Darbštuolių šeimai verslą kuria vienas ha

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

salotos1Šiomis vidurvasario dienomis žvelgiant į Kauno rajono Varluvos kaimo ūkininkų Jūratės ir Algimanto Makūnų vos vieno hektaro dydžio valdą, kurioje akys raibsta nuo pačių įvairiausių daržovių, žalumynų ir prieskonių gausos, pirmiausia kyla mintis, kad į šį ūkį turėtų būti organizuojamos ekskursijos. Mat čia tikslinga atvežti daugelį tų, kas šiandien kaime tiesia rankas į valstybės socialinės paramos krepšelį ar verkšlena, kad smulkiesiems pragyventi neįmanoma. Tiesa, patys šio ūkio šeimininkai teigia, jog jų pavyzdžiu galėtų sekti tik pasiryžusieji atkakliai ir sąžiningai dirbti bei pagarbiai vertinti kiekvieną, tebūnie ir kukliausią pinigą mokantį klientą.

Pradžią paskatino… ilgapirščiai

Vienoje populiariausių Kauno mieste Žaliakalnio turgavietėje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens kasryt rikiuojasi pirkėjų eilutė, masinama J. ir A. Makūnų parduodamų daržovių šviežumo ir įvairovės. Tokį platų lapinių salotų asortimentą jie šioje turgavietėje, o, ko gero, ir visame mieste apskritai siūlo bene vieninteliai. Tačiau įspūdingo J. ir A. Makūnų prekystalio Žaliakalnio turgavietėje šiandien, tikėtina, nerastum, jei sutuoktiniai kadaise nebūtų priėmę radikalaus sprendimo patogų gyvenimą mieste iškeisti į hektarą žemės.
Pašnekovai pasakoja, kad prieš gerus penkiolika metų jų šeima niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų jaunų kauniečių šeimų. Gyveno miegamojo mikrorajono daugiabutyje, Algimantas dirbo vairuotoju vienoje miesto ligoninių, konditerės specialybę turinti Jūratė namuose augino dvi mažametes dukras. Suprantama, pinigai per kraštus iš šeimos piniginės nebyrėjo, tad sutuoktiniai džiaugėsi galimybe savoms reikmėms užsiauginti daržovių Jūratės mamos turimame žemės sklype Kauno r. Rumšiškių miestelio pakraštyje.
„Netoliese buvusio mūsų daržo driekiasi automagistralė Kaunas–Vilnius. Ir tai buvo didžiulė bėda, mat kaskart atvažiavę aptikdavome, jog dalį mūsų derliaus kažkas pravažiuodamas „pasiskolino“. O paskutinį rudenį ilgapirščiai nepaliko nieko – nė svogūno, nė bulvės. Buvo akivaizdu, kad darbuotasi ilgai ir tvarkingai: visos atliekos netgi sukrautos į atskiras krūveles“, – šiandien jau su šypsena prisimena Jūratė.
Tačiau tąkart jiedviem su vyru buvo taip pikta, jog važiuodami namo tuščiomis pakeliui nusipirko laikraštį, perskaitė jame skelbimą apie atokesnėje Kauno r. vietovėje, Varluvos kaime, parduodamą vieno hektaro ir šešių arų ploto sklypą, ir jau tą patį vakarą suderėjo dėl jo įsigijimo.

Kauno r. Varluvos kaimo ūkininkė Jūratė Makūnienė džiaugiasi prasidėjusiu pomidorų derliaus ėmimu – šiemet jų pirkėjams bus pateikta visų įmanomų formų, spalvų ir atspalvių.

Kauno r. Varluvos kaimo ūkininkė Jūratė Makūnienė džiaugiasi prasidėjusiu pomidorų derliaus ėmimu – šiemet jų pirkėjams bus pateikta visų įmanomų formų, spalvų ir atspalvių.

