„Buldozerinės“ reformos sumanytojams – dviejų valandų žinutė iš miško

Vakar visose 42 šalies miškų urėdijose įvyko dviejų valandų įspėjamasis streikas – taip miškininkai atsiliepė į valdžios ketinamą vykdyti „miškų reformą“. „Ūkininko patarėjo“ korespondentai apsilankė keliose streikuojančiose urėdijose ir įsitikino miškininkų vieningumu.

Signalas valdžiai
Trakų miškų urėdijos darbuotojai vakar nuo aštuntos iki dešimtos valandos drausmingai buvo savo darbo vietose ir… nedirbo.
„Šis įspėjamasis streikas yra signalas valdžiai, kad su vykdoma miškų reforma yra netvarka, – mintimis dalijosi Trakų miškų urėdijos darbuotojų profsąjungos pirmininkas Juozas Ūsas. – Man ir kolegoms miškininkams kilo daug klausimų reformos iniciatoriams. Tokia daug ką keičianti miškų valdymo reforma neturi būti rengiama, neinformuojant ir nesikonsultuojant su darbuotojų atstovais. Juo labiau kad turime šakinę kolektyvinę sutartį su Aplinkos ministerijai pavaldžia Generaline miškų urėdija, kurioje šios procedūros numatytos.“
J. Ūso manymu, miškų reforma, pradėta „iš viršaus“, išryškino daug esminių nutylėjimų. Štai teiginys, kad būtina steigti vieną centrinę įmonę, kuri vienytų 25 urėdijas, yra tikrai miglotas. Kokių urėdijų pagrindu bus vienijami tie padaliniai? Kaip suprasti nenumaldomą norą bedarbiais padaryti pelningai dirbančios valstybinės įmonės darbuotojus? Ar žinoma kiekvieno darbuotojo ir pareigybės perspektyva dirbti 2018–2023 metais? Kokia bus atleidimų iš darbo dinamika?
Pasak Lentvario girininko Stasio Miliausko, kuomet valingi sprendimai „nuleidžiami“ iš aukštų kabinetų, kuomet reformos iniciatoriai nepasiūlo detalios ir išsamios diskusijos, galimas tik prastas rezultatas.
„Kas gali paneigti, kad panaikinus 400 pareigybių, šis atleidžiamų darbuotojų skaičius po metų ar kelerių nepadvigubės ar nepatrigubės? – retoriškai klausia S. Miliauskas. – Ar „buldozerinio principo“ reformos kada nors buvusios naudingos?“
Yra žinoma, kad Latvijoje praėjus keleriems metams po panašios miškų reformos, jos inicia­toriai labai gailėjosi ją iniciavę, nes viskas pasisuko kitaip, nei buvo numatyta. Buvo atleista gerokai daugiau darbuotojų, nei deklaruota pirminiuose teiginiuose, miškų ūkio centralizavimas įnešė daugiau netvarkos.

Atrama kaimui
Apsilankėme streikuojančioje Kretingos miškų urėdijoje. Viena didžiausių jos girininkijų įsikūrusi Mikoliškiuose – mažyčiame kaimelyje, kuriame dar išlikusios kelios gyvenamosios sodybos, bažnytėlė ir nedidelis vietinis verslas. Kalbintas girininkas Romas Mažonas mano, kad jei ne girininkija, šiame kaime gal ir to nebebūtų.
„Mes vieninteliai kaime išlikę kaip jo atramos taškas. Turiu galvoje visas Lietuvoje veikiančias girininkijas. Apie jas buriasi kaimai, gyventojai, kurie tampa rangovais, dirba miškuose. Po reformų, kurios mums aiškiai net nepaaiškintos, bet numatomi didžiuliai sustambinimai, viskas galutinai sunyks. Žmonės turės prisitaikyti, išmokti dirbti pagal naują sistemą. Manau, kad mažosioms įmonėms sunykus, kaime nieko ir nebeliks, žmonės nebeturės už ko užsikabinti. O tas milijonas emigrantų, kuris žadamas lapkričio mėnesį, bus pasiektas gerokai anksčiau“, – svarstė girininkas R. Mažonas, streiko valandą sėdėdamas prie savo darbo stalo kartu su pavaduotoja Renata Skrodeniene.
Girininkija užima per 7 tūkst. ha teritoriją. Be kitų darbų, kasdienis miškininkų rūpestis – sekti, kad nekiltų gaisrų, nebūtų vagysčių. Tai atliekama nepriklausomai nuo miško statuso.
„Visiškai nesvarbu – privatus ar valstybinis miškas, visus mes vienodai stebime, ir jei kiltų gaisras, nežiūrėtume, kam jis priklauso. Ir šiandien, streiko valandomis, mes privalome saugoti mišką nuo pavojų. Laimė, kad palijo, tad gaisras mažai tikėtinas. Eilinę darbo dieną jau būčiau miške, kur būtų vežama mediena, žymimos biržės kitų metų kirtimams, vyktų medienos markiravimas, džiūstančių medžių kirtimas, želdinių priežiūra. Kartu su mumis streikuoja ir darbus miške atliekantys rangovai. Aišku, tie darbai patys nepasidarys, juos reikės atlikti kitomis valandomis“, – sakė
R. Mažonas.
Savo ir kitų kolegų padėtį jis palygino su mirties bausmės vykdymo laukiančiu nuteistuoju.
„Vienas žmogus sakė, kad mes gyvename tokį gyvenimą, lyg būtume nuteisti mirties bausme ir lauktume, kada į duris pasibels vykdytojas. Kalbu apie reformos situaciją: Seimas vis atidėlioja – tai trūksta balsų, tai dar kažkas. Nesako, kad bus taip ar kitaip, išliksime ar ne. Koks čia interesas, negalime žinoti“, – savo nuomonę dėstė Mikoliškių girininkas R. Mažonas.

