Baltų tikėjimas – ne sausasis įstatymas

Vyriausybė šią savaitę faktiškai paskelbė naują kovos su girtavimu kampaniją. Į ją įtraukta daug ministerijų, departamentų, iki vasario 15 d. bus parengtas planas, kaip Lietuva galėtų atsikratyti gėdingo trečiosios labiausiai geriančios pasaulio šalies antspaudo. Alkoholizmui stabdyti ir blaiviam gyvenimo būdui skatinti Vyriausybė skirs 1,3 mln. Eur. Tai, be abejo, sveikintinas kelias. Tačiau nepriklausomos ir svetimųjų pavergtos Lietuvos istorijoje būta nemažai bandymų iš viršaus ir apačios sustabdyti besaikį tautos svaiginimąsi. „Ūkininko patarėjas“ paklausė etnografinio kulinarinio paveldo puoselėtojų, senosios lietuviškos maisto, gėrimų gamybos ir valgymo kultūros žinovų bei blaivybės propaguotojų, ar šį kartą vien pusinėmis administracinėmis priemonėmis (uždraudus prekiauti svaigalais degalinėse, tačiau nesiryžtant alkoholinių gėrimų iš prekybos centrų perkelti į specializuotas parduotuves) pavyks išblaivinti visuomenę, jeigu to nesisekdavo padaryti net viduramžiais, kai žmonės labiau klausydavosi Katalikų Bažnyčios perspėjimų vengti šeštosios mirtinos nuodėmės (nesaikingumo valgant ir geriant), o bausmės girtuokliams būdavo ypač žiaurios.

Administracinė prievarta nepadeda „Jau XVI a. Renesanso laikų dokumentuose randame užuominų apie Lietuvos visuomenės susirūpinimą dėl girtavimo žalos, iš to meto istorinių šaltinių sužinome ir apie pasipriešinimą šiai socialinei piktžaizdei“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė gastronomijos istorikas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Rimvydas Laužikas. Girtuokliai būdavo viešai pažeminami. To meto Europoje paplitusi bausmė – „Girtuoklio apsiaustas” (bedugnė statinė su skyle viršuje nusikaltėlio galvai ir ertmės šonuose jo rankoms). Taip „aprengtą“ girtuoklį budeliai vesdavo per miestą, kad žmonės matytų nubaustojo gėdą. Tačiau, anot profesoriaus R. Laužiko, dažniau nusverdavo nuomonė, įsitikinimas, kad reikia stiprinti žmonių moralę, norint išblaivinti tautą. „Dar gerai prisimename SSRS „brandaus socializmo epochos“ blaivybės kampanijas, kurias pajuto ir Lietuva. SSRS komunistų partijos centro komiteto generalinis sekretorius „reformatorius“ Michailas Gorbačiovas nesėk­mingai bandė atpratinti sovietų liaudį nuo alkoholio. Nepavyko. Administracinė prievarta tokiais atvejais nelabai padeda“, – teigė R. Laužikas.

Didžiausia bėda – „rašalas“ Kėdainių r. mažosios bendrijos „Šušvės midus“ direktorius Erikas Augustinavičius savo produkciją veža net į Berlyne sausio mėnesį tradiciškai rengiamą maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės mugę „Žalioji savaitė“. „Pastebėjome, kad daugelio Vakarų šalių stenduose 50 proc. eksponatų – alkoholiniai gėrimai. Mano nuomone, didžiausia mūsų bėda – laukinis alkoholio vartojimas. Buitinis alkoholizmas. Užmiršome savo kulinarinį paveldą, gėrimus, kuriuos lietuviai saikingai gurkšnodavo tais laikais, kai laimėjo Durbės, Žalgirio mūšius. Dabar mūsų žmonės svaiginasi, kaip čia pasakius, „specialios technologijos vynu“. Labiau žinomas jo pavadinimas – „rašalas“. Tai nuodas, nieko bendra neturintis su vynu. Kalbėjausi su lenkais – nežino tokio gėralo. Latviai skundėsi, kad į Latviją „rašalas“ kontrabanda gabenamas iš Baltarusijos ir Lietuvos“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė E. Augustinavičius.

Užstalės mados Pasak profesoriaus R. Laužiko, midus (gėrimas iš laukinių bičių medaus, kuriam fermentuoti reikia vandens ir šilumos) neabejotinai anksčiausias lie­tu­viškas alkoholinis gėrimas. „Mūsų protėviai vyno pirmiausia paragavo tik Lietuvai apsikrikštijus. Midus atsirado anksčiau už žemdirbystę, jį gaminti žmonės išmoko pirmiau nei alų ir vyną. Midaus „autorinių teisių“ negalime savintis nei mes, nei kas nors kitas. Šis gėrimas įvairiais laikais paplito tuose Šiaurės Europos regionuose, kuriuose laukinės bitės nešė medų. Midus viduramžiais buvo laikomas laukiniu gėrimu, o vynas – kultūros požymiu“, – apie lietuvių ir kitų tautų „užstalės etiketo“ virsmus pasakojo gastronomijos istorikas R. Laužikas.

Nusipirks Lenkijoje ir Latvijoje Pusė litro bendrovės „Šušvės midus“ gaminamo lengvo, nespirituoto gėrimo kainuoja 10 eurų. „Už tiek nepasigersi. O 20 laipsnių „rašalo“ puslitrį galima nusipirkti vos už eurą. Štai kur tikrasis tautos nugirdymas. Su tokiais surogatais, jų gamintojais, platintojais iš tiesų ir reikia kovoti“, – Lietuvos Vyriausybei patarė E. Augustinavičius. Bet jis baiminasi, kad nuo naujausios antialkoholinės kampanijos labiausiai nukentės Lietuvos kulinarinio paveldo puoselėtojai, o girtavimo mastai nė trupučio nesumažės – tiesiog lietuviai padės daugiau uždirbti Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Baltarusijos alkoholio pramonininkams ir svaigalų kontrabandininkams.

