Avys be kailinukų – tikra egzotika

Retas automobilis, pravažiuojantis pro viltšyrhornų aptvarą Stakliškių seniūnijos Gerulių kaime (Prienų r.), nesustoja. Smalsu pasižiūrėti ir nustatyti, kokie tai gyvūnai – pagal sudėjimą tarsi ir ne ožkos, bet ir į storus vilnų debesėlius primenančias avis nepanašu. To papurusio sluoksnio kaip tik ir nėra. Nuogalių avių šeimininkė Dalė Noreikienė šypsosi – jas būtent ir pirko dėl to nekasdieniško grožio.

Tenka ir gelbėtis
Dar būtų galima spėlioti, kad avių vilna ką tik kirpta, bet taip kokybiškai, be jokių požymių kirptų avių matyti netenka. Labai smalsu, koks pojūtis liečiant šių avių kailiuką, nes gyvūnai balti, o ne rausvi kaip paršeliai.
Išjungiame elektrinį piemenį ir žengiame į aptvarą. Tuo metu nenujaučiau, kad tai gali būti net labai pavojinga. Įsiutęs avinas gali ragais mostelėti ne tik prašalaičiams, bet ir pačiai šeimininkei.
„Kartą vos pabėgau, nes avinas buvo toks agresyvus, kad tiesiog rėžė per nugarą ir kartojo tol, kol leidausi bėgti. Nesustojo, kai paslydusi parkritau. Gerai, kad netoli buvo aptvaro riba, tai sūnus atbėgęs už rankų per jo apačią gulinčią ištraukė. Dar gerą savaitę jaučiau skausmą“, – jau gerokai vėliau, jaukiai gurkšnojant kavą, pasakojo Dalė.

Kailis išslenka
Tąsyk po aptvarą vaikščiojome daugiau nei saugiai – agresyvusis avinas pakeistas taikiu, į tėvą atsigimė ir jo jau ūgtelėję sūnūs, tad užpuolimo pavojaus nebėra. Beje, sudėtinga apskritai prie avių prisiartinti. Kai pradedi artėti, visas būrelis nurisnoja tolyn. Nepadeda ir tai, kad šalia šeimininkė, kurios paglostymų ir pakasymų visa kompanija dar ir kaip pageidauja. Gyvūnai dėbso savo neįprastomis akimis iš toli ir su niekuo nekontaktuoja.
Dalė juokiasi, apibara už nedraugiškumą ir sako turinti puikią priemonę nuo tokio budrumo. Nuskuba avižų, o kai sugrįžta su jų kibiru, kompanija neatsilaiko, suguža artyn.
Šeimininkė pastveria avį, o aš tuojau pat glostau ir stebiuosi – neilgas avies plaukas šiurkštus kaip šerys. Tačiau jokio specifinio kvapo nepajuntu. Jo tarsi ir visai nėra. Nereikalingas kailis pats nedideliais lopais kyla į viršų, kiek išsilaiko, o paskui avys pačios jį nusikaso į medį ar kuolą.
Nei nurinkinėti, nei juolab šukuoti šeimininkams nereikia. Būtent tokia paprasta priežiūra ir didina šios veislės avių gerbėjų būrį.
Nors atrodytų, kad vilna yra vienas iš avies produktų, kol kas mūsų šalyje nėra nei didesnės paklausos, nei patogios perdirbimo sistemos. Tiesiog neapsimoka turint palyginti nedidelius kiekius vilnos ieškoti, kur ją plauti, karšti ir verpti, o paskui dar ir parduoti. Palikti avių su kailiu irgi negalima, tad tenka pasirūpinti kirpimu, o tai vėl rūpestis ir išlaidos.

Keliolika metų eksperimentų
D. Noreikienė su vyru Algimantu gyvulius auginti pradėjo prieš 17 metų, kai atsikėlė į, jos žodžiais, „baisinę lūšnelę“. Tuomet vaikai buvo maži, tad nusipirko karvę. Paskui vis augino daug gyvulių ir paukščių, gerokai pertvarkė visą ūkį. Prieš penkerius metus nusipirko bevilnių avelių porą ir skaičiuoja, kad iš jų išėjo jau visa 18 „galvų“ veislinė banda. Avinukus parduoda, dalį avelių pasilieka sau, patys po kelerių metų perka naują veislinį aviną.
Jiems pasisekė, nes tuomet šios veislės avių pirko ir keli kaimynai bei giminaičiai, tačiau ne visi jų dabar beturi, o ir veisti buvo labai sunku. „Tada šios veislės porelę reikėjo užsisakyti prieš metus ir sulaukti, kol avis atsives ėriukų ir juos paaugins. Važiavome pasiimti į Dzūkiją ir mokėjome nemenkai – 1150 litų už porą. Veisėjas sakė, kad avys paprastai atsiveda tik po vieną ėriuką, kartais du, o viena maniškė šiemet atvedė net tris. Bet labai, matyt, išseko pati, net kailis jai slinkti nustojo, vaikšto dabar gauruota, o lopais išplikusi iki pat odos. Taip šios veislės gyvūnams atsitinka, kai trūksta mineralų. Arba mišrūnams, kurių dabar mūsų šalyje irgi yra. Juos parduoda pigiau, o žmonės ir prisiperka. Mane kartais juokas ima, kai kas nors paskambinęs ir sužinojęs kainą ima ją peikti, minėti radę pigiau. Tuojau ir klausiu, ar avys su ragais. Kai sako, jog be ragų, galiu garantuoti, kad negrynaveislės“, – pasakoja D. Noreikienė.
Jos avims vilna neužauga ilgesnė nei 2 cm, o paskui „nuvažiuoja“, per tris vasaros mėnesius tai vyksta jau antrą kartą. Dar reikia atidžiai žiūrėti į charakteringą galvos formą ir žinoti, kad ėriukai atvedami storomis kojytėmis. Šios veislės avims papildomai reikia duoti seleno, kad vilna tikrai išslinktų.