Siunčia žinią
Daug gausesnis kolektyvas streikavo tos pačios Kretingos miškų urėdijos medelyne. Dupulčių kaime įsikūrusiame medelyne nedirbo daugiau kaip dešimt žmonių, medelyno padalinyje Darbėnuose – penkiolika. Medelyno viršininko Leonardo Balčikonio manymu, jie neturi kito būdo, kaip tik streikuodami pasiųsti žinią valdžiai, „buldozerio principu“ vykdančiai reorganizaciją.
„Manome, kad reforma neapgalvota ir nepagrįsta. Kol kas matome, kad iš visos sistemos norima padaryti vieną įmonę, o koks viso to tikslas – neaišku. Matyt dėl pigesnės medienos, o tuo labiausiai suinteresuotos užsienio kapitalo įmonės, kurioms reikia didelių medienos kiekių už mažesnę kainą. Panašiai atsitiko Latvijoje, mes vykome ten į ekskursiją. Po reformos iš pusės tūkstančio smulkių medienos įmonių liko vos 20 stambių, kuriose dominuoja užsienio kapitalas. Ir joms mediena parduodama pigiau nei iki tol. Matyt, panašių tikslų siekiama ir Lietuvoje. Tačiau tai – kalbant plačiau. O iš tikrųjų visi mes esame žmonės, mums rūpi asmeniniai interesai. Mums neaiški mūsų rytdiena, ar išliks socialinės garantijos, ar mūsų apskritai reikės. Iš viso mūsų medelyno kolektyvo nestreikuoja tik vienas žmogus. Galbūt tai dėl atlyginimo – esame susitaikę, kad už streiko valandas mums nemokės“, – kalbėjo L. Balčikonis.
Streiko išvakarėse jis ir dar keletas urėdijos darbuotojų vyko į mitingą Vilniuje. Ten jis, sakė, supratęs, kad reforma bus vykdoma neatsižvelgiant į nieką.
„Daug kas mus palaiko, tačiau vilties nedaug. Buldozeris važiuoja. Perskaitėme informaciją, kad Seime balsavimas vyks, ir viskas pateikiama su tokia nuostata, kad tai lems ir pasitikėjimą Vyriausybe. Jei nepritariate reformai, vadinasi, nepasitikite ir Vyriausybe. Štai kokie dideli interesai yra miškai, kad net Vyriausybė gali atsistatydinti. O ekonominių argumentų nėra“, – sakė miškininkystės darbuotojas.
Medelyno viršininkas sakė nemanantis, kad tos dvi streiko valandos labai pakenks jų tiesioginiam darbui, nors vasarą darbų medelyne gausybė.
„Vasarą darbų rutina: augalų priežiūra, tręšimas, purškimas, ravėjimas, traktorininkai mechanizuotus darbus dirba, kai ką sodiname. Gaila, kad laikas eina, bet šis įspėjamasis streikas mums svarbus, tai žinia, kad mes esame. Kitaip dėmesio neatkreiptume. Tai ir istorinis įvykis – pirmas istorijoje miškininkų streikas“, – pasakojo medelyno viršininkas L. Balčikonis.
Streikas vyko ir kituose Kretingos miškų urėdijos padaliniuose, nepriklausomai nuo to, dideli jie ar maži. Kalbinti darbuotojai sakė vilčių dedantys mažai, tačiau beveik neabejoja, kad bus ir kita, daug didesnė protesto akcija.

