Automagistralė Kaunas–Klaipėda „pjauna“ seniūnijos teritoriją į dvi dalis

Regis, Raseinių rajono Paliepių seniūnijos žmonės galėtų tik džiaugtis, kad 1987 metais šalia jų sodybų buvo nutiesta automagistralė, sujungusi didžiausius Lietuvos miestus, – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Visgi to džiaugsmo nėra daug – platus kelias su visokiomis tvorelėmis padalijo seniūnijos teritoriją į dvi dalis. Problema tokia, kad kelio statytojai pamiršo šioje vietoje įrengti nors vieną eismo pralaidą po automagistrale ar virš jos. Dabar ūkininkai, nors jų žemės yra čia pat, kitoje kelio pusėje, priversti važiuoti iki jų dešimtis kilometrų aplinkiniais keliais iki Raseinių arba Viduklės. Gaištamas ir brangus darbymečio laikas, ir degalai bereikalingai eikvojami.

Čia gyventi gera

Anais, sovietiniais laikais, šalia Paliepių kaimo buvo pastatyta graži Sujainių gyvenvietė. Po truputį Paliepiai nyko, dabar ten gyvena vos keli žmonės, o seniūnijos centras persikėlė į Sujainius. Seniūnija išliko tuo pačiu pavadinimu – Paliepių. Seniūnė Rasa Spurgienė didžiuojasi savo kraštu ir čia gyvenančiais darbščiais žmonėmis. Jų, kaip ir daugelyje kaimiškųjų vietovių, mažėja, bet tie skaičiai nėra dideli. 2012 metais gyveno 1 980 žmonių, o dabar yra 1 796 gyventojai. Nelikę, kaip kitur, tuščių sodybų, priešingai – čia kuriasi jaunos šeimos, Slabados kaime krykštauja daug mažų vaikų.

„Deja, seniūnijoje nebėra nė vieno vaikų darželio, nė vienos mokyklos, neturime bažnyčios ir kapinių. Vis dėlto, 2018 m. duomenimis, seniūnijos teritorijoje buvo 11 socialinės rizikos šeimų, kuriose auga 29 nepilnamečiai vaikai. Gerai, kad tokių šeimų nedaugėja. Esame netoli Raseinių, todėl mūsų sodiečiai labiau miesčioniški ir su jais lengviau susikalbėti“, – „Ūkininko patarėjo“ korespondentui pasakojo seniūnė R. Spurgienė.

Ji džiaugėsi, kad gyventi Sujainiuose gera, čia gražios vietos. Dabar už europines lėšas baigiamas tvarkyti Sujainių tvenkinio paplūdimys, įrengiamos tinklinio, vaikų žaidimų aikštelės, bus pastatyti treniruokliai. Reikėtų tik dviračių tako į Raseinius. Seniūnijos teritorijoje yra Blinstrubiškių senelių globos namai, kuriuose darbo turi apie 200 žmonių.

Pamatyti verta

Paliepių seniūnijoje išlikę nemažai senų laikų „liudininkų“, kuriuos verta pamatyti, o daugelis, deja, ir pražuvę. Štai Blinstrubiškių dvare buvo sukaupta daug kultūros verty­bių. Neišliko ir patys mediniai dvaro rūmai, statyti dar XVIII a. viduryje. 1946-aisiais dvare buvo įsteigti neįgaliųjų namai. Nugriovus senuosius pastatus, 1968–1970 metais pastatyti nauji korpusai, juose apgyvendinta apie 400 globotinių. Iki šių dienų išlikęs tik dvaro kumetyno pastatas – įsikūręs daugiabutis.

Šiame krašte praėjusius laikus mena ne tik dvarvietė, bet ir Upės upelio slėnio juosiamas Galkaičių piliakalnis, dar vadinamas Gručkalniu. Netoliese yra Papelkių senkapis – senos kaimo kapinaitės. Žilą senovę taip pat mena Papelkių senkapiai (dar vadinami Kapiukais) ir sunykusios Anžilių kaimo kapinės.

Sujainių gyvenvietėje, prie Žemaičių plento, tyvuliuoja ne tik vietinių, bet ir viso Raseinių rajono gyventojų pamėgtas Sujainių tvenkinys. Karštomis vasaros dienomis prie tvenkinio apstu poilsiautojų. Čia jie atvažiuoja ne tik išsimaudyti, bet ir pasigrožėti gamta, pavaikščioti po parką.

Papelkių kaime esančiame baltalksnyne, priklausančiame Irenai ir Valdui Pociams, pasinaudojant ES parama, įrengtas poilsinis „Raguvos“ takas. Sukurta patraukli erdvė laisvalaikiui, pastatyta pavėsinių, lauko tualetų, iškasta tvenkinių, įrengta takų, vaikų žaidimų aikštelių.

