Avys sėkmę atneš atkakliausiesiems

Avims reikia rūpestingos priežiūros.

AVIS APRENGS IR PAMAITINS

Žemdirbiams investicinės paramos voką nuo balandžio pirmosios (balandžio 1 d. prasideda pirmasis paraiškų rinkimo šaukimas) atverianti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2015 metų programa prioritetą teiks gyvulininkystės krypties ūkiams. Be to, galvijų, avių, ožkų augintojams bus mokamos ir su gamyba susietosios išmokos už kiek­vieną iki 12 mėn. išaugintą „galvą“. Į klausimą, ar tai šalyje paskatins spartesnę avininkystės plėtrą ir duos grąžą šalies ekonomikai bei patiems avių augintojams, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos (LSMU VA) doc. Alvydas Malakauskas, nuolat laikantis ranką ant šalies avininkystės „pulso“, teigia, kad grupę naujokų entuziastų ir dalį smulkiųjų augintojų, iki šiol laikiusių keliasdešimt ėriavedžių, tai, tikėtina, paskatins plėsti ūkius ir gyventi vien iš avininkystės. Tačiau sėkmė lydės tik tuos, kurie dirbs nuosekliai, sieks žinių ir bus pasiryžę realaus pelno palaukti bent kelerius metus.

Avys nereiklios, kol nesiekiama gamybos rezultatų
LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros doc. Alvydo Malakausko nuomone, 60 tūkst. Eur sumos, kuri skiriama jaunajam ūkininkui įsikurti, norint sukurti modernų, stambų avininkystės ūkį „nuo nulio“, vargu ar pakaks. Be to, jaunasis ūkininkas turi būti atkaklus, motyvuotas ir labai stengtis išvengti klaidų.
Pašnekovas pastebi, kad šiuo metu avių laikytojus mūsų šalyje reikėtų skirstyti į dvi grupes. Pirmoji jų ūkininkai, sukūrę pažangius ūkius ir gyvenantys tik iš avininkystės. Šie žmonės nuolat siekia įgyti naujų žinių apie avių laikymo specifiką, rizikas, ūkių modernizavimo galimybes. Deja, tokių augintojų šalyje kol kas tėra saujelė – VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, iš 8 997 avių laikytojų net 8 188 laiko iki 30 avių ir tik 374 – daugiau kaip po 100.
Absoliuti dauguma augintojų dažniausiai laiko 1-20 avių ir yra įsitikinę, kad tai nereiklus gyvūnas, kurį sunegalavusį galima paskersti nepatiriant didesnio nuostolio. Šiems augintojams ne itin svarbi auginamų avių veislės specifika ir produkcijos kokybė.
„Kelias ar net keliasdešimt avių auginantys žmonės paprastai dirba dar ir kitą darbą. Laikyti melžiamą karvę jiems būtų per daug sudėtinga, todėl tokiam pomėgiui ir pasirenkamos avys“, – kalba A. Malakauskas.
Tačiau iš tiesų avys nereiklios tol, kol augintojas nekelia sau uždavinio gaminti prekinę produkciją ir iš jos pragyventi. „Jei esami ar būsimi augintojai galvoja, kad avims reikia skirti laiko tik į ėdžias pakratyti sauso šienuko, jie labai klysta. Nes tokiu atveju tikrai negali tikėtis nei kokybiškos mėsinio ėriuko skerdenos, nei didesnių primilžių. Žodžiu, gero rezultato nepasieksi“, – įsitikinęs A. Malakauskas.