Okupacijų laikais gėrė panašiai Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto Kauno gubernijoje 1858 m. išmaukti 1 mln. 033 tūkst. 534 kibirai degtinės. 1940 m., pirmosios sovietų okupacijos pradžioje, vienas Lietuvos gyventojas statistiškai gėrė 2,2 litro degtinės per metus, o 1975-aisiais, švęsdami sovietų valdžios 35-metį, Lietuvos SSR komunistai, nepartiniai ir jų artimieji susipylė į gerkles 60 tūkst. tonų (6 mln. kibirų) alkoholio (vienam gyventojui teko vidutiniškai 20 kg grynos degtinės). Taip 1977 m. rašė pogrindinis leidinys „Aušra“ (1 tomas, 188–189 puslapiai). Nepriklausomoje Lietuvoje geriama ne mažiau – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2013-aisiais kiekvienas vyresnis nei 15 metų Lietuvos gyventojas statistiškai išgėrė 14 litrų gryno alkoholio.

Nešdavosi žyniai ir piršliai Atrodo, visais amžiais prie visų valdžių ir santvarkų stiprūs svaigalai buvo neatsiejama lietuviškų švenčių ir laisvalaikio malonumų dalis. „Istoriškai gėrimų paskirtis buvo dvejopa: tikslas arba priemonė. Pirmuoju atveju žmonės tiesiog pasistatydavo butelį ir girtaudavo. Bet dažnai gėrimas būdavo simboliškas veiksmas. Krikščioniškose mišiose aukojamas vynas (mistinis Kristaus kraujas). Katalikiška liturgija nėra sausasis įstatymas. Ir nuo pagoniškų laikų žinoma vadinamoji „libacija“ (nuliejimas), kai šiek tiek stipriųjų gėrimų nulašinama ant žemės įvairių dievybių garbei. Svaigalų butelį būtinai nešdavosi piršlys, eidamas pas merginos ar vaikino tėvus. Manyta, kad gėrimas iš vienos taurės, siunčiant ją ratu, sustiprina žmonių bendrystę“, – aiškino R. Laužikas.

Rusijos carų pramoga Lietuvai labiau būdingas rytietiškas besaikis girtavimas, o ne civilizuotas vakarietiškas svaigalų ragavimas (prancūzai, italai vyną skanauja per pietus, vakarienę, bet neprasigeria). „Pastaruosius 200 metų buvome laisvi mažiau nei pusę amžiaus. Rusijos okupacija paveikė lietuvių vaišinimosi alkoholiu įpročius. Bet ir ne visose senosiose ES šalyse svaigalai – vien maisto papildai ar desertas po valgio. Viduržemio jūros regione geriama mažiau negu Skandinavijoje. Žinoma, Šiaurės šalių niekada nebuvo apėmusi tokia girtavimo epidemija kaip Rusijos. Iš istorijos šaltinių žinome, kad didžiausia Rusijos „pažangiojo“ caro Petro I pramoga buvo girdyti kitus ir pačiam nusigerti“, – tvirtino profesorius R. Laužikas. Jis įsitikinęs, kad jaunoji Lietuvos karta net ir be valdiškų, dažniausiai rinkimų metais pradedamų kovos su alkoholizmu kampanijų išmoks vakarietiško požiūrio į svaigalus.

Sniego gniūžte į socialinę ydą Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos „Žingsnis“ pirmininko Lauryno Ginkaus nuomone, pirmiausia reikia šviesti visuomenę, o kai jos sąmoningumas bus pakankamas, tada valdžiai lengviau pasidarys administracinėmis priemonėmis šalinti alkoholizmo apraiškas. „Visiškai teisingai, kad uždrausta prekiauti alkoholiu degalinėse. Žmonės ten važiuoja įsipilti degalų, o ne degtinės ar alaus. Bet tai tik pusė darbo. Neužtenka vien kurti socialines reklamas apie girtavimo pražūtingumą. Valdžia turėtų labiau paremti nevyriausybines organizacijas, propaguojančias blaivų gyvenimo būdą“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė jaunųjų blaivininkų vadovas. Anot kompiuterių programinės įrangos specialisto L. Ginkaus, „Žingsnis“ turi 25 skyrius visoje Lietuvoje, kasmet rengia tradicinius sąskrydžius, pavadintus „Sniego gniūžtė“, „Tiltas“.

Išradinga blaivinimo strategija „Parodome bendraamžiams, kad galima pasilinksminti, smagiai praleisti laiką, gražiai pašėlti be alkoholio, rūkalų ir narkotikų. Tai veiksmingesnė sveiko gyvenimo būdo propaganda negu akademinės trijų dienų paskaitos rodant jaunimui košmariškas girtuoklių kepenų, rūkalių plaučių nuotraukas ir bauginant, kad ir jauniesiems klausytojams taip atsitiks, jeigu jie gers, trauks dūmą. Mes tiesiog kviečiame bendraamžius atvykti į blaivius vasaros festivalius „Varom!“, „Naisių vasara“, pasiklausyti geros muzikos ir kartu suplakti rekordinį nealkoholinį kokteilį!“ – išradingą katalikiško jaunimo, Motiejaus Valančiaus pasekėjų sugalvotą lietuvių tautos blaivinimo strategiją išdėstė Lietuvos blaivybės fondui priklausančios organizacijos vadovas, iš Žagarės kilęs L. Ginkus.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

LKJBS „Žingsnis“ tinklalapio nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.