kai kur iki šiol neįmanoma įvažiuoti į laukus. Ar dėl vėluojančios sėjos neteks kai kurių žieminių veislių atsisakyti ir pavasarį sėti vasarinius javus?
– Taip ir bus, nes daug kam nepavyko pasėti tiek žieminių rapsų ir kviečių, kiek jų buvo suplanuota. Akivaizdu, kad žieminių pasėlių plotas šiemet bus gerokai mažesnis. Nieko nepadarysi, gamta daug ką pareguliuoja. Su ja nepasiginčysi, bet į neviltį nepuolame.
– Ar neteks kai kuriems ūkininkams mokėti baudas, jei jie neįvykdys sutarčių, negalės supirkėjams pristatyti pažadėto grūdų kiekio?
– Tokių atvejų yra, tačiau dažniausiai ginčai kyla dėl to, kad ūkininkas nepristato geros kokybės grūdų. Kai kurie nepajėgia parduoti ir įsipareigoto kiekio. Kreipėmės į Vyriausybę, kad dėl labai nepalankių šiųmečių derliaus nuėmimo sąlygų būtų paskelbta ekstremalioji padėtis, tuomet būtų pritaikomos „nenugalimos jėgos“ sąlygos ir ūkininkai neturėtų atsakyti už netesėtus įsipareigojimus. Maždaug trečdalyje rajonų tokia padėtis paskelbta, bet kol ekstremaliosios situacijos nepaskelbs Vyriausybė, ūkininkai negalės pasinaudoti galimybe nevykdyti sudarytų kontraktų.
– Kokias matote perspektyvas toliau Lietuvoje plėtoti grūdininkystę?
– Perspektyvos yra neblogos, tačiau turime labai susirūpinti melioracija. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo jai neskiriamas deramas finansavimas, nesirūpinama netgi valstybei priklausančių įrenginių priežiūra ir dabar turime tai, ką turime. Kai kurie laukai skęsta net po nedidelio lietaus.
– Dabar valstybė dar nori atsikratyti ir magistralinių melioracijos tinklų ir perduoti juos žemių savininkams.
– Mums tik šypseną kelia tokie valdžios planai. Juk tai ne vien melioracijos grioviai, o visa hidrotechninių įrenginių sistema, į kurią įeina ir pralaidos, ir tiltai, ir net užtvankos. Sunku įsivaizduoti, kaip visą šią milijardus kainuojančią melioracijos sistemą galėtų prižiūrėti, renovuoti privatūs žemės savininkai, tarp kurių bus ir smulkiųjų. Ką reiškia nedideliam ūkininkui perduoti, tarkim, užtvanką? Nesugebėdamas deramai jos prižiūrėti, jis gali užtvindyti visą kaimą ir javais apsėtus laukus. Ir kas atsakys? Tai neįgyvendinami dalykai.
– Grūdų augintojai pastaraisiais metais vis dažniau raginami laikyti ir gyvulius. Ką apie tai manote? Ar tai perspektyvu?
– Mus jau ne sykį agitavo auginti serbentus, svarainius ir net apynius, nekalbant jau apie gyvulius. Tik kažin ar verta stambiam ūkininkui, kuris specializuojasi auginti javus, blaškytis ir kituose versluose? Tie, kurie pasidavė tokiam raginimui, dažniausiai skaudžiai nukentėjo. Auginti galima viską, bet prieš tai reikėtų gerai pasidomėti, kas pirks tą produkciją, ar ją parduoti bus pelninga? Šiuos dalykus nulemia ne kokie nors vajai, o rinka. Žinoma, yra ūkių, kurie augina ne tik grūdus, bet užsiima mėsiniais galvijais, paukštininkyste. Tačiau dauguma jų susiduria su rimta problema – negali gauti valstybės paramos. O kur dar gamtosauginiai reikalavimai. Juos suderinti, tarkim, statant kokią nors fermą labai sunku. Reikia pateikti nemažai dokumentų, pavyzdžiui, poveikio aplinkai įvertinimą, nustatyti sanitarinės apsaugos zoną. Tam reikia daug laiko ir pinigų.
– Teko girdėti, kad kai kurie ūkininkai, norėdami oficialiai parodyti, kad mažiau palankiose vietose augina ne tik javus, bet verčiasi ir gyvulininkyste, laikinai skolinasi gyvulius iš savo kaimynų, pažįstamų. Kam jiems to reikia?
– Kad ir kaip būtų gaila, tokių dalykų pasitaiko. Dažniausiai tie „pasiskolinti“ gyvuliai iš vietos nepajuda, ten, kur buvo auginami, ten ir lieka, pakeistos būna tik lentelės ir registracija. Paprastai tokios apgaulės imamasi norint įsigyti daugiau žemės. Jei grūdų augintojas augina dar ir gyvulių bandą, jis turi teisę įsigyti daugiau kaip 500 ha žemės. Kai kam galbūt ir pasiseka, bet tokie dalykai turėtų būti užkardyti.
– Žemės ūkio ministerijos specialistai yra užsiminę, kad šalyje yra net 203 tūkstančiai hektarų, kuriuose veši ne javai, o balandos. Kodėl taip yra, juk ūkininkams neretai trūksta žemės?
– Daugeliu atvejų tai teisiškai nesutvarkyta valstybinė žemė. Keista, kad valdžia neranda lėšų atlikti kadastrinius matavimus, suformuoti sklypus, kuriuos kam nors būtų galima išnuomoti, o ne auginti balandas. Dabar be šių dokumentų ją dirbti yra draudžiama, ūkininkai negali jos deklaruoti.
Dalis apleistų žemės plotų turi savininkus, tačiau jie nieko nedaro, o kai kas netgi piktnaudžiauja – savo žemės nedirba, bet bando gauti tiesiogines išmokas.

Redakcijos nuotrauka