Delikatesiniai sūriai pareikalaus žinių, eksperimentų ir praradimų
Į klausimą, kiek mūsų šalyje avininkystė perspektyvi, pašnekovas teigia, kad, „įsukti“ šį verslą lengviau bus tiems, kas turi nuosavos žemės, tvartus, ganyklų priežiūrai ir pašarams ruošti gali naudoti jau turimą žemės dirbimo techniką.
Be to, laikant daugiau nei 50 avių, bus sunku išsiversti be nepigiai kainuojančios papildomos technikos ir įrangos. Taip pat reikės apsispręsti, kuria kryptimi – pieno ar mėsos – veikla bus vystoma, nes nuo to priklausys, kokią avių veislę tikslinga pasirinkti. Veislinės, pirmajam kergimui subrendusios avytės rinkoje, ypač užsienio, taip pat nėra pigios.
„Jei žmogus pradės skaičiuoti buhalteriškai, gali paaiškėti, kad piniginės grąžos iš avininkystės teks laukti kelerius metus, o pradėjusiesiems „nuo nulio“ – gal ir dar ilgiau. Ir pelnas priklausys nuo to, kaip efektyviai ūkininkas sugebės organizuoti avių bandos valdymą (laikymo sąlygas, šėrimą, ligų prevenciją ir kontrolę) bei produkcijos realizavimą. Pienininkystės ūkis, kuriame gaminami sūriai ir vyksta tiesioginis „dialogas“ su vartotojais, tikėtina, uždirbs daugiau. Tačiau norint pagaminti kokybiškus kelių rūšių sūrius reikia nepalyginti daugiau žinių nei spaudžiant tradicinius iš karvės pieno. Taigi pirmaisiais veiklos metais pienininkystės krypties ūkiai turi būti pasirengę ir eksperimentams, ir praradimams“, – įspėja pašnekovas.
Jo pastebėjimu, pieninių avių banda turi būti gana didelė, nes kitaip prekinės produkcijos gamybai nepavyks sukaupti reikiamo pieno kiekio. Bandos dydis priklausys nuo gaminamos produkcijos kiekio, bet su keliasdešimt avių banda būtų sunku pasiekti reikalingą apyvartą. „Šiuo metu Lietuvoje yra vos keletas pelningų avių pienininkystės ūkių. Beveik visi jie yra šeiminiai. Ir tai, ko gero, yra šių žmonių gyvenimo būdas, o ne tik gryno pelno siekis“, – svarsto A. Malakauskas.

Vertingos mėsinės veislės pageidaus „buities gerovės“
Norint pragyventi iš avininkystės ūkio, įvairiais apskaičiavimais, reikėtų laikyti nuo 100 iki 600 ėriavedžių. Konkretus avių skaičius priklauso nuo ūkio vidinės situacijos: jau turimos technikos, pastatų, savų ar skolintų lėšų ir pasiekiamų ūkininkavimo rodiklių. Atsižvelgiant į minėtus faktorius, šeimai pragyventi gali pakakti ir mažiau ėriavedžių, bet gali prireikti ir du kartus daugiau. Kol kas pelningus mėsinės avininkystės ūkius mūsų šalyje irgi galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.
„Šiuo metu rinkoje aviena ir ėriena dažnai parduodama pagal skelbimus, kuriuose teigiama, kad tai aukštos kokybės mėsinių veislių mėsa. Iš tiesų perpardavinėtojai supirkinėja prieauglį, kurį atveda kaimuose tebepopuliariausios Lietuvos juodgalvės, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, sukergtos su Romanovo veislės avinu (ši nereikli veislė nuo seno auginama ne tik dėl mėsos, bet ir dėl kailio bei vilnos). Deja, nė viena minėtų veislių nėra išskirtinai mėsinė šiandienos vertinimu. Todėl ir tokių avių mėsos kokybė neprilygsta vakarietiškų mėsinių veislių – Vokietijos juodgalvių, sufolkų, tekselių – ėrienos kokybei. Pastarųjų veislių gyvulių ėriena praktiškai visiškai neturi specifinio kvapo“, – pastebi gyvulininkystės specialistas.
Vietinės juodgalvės, šiurkščiavilnės, Romanovo veislės avys, A. Malakausko nuomone, Lietuvoje populiariausios neatsitiktinai – jos nėra reiklios. Be to, už mėsinę užsienietiškos veislės avytę tektų pakloti gal net ir porą šimtų eurų, o vietinę smulkusis laikytojas iš kaimyno gali gauti gerokai pigiau.
Anot A. Malakausko, iki metų amžiaus ėriuko mėsa yra laikoma ėriena, o vyresnio gyvulio – aviena. Todėl būtų puiku, jei vėlų rudenį ar anksti pavasarį tvarte atvestą prieauglį po vieno ganiavos sezono rudenį būtų galima paskersti ir mėsą realizuoti. Bet tuo metu rinkoje pasiūla paprastai labai padidėja ir neišvengiamai krinta pardavimo kaina. Todėl augintojai, norintys gyventi iš mėsinės avininkystės, turi planuoti kergimo bei ėriavimosi laiką taip, kad galėtų šviežią mėsą pardavinėti ir pajamų gauti visus metus.
„Skirtingai nei Lietuvoje populiarių senųjų veislių ėriavedės, vakarietiškos mėsinių, pavyzdžiui, Vokietijos juodgalvių, sufolkų, tekselių veislių avys, yra jautresnės. Reaguodamos į nepalankias aplinkos sąlygas jos dažnai atveda tik po vieną ėriuką. Jei prarandamas ir jis, ūkis patiria nuostolių, nes ėriavedė lieka „be darbo“. Todėl neturinčiam patirties augintojui nereikėtų vienu kartu įsigyti didelės bandos, mat didesnių ar mažesnių praradimų kelis pirmuosius metus išvengti vargu ar pavyks. Iš tiesų avys yra reiklūs gyvūnai, todėl yra ir taisyklių, kurių, jas laikant, pažeisti nevalia. Pirmoji jų – produkciją gali duoti tik sočiai šeriama, gerai prižiūrima ir nuo infekcinių bei parazitinių ligų apsaugota avis. Šios ligos nėra neįveikiamos, jei laiku imamasi profilaktikos, dehelmintizacijos ir gydymo.
Avių, kaip ir galvijų, ganyklos turi būti periodiškai atsėjamos ir gerinamos. Taip pat būtina apskaičiuoti, kiek galvų gali būti laikoma turimame žemės ir tvarto plote. Tvartiniu laikotarpiu maksimaliam rezultatui pasiekti avys turėtų būti šeriamos ne tik šienainiu, bet ir koncentruotaisiais pašarais“, – avių laikymo specifiką komentuoja A. Malakauskas, pridurdamas, kad nesudarius gyvuliams tinkamų laikymo sąlygų su ligomis nepakovosi.