„Sąmoningai pirkome ne 15 arų vien sodybai, bet daugiau, kad galėtume iš žemės ir užsidirbti“, – ūkiškai dėsto Algimantas. Stovint ant jos, nuosavos, sako, buvo apėmusi tokia euforija, kad atrodė kalnus įmanoma nuversti. Tad, nieko nelaukdami, jau po kelių dienų nuvyko į tuomečio Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymų stotį Babtuose (šiuo metu Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas) ir krintant pirmajam sniegui sodino ten įsigytus braškių daigus.
Šiandien J. ir A. Makūnai neslepia, kad jųdviejų entuziazmą gerokai slopino ne teorinių žinių ar praktinių įgūdžių stoka, bet naujakurių atžvilgiu priešiškai nusiteikęs kaimas. „Buvo neįmanoma nei technikos išsinuomoti, nei ką į talką prisiprašyti“, – prisimena J. Makūnienė, pastebėdama, kad šiandien Varluva yra tapusi beveik priemiestine Kauno gyvenviete, kurioje naujai suformuotuose sklypuose stovi kelios dešimtys modernių namų. Tačiau jų šeima buvo pirmoji, kuri kūrėsi savininkų nuosavybės teise atgautoje žemėje ir senbuviams kaimo gyventojams buvo sunku susitaikyti, jog pokyčiai neišvengiami. „Laimė, su laiku viskas pasikeitė. Šiandien, kaip sakoma, su kaimynais esame kartu ir džiaugsme, ir bėdoje“, – šypsosi Jūratė.

Braškės per mažai „įdarbina“ žemę

J. ir A. Makūnai, savoje valdoje užsimoję pasistatyti ir gyvenamąjį namą, turėtą butą mieste skubiai pardavė, su naujaisiais savininkais sutarę, jog iš jo išsikraustys per pusmetį. Tačiau gauta pinigų suma sugulė vien į pamatus ir pusrūsio statybą, kuriame po pusmečio ir teko apsigyventi.
„Jaunėlei dukrai tebuvo vieni, vyresnėlei penkeri. O gyventi teko ne tik be karšto vandens iš čiaupo, prie kurio buvau įpratusi mieste, bet be jokio vandens – vyras jo talpyklas trejus metus buvo priverstas vežioti iš miesto. Mūsų dirvožemis – grynas molis. Kadaise netoliese gyvavusi Sargėnų keramikos gamykla iš šalia mūsų kaimo veikusio karjero netgi sėmė molį ir degė plytas. Tad paaiškėjo, kad išsikasti paprasčiausią šulinį – misija beveik neįmanoma“, – naujakurystės staigmenas prisimena Jūratė, pridurdama, jog net niūriausiomis akimirkomis vis dėlto šventai tikėjo, jog ateityje bus tik geriau. „O kuo tiki, tai ir įvyksta“, – ir šiandien neabejoja moteris, pasakodama, kad daržas visus tuos metus buvo ir tebėra „varikliukas“, kuris neleidžia stovėti vietoje.

Biomedicinos inžineriją studijuojanti Monika sezono metu aviečiauti pradeda jau 4 val. ryto.

Biomedicinos inžineriją studijuojanti Monika sezono metu aviečiauti pradeda jau 4 val. ryto.

Pirmaisiais ūkininkavimo metais Makūnai augino braškes. Bet, sako, greitai suprato, kad braškės nėra tie augalai, iš kurių gali prasigyventi turėdamas ribotą žemės plotą. Todėl vis daugiau vietos jų valdoje ėmė užimti žalumynų lysvės, buvo pastatyti trys daržovėms skirti šiltnamiai. „Braškės yra prekė, iš kurios pajamų gauni labai trumpą laiką, netgi jei į rinką įšoki pirmas, o išeini paskutinis. O mums pajamų reikėjo gauti periodiškiau, be to, braškynas toje pačioje vietoje auga 3–4 metus ir nuėmęs derlių į jo vietą krapų ar salotų nepasėsi. Taigi mūsų atveju auginti braškių neapsimokėjo“, – šiandien neabejoja J. Makūnienė.

„Arkliukas“ – pačios įvairiausios salotos

Jau vasario mėnesį J. ir A. Makūnų namų svetainėje sustatomi stelažai, montuojamas dirbtinis apšvietimas ir pradedama sėja. „Tuo metu patys gyvename lyg darže“, – šypsosi pašnekovė. Kadangi salotos nelabai bijo šalčio, kai tik leidžia orai, polietilenu dengtų šiltnamių viduje įrengiami šiltnamiukai, į kuriuos daigai pirmiausia ir perkeliami. Vėliau salotos savo vietą šiltnamiuose užleidžia agurkams, pomidorams, saldžiosioms ir aitriosioms paprikoms bei baklažanams. O rudeniop, nuėmus pastarąjį derlių, į šiltnamius vėl grįžta salotos, kuriomis prekiauti baigiama tik gruodį.