Keičia ūkininkavimo pobūdį

Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus specialistas Vytautas Linkus sakė, kad seniūnijoje pastaraisiais metais vis labiau plėtojama augalininkystė. „Pats gyvenimas diktuoja sąlygas, kad reikia keisti ūkininkavimo profilį, pasakojo V. Linkus. – Daugiau nei po 200 ha žemės turintys ūkininkai Eugenijus Jasulis ir Zigmas Jovaiša jau išpardavė visas melžiamas karves, o laukus apsėjo grūdinėmis kultūromis. O juk jie buvo gavę europinę paramą, įsirengę pieno blokų, įsigiję kitos įrangos. Likęs vienintelis stambesnis pieno gamintojas, turintis produktyviausią melžiamų karvių bandą rajone – Ričardas Bentnorius, – vargsta. Jam blogai todėl, kad ūkininkauti pradėjo vėliau, todėl aplink nebebuvo laisvų žemių ir dabar pašarus galvijams ruošia už 15–20 kilometrų.“

Pasak V. Linkaus, geriau pasisekė Tadui Levickiui iš Lakštučių kaimo. Jis augina ir mėsinių galvijų, ir pieninių karvių laiko. Vaikinas perėmė tėvo Edvardo ūkį su visomis netoli esančiomis žemėmis.

Slabados kaime puikiai ūkininkauja tėvas Algirdas ir sūnus Valdas Džiaugiai. Sūnus augina žalienas, ruošia pašarus, o tėvas triūsia karvių fermoje. Stasio Dukausko šeima, gyvenanti Gervinės kaime, ūkininkauja be jokių paramų – ką uždirba, tą investuoja. O Zigmas Jovaiša jau pačioje ūkininkavimo pradžioje buvo labiau ateitį numatantis žmogus – pirmiausia visą pelną investuodavo į žemę, nes žinojo, kad jos gali nebelikti, o techniką, sakė, suspėsiąs ir vėliau susipirkti.

„Ūkininko Česlovo Bartkėno sūnus Valdas, baigęs mokslus, buvo peržegnojęs kaimą ir pažadėjęs ateityje į jį nebežiūrėti, pasakojo V. Linkus. Vis dėlto tėvas sugebėjo kažkaip psichologiškai jį paveikti, ir dabar sūnus taip ūkininkauja, kad tėvas paskui jį nebespėja. Tėvas turi 500 ha, sūnus, jaunasis ūkininkas, beveik 400 ha žemės. Bartkėnai jau statosi gamybinę bazę atokiau gyvenvietės – grūdų džiovyklą, elevatorių. Adolfas Kumpikevičius su sūnumi Gintautu irgi turi išsinuomoję daug žemių ne tik Paliepių, bet ir kitose seniūnijose. Darius Ališauskas, gimęs 1987 metais, pradėjo nuo kelių močiutės dovanotų hektarų ir šiandien pats vienas dirba jau 120 ha žemės. Kitose šeimose vaikai, nors ir netapę ūkininkais, atvažiuoja iš miesto, padeda tėvams. Jie tiki šviesia kaimo ateitimi.“

Automagistralė – kliūtis ūkininkams

Didžiausia bėda šiandien ūkininkams yra Kauno–Klaipėdos automagistralė, dalijanti seniūniją į dvi dalis. Išlikusi vienintelė vieta, per kurią galima pervaryti galvijus, yra tiltas per upelį. Ten, šalia upelio, kolūkių laikais pravažiuodavo ir „Belarus“ traktoriai. O dabartiniai traktoriai aukštesni ir po magistrale nebepralenda.

„Ne vieną kartą rinkome parašus ir rašėme įvairiausioms šalies institucijoms prašymus, kad per automagistralę padarytų kokį nors viaduką, kad ją būtų galima pervažiuoti. Tačiau keičiasi valdžios, ministrai, ir vėl viskas iš naujo… Jau buvo ir projektas parengtas, bet darbai taip ir neprasidėjo“, – teigė R. Spurgienė.

„Ne kartą žadėjo mums padėti ir Seimo nariai, ir į susirinkimą atvažiavę automagistralės vadai, Raseinių rajono savivaldybės viršininkai, – papildė seniūnės mintis V. Linkus. – Paspaudė rankas, pažadėjo, kad viadukas tikrai bus. Ir projektas buvo padarytas, ir pinigėlių atsirado, o problema taip ir liko neišspręsta. Dabar vieni teisinasi, kad tie to nepadarė, kiti ano nepadarė ir žmones paliko „ant ledo“. Gyventojai liko viskuo ir visais nusivylę. Anksčiau visi būdavo aktyvesni – jei kas iš Vilniaus ar rajono atvažiuodavo, salė būdavo pilnutėlė. Dabar jie niekuo nebetiki, pasidarė abejingi.“

Belieka tik turėti vilties, kad problema vieną kartą bus išspręsta. Tam, matyt, reikia laiko. Juk ir su Rusnės estakada taip atsitiko. Daugiau nei prieš 20 metų tuometis Šilutės krašte Seimo nariu išrinktas Virgilijus Martišauskas pirmasis pažadėjo: „Rusnės estakada tikrai bus“. Paskui tų žadančiųjų politikų buvo daugybė, ir visi tokie pažadai skambėdavo prieš rinkimus. Džiaukimės, kad Rusnėje estakada pagaliau pastatyta, o Paliepių seniūnijos ūkininkams – kantrybės ir laukimo.

Stasys BIELSKIS

ŪP korespondentas