Vilnos kvapas vilios ne jos pirkėjus, bet vilkus
A. Malakauskas atkreipia dėmesį, kad yra ir dar viena specifinė avių savybė – kasmet atželiantis kailis, kurį teks kirpti. „Vilnos avių augintojas kasmet gaus daug. Deja, kol kas už ją mokama labai menkai. Nors tai yra puiki įvairioms reikmėms pritaikoma medžiaga, ypač populiari Skandinavijoje. Šiuo metu Lietuvoje atsiranda įmonių, kurios superka vilną, bando ją perdirbti ir eksportuoti. Belieka tikėtis, kad ateityje tokios gamybos apimtys didės. Jauni, skersti skirti ėriukai paprastai nekerpami, bet kasmetis ėriavedžių, avinų reproduktorių kirpimas, be abejo, pareikalaus ir papildomų lėšų, ir laiko sąnaudų. Stambesni ūkiai avių kirpėją dažniausiai samdosi. Įgudęs meistras per dieną gali nukirpti iki 100 gyvulių. Didesnės kainos už galvą jis, suprantama, užsiprašo mažesniame ūkyje“, – skaičiuoja pašnekovas. Avių kirpimo laikas, pasak jo, priklauso nuo bandos valdymo strategijos, atsižvelgiant į šaltąjį metų periodą ir kergimo planą. Mat nuo vilnų apsunkusios avys poruotis nėra linkusios.
Dar viena aktuali problema, kurią teks spręsti avių augintojui, – bandos apsauga nuo vilkų. Nes statistika teigia, kad šių plėšrūnų padaromi nuostoliai Lietuvoje kasmet didėja.

Nuoseklumas – vienintelis teisingas kelias
A. Malakauskas spėja, kad besikuriantis avininkystės naujokas, planuojantis vienu kartu nusipirkti gerų mėsinės ar pieninės veislės gyvulių bandą, veikiausiai bus priverstas gyvulių ieškoti užsienyje, nes specializuotų avių veislininkystės ūkių, tokių kaip mėsinės galvijininkystės sektoriuje, kol kas Lietuvoje nėra daug.
Tačiau, jo žodžiais, veislininkystės galimybės avininkystėje yra neišsemiamos. Industrinėse šalyse, siekiant sukurti aukštos genetinės vertės veislines bandas, plačiai taikomas Lietuvoje kol kas per brangus dirbtinis avių apsėklinimas. Produkcijos gamybos bandose išgaunamas heterozės efektas (kryžminant kelias veisles), siekiant gauti išskirtinės kokybės produkciją ar padidinti jos apimtis. „Lietuvoje kryptingą veislininkystės veiklos strategiją taip pat turėtų turėti ir kiekvienas pavienis ūkis, ir valstybė“, – neabejodamas teigia pašnekovas.
Anot jo, pastaruoju metu pasaulyje tarp avių augintojų neatsitiktinai išpopuliarėjo vadinamasis „lengvai valdomos bandos“ veiklos modelis. Pagal šį modelį dirbantys ūkininkai kruopščiai registruoja bei analizuoja įvairaus pobūdžio ūkio duomenis ir remdamiesi šių duomenų rezultatais bandoje pasilieka tik tas ėriavedes, kurių motinos lengvai ėriavosi, buvo pieningos, gerai prižiūrėjo jauniklius, o ėriukai pasižymėjo gerais priesvoriais ir buvo sveiki. „Tai nėra lengvas, bet tikrai teisingas kelias ir mūsų šalies avių augintojams – dirbti nuosekliai, turėti tikslą ir kryptingai jo siekti“, – reziumuoja LSMU VA doc. A. Malakauskas.

Autorės nuotrauka

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

????????????????? Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.