Šeimininkės pasididžiavimas  - pirkėjų itin vertinamos ledinės salotos.

Šeimininkės pasididžiavimas – pirkėjų itin vertinamos ledinės salotos.

Šiuo metu šeimos ūkyje dirba penki suaugę žmonės: Jūratė, Algimantas, jų dukros – studentė Monika ir abiturientė Andželika – bei Jūratės mama Ona. Ir visiems jiems nuolat tenka labai daug ravėti, apstu kitokio rankų darbo, nes kovodami su piktžolėmis jokių cheminių medžiagų nenaudoja, o tik ravi. Vienintelė ūkio technika – motoblokas.
„Planų didinti daržovių lysvių neturime, nes tokiu atveju neišsiverstume be samdomos darbo jėgos. Sakyčiau, vieno ha plotas kaip mūsiškis daugiavaikei šeimai Lietuvos sąlygomis yra optimalus ir iš jo tikrai galima pragyventi“, – neabejodama teigia J. Makūnienė.
Šį sezoną šeima augina įvairių daržovių, išskyrus šakniavaisius, kokių tik gali prireikti gaminant patiekalus pagal Lietuvoje išleistose kulinarijos knygose spausdinamus receptus. Tačiau pati Jūratė šypsosi, kad „iki Kinijos ir Japonijos ji dar neprisikasusi, o ten esama ypatingų įdomybių“.
Pastarųjų kelerių metų J. ir A. Makūnų verslo „arkliukas“ – pačios įvairiausios salotos. Šiemet jų – beveik dvi dešimtys rūšių: „ledinės“, romaninės, ąžuolalapės, lapinės, sviestinės, gražgarstės, „salanova“. Ir kiekviena jų – savito skonio, formos, spalvos.
„Tiesą sakant, rinka pati diktuoja madas. Mes turbūt kaip niekas kitas geriau jaučiame besikeičiančius Lietuvos gyventojų mitybos įpročius, populiarėjančias žaliavalgystės tendencijas. Tad pagalvojome, kodėl žmonėms nepadėjus, jeigu jie pasirinko tokį gyvenimo būdą? Beje, pastebime, kad Lietuvos žmonės vis aktyviau keliauja, o grįžę mums pasakoja, ko naujo ragavo Italijoje,

Ispanijoje, Indijoje ar Maroke, ir klausia, ar negalėtume išauginti to paties. Tad stengiamės klientų lūkesčių nenuvilti“, – pasakoja J. Makūnienė.

Kiekvienas daigelis laukia rankų.

Kiekvienas daigelis laukia rankų.

Moteris su šypsena prisipažįsta dar prieš porą metų prieskonines kalendras rovusi mūvėdama pirštines – toks nepriimtinas iš pradžių buvo jų kvapas. „Nors iš tiesų patys labai mėgstame ir valgome tai, ką išauginame. Pas mus lysvės į pardavimui ir savam stalui neskirstomos, nors ūkis ir nėra visiškai ekologinis. Ir labai abejoju, kad tie, kurie turguje pirkėjus tikina, jog jų pomidorai išauginti ekologiškai, sako tiesą.
Ne tik pomidorų, bet ir romėninių salotų be kalio trąšų išauginti neįmanoma, nes salotų lapų krašteliai, stingant šio mikroelemento, atrodo kaip nudeginti degtuku ir tokias vargu ar parduosi. O jei tik lietus nulijo, kalį iš dirvos išplovė, jau ir gali tikėtis nuostolių. Daug kas mums sako, kad esą gyvename labai gerai, nes neturime viršininkų, kurie mums komanduotų. Iš tiesų turime vieną „viršininką“ danguje ir kartais jis būna labai negailestingas“, – kalba J. Makūnienė, neslepianti, kad nepalankūs orai ūkiui atneša daugiausia nuostolių. Ir net didžiausios žmogaus pastangos šiuo atveju būna bevaisės.
Išaugintą produkciją daržininkai realizuoja tik Kauno Žaliakalnio turgavietėje ir bend­radarbiauja su keliais miesto restoranais. Jūratė pasakoja, kad pastarieji paprastai užsisako dėžę daržovių, užsakymą apibrėždami trumpai: „Kaip visada.“ Nes žino, kad tai bus aukščiausios kokybės sezoninio derliaus rinkinys.