Sūrių negamina
„Avių nemelžiame, jos žindo vaikus, mums svarbu, kad jie būtų stiprūs. Vienas atvestas ėriukas per tris mėnesius užaugo iki 40 kilogramų. Suaugęs metų patinas sveria apie 80 kg, o veislė dabar tokia paklausi, kad mėsos nevalgome, geriau parduodame gyvūnus toliau veisti. Tik avino ilgiau nei dvejus metus nelaikome – keičiame. Avys mėsinės ir jų mėsa labai skani, tinka vytinti“, – ūkiškai pakomentuoja šeimininkė.
Per vasaros karščius avims svarbu pasislėpti pavėsyje, o vandens šalia irgi visuomet turi būti, kaip ir laižomų mineralų. Avižų duoda, kai nori ypatingai palepinti. Tai dažniau atsitinka rudenį, spalį, kergimo metu. Riebios avelės geriau veda vaikus. Žiemą gyvena tvarte, jis paprastas, nešiltintas. Svarbu, kad jame būtų sausa ir netrauktų skersvėjai.
Ėriuojasi kovą, o jauniklės avys kiek vėliau, apie metų amžiaus, tad kergiamos sulaukusios pusmečio, mat būna ėringos penkis mėnesius.

Smagurės
Kieme palaidų avių nelaikysi – visur nueis, visko paskanaus darže ir gėlyne. „Rožių liks tik lapukai, burokėlių lapus suės, o kopūstus kažkodėl aplenkia. Kaip ir rūgštynes. Kviečių neėda, juose tik pabraido. Obelų lapus nuėda kiek pasiekia, o karklų lapai joms tikras skanėstas. Avižoms neturi jokio saiko. Dažniausiai ištrūksta, kai patys pamirštame įjungti elektrinį piemenį. Jei viena aptinka, tuojau išeina, o paskui ją ir visos kitos. Žiemą ėda šieną, kartais atrodo, kad daugiau nei jaučiai, tik išsirenka švelnesnį, stagarus palieka“, – apie augintinių pasirinkimus pasakoja moteris.
Vasarą avis auginti vienas malonumas – rupšnoja sau žolę kiek panorėjusios. Dalė sako net neįsivaizduojanti, kiek išties jos per dieną suėda, o mokslininkai teigia, kad apie 6–7 kg.
Vienai aviai tvarte reikia 1,5–2,5 kv. m grindų ploto. Tvarte laikomoms avims tinkamiausias pašaras – smulkus kokybiškas šienas. Jo pakanka 1–1,5 kg per parą. Žinoma, kaip ir kiekviename ūkyje, kur yra daržas ir sodas, joms tenka ten augančių skanumynų likučių.

Jaunikliai
Intensyviausiai jaunikliai auga pirmąsias 4 savaites, o jų svorį daugiausia lemia avies pieningumas. Pirmąjį amžiaus mėnesį ėriuko svoris padidėja 3–4 kartus, per kitus tris mėnesius iki nujunkymo augimas sulėtėja du kartus, o vėliau augimas dar labiau lėtėja.
Nustatyta, kad iš 6–7 atvestų ėriukų vienas per pirmąsias dienas krinta dėl ryšio su motina stokos. Nors avys gali gyventi 10–12 ir daugiau metų, tačiau produktyvioje bandoje jos laikomos 6–8 metus, o veisliniai avinai – 4–5 metus.
Viltšyrhornų šeimininkai pasakoja, kad ypatingas šių avių ir ėriukų ryšys. Jau nuo pat atvedimo motina jauniklio nepaleidžia iš akių ir tai trunka tol, kol šiam tenka iškeliauti į naujus namus. Arba užauga iki to amžiaus, kai motina pati stengiasi jį atjunkyti. Kadangi avys laikomos grupelėmis, jos dažnai ėriuojasi panašiu metu, todėl ir jaunikliai būna identiški, dažnai ir motinas sumaišo. Tačiau vos tik avis pamato, jog artinasi ne jos jauniklis, ji staiga atsitraukia link savų mažylių. Svetimų avių ir jų jauniklių prisileisti neketina. Nesvarbu, avis ėda ar ilsisi, bet, išgirdusi savo jauniklio balsą, visuomet šoka žiūrėti, kas atsitiko. Jų ryšys ypač stiprus tuomet, kai tenka išskirti jauniklį su avele – tuomet avelė keletą dienų stovi šalia elektrinio piemens aptvaro, bliauna ir tikisi prisikviesianti jauniklį.
Greitai bręstančių mėsinių veislių avių prieauglį galima kergti tų pačių metų rudenį, jei 7–8 mėn. avytės sveria 35–40 kg, o avinukai – 40–45 kg.
Paprastai avys kergiamos kartą per metus, tačiau, norint gauti daugiau ėriukų, jas galima kergti kas 8 mėnesius.
Intensyviausia ruja būna rudenį, bet galima kergti nuo liepos iki gruodžio. Romanovo veislės avys, Suomijos landrasai, raguotieji ir beragiai dorsetai bei vietinės šiurkščiavilnės avys rujoja ir veda ėriukus ištisus metus.

Daiva VALEVIČIENĖ
Autorės nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.