Nenorėjo komentuoti
Panevėžio miškų urėdijos (PMU) darbuotojai jungėsi prie įspėjamojo dviejų valandų streiko, bet situaciją komentavo gana aptakiai ir atsargiai. Miškininkai pritarė akcijai, tačiau paprašyti išdėstyti savo požiūrį į urėdijų reformą, gynėsi nesantys profsąjungos nariai, todėl nenorintys viešintis. Tačiau visi patvirtino, kad urėdijų darbuotojai palikti nežinioje ir jaučiasi nesaugiai, niekas su jais nesitaria ir nuomonės neklausia.
Paskutinieji penkeri metai PMU buvo įtempti. Įtarus piktnaudžiaujant tarnyba, iššvaisčius turtą ir klastojus dokumentus, 2012 m. buvo teisiamas buvęs urėdas Daugirdas Lukoševičius ir du jo pavaldiniai. Po dvejų metų urėdui prokurorai įtarimus panaikino, leido grįžti vadovauti urėdijai, bet D. Lukoševičius pasirinko kitą darbą – „Lietuvos geležinkelių“ antrinėje įmonėje. Prieš naująjį urėdą Valdą Kaubrę po paskyrimo purkštavo 12 PMU darbuotojų, pasirašiusių peticiją, įmonę tikrino Aplinkos ministerija. Visa tai nepridėjo stabilumo kolektyvui. Gal dėl to iš aštuonių dešimčių PMU darbuotojų tik 18 priklauso profsajungai.

Norisi aiškumo ir nuoseklumo
Panevėžio miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė sakė esąs informuotas dėl įspėjamojo miškininkų streiko. Šiai protesto formai pritariantis, tačiau įtakos nedarantis, – tai organizuoja profesinė sąjunga, o streikuoti ar ne – sprendžia kiekviena girininkija. Asmeninės nuomonės dėl miškų urėdijų pertvarkos urėdas neišsakė, nes pašnekovo teigimu, „dar neaišku, kas čia bus…“, tik patikino streiko dieną išvykstantis į komandiruotę.
Vyriausiasis miškininkas, urėdo pavaduotojas ir negausios profesinės sąjungos pirmininkas Gintaras Raškauskas teigė išplatinęs informaciją apie streiką visoms girininkijoms, žinantis ir jaučiantis nuotaikas, kurios yra prieštaringos. „Sutinkame, kad gyvenimas verčia imtis reformų ir pokyčių, bet norėtųsi, kad pertvarka būtų aiškiau motyvuota ir suprantamiau nušviesta kiekvienam dirbančiajam. Ne pirmi metai gyvename, tad puikiai suvokiame: mažinant urėdijų skaičių neišvengiamai turės mažėti ir darbuotojų. Todėl norisi žinoti socialines garantijas, terminus, programą. Nematome, kad reformai būtų pasiruošta, mūsų bendruomenė neinformuojama, kokia laukia ateitis, kurios urėdijos bus naikinamos, kurios liks, koks bus jų statusas, pavaldumas, – apie tai miškininkams nekalbama“, – nerimavo G. Raškauskas.
Pasak PMU profesinės sąjungos lyderio, ir dabar visai urėdijų veiklai vadovauja Generalinė urėdija. Todėl sunku suprasti, kokiu tikslu norima steigti naują centrinę valstybinę įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“.

Pokyčiai pavadinime – ne reforma
„Akcijoje dalyvausim, – dirbs tik miško apsauga, kad vagišiai nesumanytų streiko valandomis grobti medieną“, – dar streiko išvakarėse patvirtino Krekenavos girininkas Jonas Leika ir Raguvos girininkijos vadovas Kęstutis Žilinskas.
Pasak J. Leikos, Krekenavos girininkijoje profsąjungos narių nėra, bet ateitis rūpi visiems. „Reformos reikalingos, bet ne tam, kad jas darytum dėl darymo. Mes – žmonės prie žemės, dirbam ūkinį darbą, politika tarsi neturėtų rūpėti“, – svarstė J. Leika. Bet pripažino, jog ateina laikas domėtis europinių profsąjungų tradicijomis ir taikyti tokias pačias protesto formas.
Raguvos girininkas Kęstutis Žilinskas užtikrino, kad girininkija pritaria akcijai ir streikuoja dvi ryto valandas, – negamina medienos ir neprekiauja. Tačiau yra darbų, kurių neatidėsi, – pavyzdžiui, miško apsauga, jo matavimai, kai iš anksto sutarta su matininkais. Taigi protestas palaikomas daugiau morališkai, siekiant atkreipti Vyriausybės dėmesį ir įrodyti, jog miškininkai nėra bevaliai, su kuriais nereikėtų skaitytis.
„Niekas iki šiol neklausė, ką mes galvojam, kokių pokyčių norėtume. Vien dėl valdančiųjų populizmo formuojama nuomonė, kad esame blogis, kurį reikia sunaikinti, kad urėdijos „juodai“ korumpuotos“, – piktinosi pašnekovas, pasigedęs ne tik aiškumo, bet ir pagarbos miškininkams, kuriems nuvykus į Seimą staiga paaiškėja, jog „sprendimas atidedamas“. Ir grįžta žmonės atgal nieko nepešę, tik laiką sugaišę. Eiguliams neramu, kokia jų ateitis: jei neliks urėdo, visi pasislinks pareigybėse žemyn…
„Jei visi taip tvarkytųsi kaip mūsų urėdija, nereikėtų jokių reformų. Už savo girininkiją aš galvą guldau – nėra čia jokios korupcijos, nėra net pensininkų, dirba specialistai, kurie supranta, jog vertingo miško išugdymas – ne vienų metų darbas“, – kalbėjo jaunas girininkas. Reformos pribręsta, anot Kęstučio, jos reikalingos, bet jas vykdyti reikia gerai pasvėrus, ne blaškantis ar tauškiant, kad vietoje urėdų atsiras administratoriai, o Generalinė urėdija pakeis pavadinimą. Argi tai reforma?

