Barbenti į dugną

Smagu, jei pavasaris ankstyvas. Tačiau dabar gaudomų žuvų rūšių skaičius nėra didelis: lydekos, salačiai, sterkai neršia ir jų gaudyti negalima. Kas belieka? Šamai, kurie šaltame vandenyje dar mieguisti ir voblerius tik tik pradėjo kramsnoti. O gal upėtakiai, nors pastaruoju metu jų žūklė labai išpopuliarėjo, tad vargu ar yra Lietuvoje upelių, kurių pakrantės dar nenumintos? Galima gaudyti ešerius, bet dabar jiems – pereinamasis ponerštinis laikotarpis, kuomet dygliuotieji itin išrankiai žiūri į siūlomus masalus. Meknės kimba neblogai, tačiau jų mažokai esama ir rasti perspektyvių spiningauti vietų sunku. Todėl bandykime vilioti šapalus. Ir ne Nemune arba Neryje, o mažesnėse upėse ar net upeliuose, nes tokiu metų laiku būtent šiuose vandens telkiniuose plačiaburniai aktyvesni.

Kodėl šapalai plauko palei dugną?
Žinau, kad nemaža dalis spiningautojų šapalus paprastai žvejoja vidurvasarį.
Šapalai mėgsta tėkmę ir vandens augalais apaugusias sraunias upių vietas. Tai – natūralu, nes už žolių užkliūva praplaukiantys vandens paviršiumi vabzdžiai, čia yra geros slėptuvės šioms žuvims, netgi tarp pačių augalų plačiaburniai randa maisto. Visžalės vandens žolės pavasario pradžioje būna tik prie pat dugno. Tarp jų ir laikosi šapalai, nes aukštesniuose vandens sluoksniuose jie neranda maisto. Juk dar pernelyg vėsu, kad skraidytų vabzdžiai ir plačianugariai maisto tykotų vandens paviršiuje. Sezoninė augalija irgi tik pradeda kaltis, todėl įvairūs vandens vabzdžiai, jų lervos, moliuskai, netgi smulkus mailius laikosi prie pat dugno tarp tų net ir žiemą žaliuojančių augalų. Taigi pirmoji priežastis, kodėl šapalai yra gilumoje – maisto paieškos.
Antroji priežastis irgi gana svarbi. Šiuo metų laiku vandens lygis yra aukštas, tad ir upių bei upelių tėkmė smarkesnė nei vasarą arba rudenį. Kadangi, kaip sakiau, paviršiuje nėra augalijos, srovė užsilaiko tik ties kranto iškyšuliais, už stambių akmenų. Tai neblogos vietos bandyti suvilioti plačiaburnius, su sąlyga, kad bus pakankamai gilu. Kokia ten gelmė, galima spręsti tik pagal bendrą upės ar upelio vidutinį gylį, nes plačiaburniai rinksis tose vietose, kur yra duobių. Tai, jog toje vietoje mes matome smarkią tėkmę, gali būti apgaulinga, nes priedugnio zonoje srovė galbūt visiškai menka dėl dugno reljefo ypatumų, akmenų grūsčių, suneštų šiekštų ir panašiai. Visgi viduryje upės (siauri upeliai yra išimtis) plačiaburnių aptiksime rečiau nei palei krantą, gali būti, kad jie bus vos 1–2 m nuo sausumos arba lindės prisiglaudę krantų išgraužose, prie paplautų vandens šaknų. Bet, pabrėžiu, ten turėtų būti bent 1,5 m gylis. Didelėse upėse plačiaburniai kartais elgiasi kitaip – jie atplaukia šalia apsemtų pievų ir gali laikytis dvigubai mažesnės gelmės.

Masalai
Renkantis masalus dviračio neišrasi ir vieninteliai bei geriausi ankstyvam pavasariui bus crank tipo vobleriukai. Tiesa, dabar dažniau nei vasarą plačiaburniai griebia ir gerokai pailgesnius modelius, jie gali būti net minnow tipo, visgi klasikinis šapalinis „burbuliukas“ bus sėk­mingesnis. Beje, kuo šaltesnis vanduo, tuo labiau plačianugariai nori pasyviau žaidžiančių voblerių ir jei būtų ne išimtinai šiltas pavasaris, veikiausiai akcentuočiau kiek kitokius masalus.
Mūsų šapalautojų pamėgti „Pantoon21“ (ne visi) ir „Jackall“ vobleriai turi giliai neriančių modelių versijas, t. y. tokius pat masalus tik su ilgais liežuvėliais, ir tokie masalai man kuo puikiausiai viliodavo šapalus ankstyvą pavasarį. Žinoma, tai ne vieninteliai viliokliai, jų asortimentas turėtų būti platesnis, tačiau iš bėdos pakanka ir tiek.
Kaip ir gaudant vasarą, reikėtų turėti kuo įvairesnių voblerių modelių. Dabar pagrindinis akcentas galbūt ne tiek voblerių žaidimas (be abejonės, svarbu ir jis), kiek panirimo gylis. Upių dugnas kyla ir leidžiasi, vienos duobelės yra gilesnės už kitas, todėl labai svarbu turėti platų masalų pasirinkimą, kad juos galėtumėte panaudoti pačiuose įvairiausiuose gyliuose. Voblerių dydis gali būti truputį didesnis nei vasarą, bet aš paprastai naudoju iki 5 cm modelius.
Spalva pagal svarbą lieka antroje vietoje, bet ji irgi turi reikšmės. Spiningaujant šapalus pavasarį susiduriu su paradoksaliu reiškiniu – šios žuvys ignoruoja visus žvejybinius kanonus ir drumstame pavasariniame vandenyje mieliau kimba ant tamsių matinių voblerių. Beje, viena geresnių spalvų yra juoda. Taip pat neblogų rezultatų sulaukiama gaudant su natūralaus piešinio modeliais, bet blizgius plačianugariai kažkodėl dažnai ignoruoja. Nežinau, gal tai lemia mitybiniai ypatumai, juk šapalai yra tie plėšrūnai, kurie labiau pasitiki savo rega nei kitais jutiminiais organais.

