Bendruomenių socialiniai verslai lyg meškos glėbyje

Pelno nesiekiantys socialiniai verslai – tai vienas iš būdų mažinti kaimo ir miesto, Vilniaus ir regionų atskirtį. Europinėmis lėšomis paremtos kaimų bendruomenės gali išspręsti tokias socialines problemas, kurių nespėja išnarplioti valdiškos įstaigos. Kas ketvirta nauja Europos bendrovė imasi socialinių verslų. Tačiau juos reglamentuojantis Lietuvos socialinių įmonių įstatymas, anot specialistų, beviltiškai pasenęs, todėl sėkmingus kaimo socialinius verslus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Atsakinga veikla
„Socialinis verslas siekia bendruomeninių tikslų, visuomeninių pokyčių ir dėl to labai skiriasi nuo įprastos komercinės veiklos. Toks atsakingas verslas kuriamas norint išspręsti socialines problemas. Štai Vilniuje veikia salotų baras „Mano guru“. Jame virėjais, padavėjais dirba praeityje linkę į narkotikus, kentėję nuo alkoholizmo asmenys, neseniai paleisti kaliniai. Jie ne tik turi garantuotą pajamų šaltinį, bet ir integruojami į visuomenę. Viena iš svarbiųjų socialinio verslo krypčių – parama žmonėms, ypač senyviems, gyvenantiems atokiose kaimo vietovėse, tarkime, pirties malonumai, šiltas maistas. Emigrantai dažnai prašo savivaldybių pasirūpinti nutolusiuose kaimų vienkiemiuose likusiais jų artimaisiais“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja Europos Sąjungos tarptautinių ryšių ir programų klausimais, socialinio verslo plėtros regionuose organizacijos „Socifaction“ mentorė Modesta Kairytė.

Rengiamas naujas įstatymas
Prekybos tinklas „Maxima“, gabiems Lietuvos moksleiviams skiriantis „maksimalisto“ stipendiją, negali būti laikomas socialinio verslo įmone, nes jo pagrindinis tikslas – ne pagalba gabiems neturtingų, nedarnių šeimų vaikams išsilavinti, o siekis socialine savireklama padidinti savo pelną.
Socialinio verslo įmonė, užuot dovanojusi daugiavaikei mamai maišą vilnonių kojinių, išmokys ją megzti ir pasirūpins gaminius parduoti, patars verslo vadybos, rinkodaros klausimais.
Pasak socialinio verslo specialistės M. Kairytės, vietos veiklos grupės, kaimų bendruomenės gali gauti lėšų socialiniams projektams iš Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP).
„Dabar rengiamas Socialinio verslo įstatymas. Jis turėtų pakeisti pasenusį Socialinių įmonių įstatymą“, – sakė M. Kairytė. Projekto autorė – Ūkio ministerija. Jos specialistų teigimu, Socialinių įmonių įstatymas numatė, kad valstybės pagalba suteikiama tik įmonėms, įdarbinančioms neįgalius, nepajėgiančius konkuruoti rinkoje asmenis, o kiti socialinio verslo modeliai neįteisinti ir nevystomi.

Nepasitiki partneriais
Socialinė ekonomika sukuria 10 proc. Europos bendrojo vidaus produkto, įdarbina daugiau kaip 11 mln. žmonių (tai 4,5 proc. visų darbuotojų). Tačiau net ir pati mūsų valdžia pripažįsta, kad 8-ajai Europos Sąjungos investicinei krypčiai „Mažinti socialinę atskirtį ir skurdą“ įgyvendinti Lietuvoje beveik nepasitelkiamas socialinis verslas, regionų administracijos retai tariasi su socialiniais partneriais, kaip griozdiškus projektus padaryti lankstesnius, efektyvesnius.
Pagal valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ valstybinis sektorius gali imtis tik tų viešųjų paslaugų, kurios per sunkios nevyriausybinėms organizacijoms ar verslininkams. Iki 2020 m. 15 proc. tokių patarnavimų turi būti perduota socialiniams partneriams.

Pasinaudojo mugės tribūna
„Remti, skatinti socialinio verslo projektus įpareigoja ir Europos Sąjungos teisės aktai. Kaimo plėtra nėra vien agrarinio sektoriaus pažanga, todėl, įgyvendinant KPP priemones, tiesiogiai nesusijusias su žemės ūkiu, skatinama kurti ir plėtoti socialinį verslą. Jo sampratą bei tokio pobūdžio įmonių esminį skirtumą nuo visuomeninės veiklos, tradicinio verslo, socialinių įmonių, labdaros ar paramos fondų puikiai išaiškina socialinio verslo gidas, kurį parengė viešoji įstaiga „Versli Lietuva“, – „Ūkininko patarėjui“ paaiškino Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Alternatyviosios veiklos skyriaus patarėja Ilona Javičienė.
Anot pareigūnės, ši verslo rūšis Lietuvoje dar labai nauja, todėl ministerija stengiasi kuo dažniau pasakoti visuomenei apie sėkmingus socialinio verslo pavyzdžius. Buvo pasinaudota ir Kaziuko mugės tribūna.