Politikų šnekos – kaip ufonautų
Karingiausiai nusiteikę pasirodė Ignalinos miškininkai. Profesinės sąjungos lyderis, VĮ „Ignalinos miškų urėdija“ vyriausiasis inžinierius Vigandas Balinskas patvirtino, kad įspėjamajame streike vieningai dalyvauja visi 60 darbuotojų, išskyrus esančiuosius būtinojoje tarnyboje. Urėdijos 40 specialistų priklauso profesinei sąjungai, iš jų 30 aktyviai dalyvavo mitinge prie Parlamento ir Prezidentūros.
„Vadinamoji reforma mums atrodo labai negražiai. Per gyvenimą regėjome visko, – mus skyrė ir jungė, ir vagių ieškojo. Bet tai, kas dabar paistoma, mums panašu į ufonautų šnekas. Pamėginkim išgirsti, ką šneka ministras, viceministras ar premjeras, – gėda klausyt. Jokio supratimo apie reikalą, jokio išmanymo. Gal Vilniuje jiems matosi aiškiau, kokios tvarkos norisi. Bet kaip iš Vilniaus prižiūrėt ir tvarkyt, tarkime, Tverečiaus miškus? Dabar čia dirba specialistai, visos įmonės savarankiškos, stengiamės kaip dėl savęs. Žmonės net nemokamų atostogų savanoriškai išeina, kai reikia. Na, nėra čia jokios korupcijos! O paleidus „bardaką“, koks numatomas, žmonės 16 val. užtrenks duris ir išeis. Kas prižiūrės ūkį, – lentpjūves, pastatus, garažus? Tuoj langai bus išdaužyti, turtas išnešiotas kaip „kolchozinėse“ fermose. Sugriaut ir palikt griuvėsius labai lengva.“
Anot V. Balinsko, neverta piktintis ir pavydėti urėdams bei girininkams jaukių namų, sodybų, – nuo Smetonos laikų tokia tvarka, kad girininkas privalo gyventi miške ir nėra reikalo dėl to kelti skandalo per žiniasklaidą, kiršinti visuomenę.
„Nesiginčijam, – savo ir kolegų požiūrį apibendrino V. Balinskas, – pokyčiai reikalingi, galima sujungti silpnesnes įmones, bet reformos turi būti daromos profesionaliai: išanalizuota situacija, išklausyti miškininkai, žmonėms išaiškinta, kas jų laukia, ir tik tada priimti bendri, išmintingi sprendimai.“

„ŪP“ korespondentų
Vlado KASPERAVIČIAUS,
Juozo SKRIPKAUSKO,
Gertrūdos RINKŪNIENĖS
fotoreportažas

Panevėžio miškų urėdijos profsąjungos lyderis Gintaras Raškauskas: „Nematome programų, nežinome socialinių garantijų, terminų.“

Raguvos girininkas Kęstutis Žilinskas: „Galvą guldau už savo girininkiją, – nėra čia jokio neskaidrumo.“

Ignalinos miškų urėdijos vyr. inžinierius Vigandas Balinskas: „Visko matėm gyvenime: mus ir skyrė, ir jungė, ir vagių ieškojo. Dabar daromas „bardakas“, po kurio liks griuvėsiai“.

Kretingos miškų urėdijos medelyno viršininkas Leonardas Balčikonis (kairėje) su streikuojančiu kolektyvu.

Streiko metu Mikoliškių girininkas Romas Mažonas skaitė profesinę literatūrą, o jo pavaduotoja Renata Skrodenienė laistė gėles.

Trakų miškų urėdijos darbuotojų profsąjungos pirmininkas Juozas Ūsas ir Lentvario girininkas Stasys Miliauskas turi daug priekaištų reformos iniciatoriams.