Baikščios žuvys
Visi žvejai galvoja, kad tik upėtakis yra ta žuvis, kurią gaudant reikia ant kranto arba braidant elgtis labai atsargiai, tyliai, nuolat maskuotis. Šapalai – ne mažiau baikštūs, tai ypač juntama pavasarį. Sunku pasakyti, kodėl šis laikotarpis toks ypatingas, ko gero, yra kelios priežastys.
Pirmoji – po žiemos žvynuotosios būna itin atsargios, nes jos atprato nuo vandens bangavimo, vėjo lenkiamų medžių ir krūmų traškėjimo, lapų šlamėjimo ir kitų garsų, juk kelis mėnesius buvo sąlyginėje tyloje. Žinoma, vandens srautas irgi skleidžia garsą, ypač kai verčiasi per akmenis, bet tai jau kitoks garsas. Todėl nors vanduo dabar ir drumstokas, bet žuvys meškeriotoją jaučia pagal vandens bei kranto virpesius – pakanka laužant pakrančių krūmų šakas prasibrauti iki upės ir vargu ar ten rasite šapalų – jie bus nuplaukę kur nors toliau. Braidyti dabar apskritai nepatarčiau.
Kita priežastis yra susijusi su aplinka. Kadangi pavasario pradžioje medžiai ir krūmai dar nesulapoję, žuvys gali matyti meškeriotoją iš toliau, jis neturi galimybių pasislėpti krante. Dabar itin svarbu rengtis maskuojančių spalvų drabužiais, nes krantas yra plikas ir šapalas puikiausiai atskirs „kažką įtartino“ šalia vandens.
Kadangi, kaip minėjau, pavasarį šapalai gali būti šalia statesnio kranto išgraužų, tokiose vietose patarčiau bandyti užmesti masalą ne visiškai priartėjus prie vandens. Žinoma, ne visada yra tokia galimybė, bet jei pasitaiko – pabandykite.
Kitas būdas – spiningauti atsitūpus arba atsisėdus. Žinau, kad skamba keistai, bet tai tikrai padeda. Esmė ta, jog žuvys gerai mato aukštus daiktus ant kranto, tad žvejo ūgiui „sumažėjus“ du ar tris kartus, žvynuotosios jausis tikrai drąsiau. Suprantu, kad taip spiningauti nėra labai patogu, ypač kai kotas trumpas, bet gaudome ne Neryje arba Nemune, o kur nors Dubysos vidurupyje, tad toli sviesti masalo nereikės.

Spiningavimo technika
Dabar gaudant šapalus apie voblerių plukdymą negali būti nė kalbos – tai vasariniai manevrai. Nereikia ir ypatingo skandinimo, pakėlimo – tiesiog monotoniškai traukiame masalą. Kita vertus, kaip ir minėjau, vanduo yra šaltas, o crank tipo modeliai pagal savo žaidimą agresyvūs, tad žvejui reikėtų kiek įmanoma tą agresyvumą „prigesinti“. Vienintelė išeitis – traukti jį kiek įmanoma lėčiau. Tokiu būdu vobleris žais tik tiek, kiek yra „užprogramuotas“ gamintojų ir jo judesiai bus minimaliai agresyvūs.
Beje, traukimas pasroviui dar labiau sumažins virpesių intensyvumą. Pavasarį vedant voblerį pasroviui pagaunama kaip niekada daug šapalų. Taip pat labai gerus rezultatus duoda traukimas išilgai kranto (prieš tėkmę arba paskui ją).
Visgi svarbiausias techninis niuansas yra masalo baksnojimas į dugną. Galbūt „baksnojimas“ šįsyk ne visai tinkamas žodis, nes crank modeliukai daužosi į dugną pakankamai tankia amplitude, tai veikiau primena barbenimą. Nieko baisaus, jei masalas neria truputį giliau, nei yra realus gylis toje vietoje, iš principo, jei tik labai nearia dugno, tai netgi gerai. Tačiau ne visi vobleriai tam tinka (turiu omenyje per didelį gylį), nes kai kurie nors ir atsimušinėja į dug­ną liežuvėliais, visgi tai daro mažu kampu ir dažnai kabliukais užgriebia šapus, šiukšles arba… kerplėšas. Taip barbendami į dugną masalai kelia drumzles ir dėl to papildomai patraukia plėšrūnų dėmesį.
Šapalai dabar kimba panašiai, kaip ir kitais metų laikais – jų smūgis būna stiprus be jokio išankstinio pasiruošimo, tad pražiopsoti kibimo praktiškai neįmanoma. Traukti užkibusią žuvį derėtų kuo greičiau, kad ji neišbaidytų savo gentainių, nes dažnai vienoje vietoje plauko plačianugarių būrys.

Lietuvos garbės žvejys Romualdas ŽILINSKAS

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.