Dalijasi patirtimi
„Iš tiesų socialinio verslo idėja greičiausiai plinta miestuose, tačiau aktyvios, socialinius verslus jau išbandžiusios jų nevyriausybinės organizacijos patirtimi dalijasi ir su kaimo vietovių gyventojais. Kasmetinio Socialinio verslo forumo organizatoriai jau antrus metus pasirenka temą, svarbią regionams ir kaimo vietovėms, moko vietos veiklos grupes. Kelios kaimų bendruomenės, kai kurios pačios to nenujausdamos, jau yra socialinio verslo atstovės (Brožių kaimo (Klaipėdos r.) bendruomenės virtuvė, Vilkyškių (Pagėgių sav.) bendruomenės renkamos ir džiovinamos ekologiškos žolelių arbatos „Mažosios Lietuvos turtai“, Lapių bendruomenės (Klaipėdos r.) slidinėjimo trasa Utrių kalne)“, – pabrėžė Žemės ūkio ministerijos Alternatyviosios veiklos skyriaus patarėja I. Javičienė.

Vienintelė nauda
Viešosios įstaigos „Gerų minčių magija – GMM projektai“ direktorė Violeta Masteikienė jau ketvirtus metus tęsia socialinę akciją „Draugų uogienė – dalinkis“. „Kodėl pradėjau? Norėjau socialinę iniciatyvą paversti tokiu pačiu verslu. Kasmet kviečiu gausias šeimas į sodus, daržus. Mokome jas pasirūpinti savimi. Tai ne labdara, o veikla. Prieš trejus metus tik dalijomės daržovėmis, vaisiais. Antri metai verdame uogienes, jas pardavinėjame. Trečdalis lėšų nuo parduoto uogienės stiklainio atitenka pagalbininkams. Toks prasmingas laisvalaikis padėjo vaikams ir paaugliams įgyvendinti svajones. Vieni keliavo į šokių konkursą, kiti susimokėjo už kirpėjo specialybės studijas. Bet tai dar ne tikras verslas, o paieškos, kokiu keliu turime eiti“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo V. Masteikienė.
„Draugų uogienės“ komanda savo produkciją išdėstė ir ant Kaziuko mugės prekystalių, bet neliko patenkinta sostinės senamiestyje praleistu savaitgaliu.
„Ši mugė ne ta vieta, kur gerai jaučiamės. „Versli Lietuva“ įkalbėjo, parūpino palapinę, kad nešaltume. Didžiausia nauda iš Kaziuko mugės, kad galėjome užmegzti pažintis su kitais socialinių verslų atstovais. Bet daugiausia savo uogienių parduodame loftuose (gamykliniuose butuose, kūrybinėse dirbtuvėse), kur gyvena meniškos prigimties žmonės. Jiems patinka mūsų pakuotės“, – sakė socialinė aktyvistė V. Masteikienė.

Prisiduria rinkdami vaistažoles
Socialinio verslo pradininkas Pagėgių krašte Sigitas Stonys prisiminė, kad vaistinguosius ir prieskoninius augalus rinkti, džiovinti, pardavinėti socialiniais tikslais Vilkyškių ir aplinkinės bendruomenės pradėjo 2009-aisiais.
„Tada šis verslas buvo vadinamas bendruomeniniu. Ekologiškas, pagal liaudies medicinos receptus paruoštas arbatas tuomet gamino Aušgirių, Bitėnų, Kriokiškių, Vilkyškių, Žukų bendruomenės. Dabar – trys. Dalis gautų lėšų nukeliauja bendruomenių išlaidoms, o 20 proc. skiriama socialinei atskirčiai mažinti, pavyzdžiui, vaikų iš probleminių šeimų vasaros stovykloms. Žinome, kad kaimiškose vietovėse sunku rasti darbo, ypač pagyvenusiems žmonėms. O Vilkyškių bendruomenės socialiniam projektui „Mažosios Lietuvos turtai – arbatos“ labai reikia vaistažolių rinkėjų. Žmonės baigia kursus, gauna pažymėjimus, pagyvenę asmenys prisiduria lėšų, vaikai užsidirba kišenpinigių“, – „Ūkininko patarėją“ tikino S. Stonys.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
ŪP korespondentas