Klientų trūkumu nesiskundžia

„Žaliakalnio turgavietę esame pasirinkę neatsitiktinai. Šis mikrorajonas specifinis. Jame, sakyčiau, gyvena ne turtuoliai, o žmonės, kurie supranta, jog kokybiška prekė turi savo vertę. Be to, Žaliakalnio turgavietė dirba tik pusę dienos, tad pirkėjai yra įpratę apsipirkti iš ryto. Visą dieną stovėti turguje mums būtų per didelė prabanga, nes namie tuo metu „dega“ neatlikti darbai“, – kalba pašnekovai.
Nors atrodytų, kad žalumyninių daržovių auginimas yra sezoninis verslas, J. ir A. Makūnai teigia jį dirbantys praktiškai visus metus. Mat daug laiko užima vien kitų metų asortimento sąrašo sudarymas ir sėklų paieškos. „Profesionalams skirtos sėk­los parduodamos be paveikslėlių ir instrukcijų ant pakuočių. Manoma, kad jei žmogus priėjo iki tokių sėklų sėjimo, vadinasi, viską supranta pats. Sėklas perkame tik pačiose solidžiausiose Vokietijos, Nyderlandų firmose, rašome joms laiškus, ieškome vis naujų kontaktų. Paradoksas, bet pirkti vakarietiškų sėklų važiuojame į Ukrainą, ten pat įsigyjame ir tenykščių bei rusiškų sėklų. Sakyčiau, kad Lietuvoje sėklų rinka yra prasta. Nėra jokios garantijos, jog tai, ką Lietuvoje nusipirkai, tikrai sudygs. Todėl kur kas labiau apsimoka iš patikimų firmų atstovų pirkti brangiau, bet vėliau gauti 100 proc. rezultatą be graužaties, kad sėdamas nepataikei į reikiamą Mėnulio fazę“, – savo patirtimi dalijasi Jūratė.

Moteris skaičiuoja, kad salotų sėklos daigyne sudygsta per septynias dienas. Jei per tiek laiko nesudygo, dar trejetą dienų laukiama. Jeigu nesudygo vis tiek, vadinasi, 10 dienų vėluos naujų salotų sodinimas. „Nėra abejonės, kad jei 10 dienų į turgų prekės neatveši, tavo klientas eis pirkti pas kitą pardavėją. O vėliau galbūt ir negrįš. Taigi tokio nuostolio sau leisti tikrai negalime“, – įsitikinusi kalba moteris.

Salotos ūkyje puoselėjamos it gėlės.

Salotos ūkyje puoselėjamos it gėlės.

Į klausimą, kur semiasi žinių savo specifiniam agroverslui, J. ir A. Makūnai teigia, kad su laiku žmogus savaime imi suprasti, kokių pasekmių gali tikėtis vieną ar kitą darbą atlikęs ne laiku ar jo išvis nepadaręs.
Pašnekovai pasakoja daug skaitantys, nuolat ieškantys patarimų literatūroje, internete. „Pirmieji mūsų mokytojai buvo tuo metu Kauno r. savivaldybės Žemės ūkio skyriuje dirbę specialistai, labai geranoriškai reaguodavę į visus mūsų klausimus. Jų surinktą informaciją, pamenu, segiau į segtuvą ir šis segtuvas buvo tikras mūsų lobynas“, – su šypsena prisimena J. Makūnienė.

Ūkį ne plės, bet intensyvins

Kalbėdami apie savo veiklos rentabilumą pašnekovai pasakoja, kad populiariausiomis turgaus dienomis – šeštadieniais – sulaukiantys apie 300 pirkėjų. „Tiesą sakant, skaičiuojame ne žmones, o „išleistų“ maišelių kiekį. Kaskart ateina ir nuolatiniai, netgi šeimos draugais tapę mūsų klientai, ir su šių klientų rekomendacija atsiųsti jų kolegos, kaimynai“, – teigia pirkėjų trūkumu nesiskundžiantys sutuoktiniai.
Turgaus prekes ruošia ne iš vakaro, bet kiekvieno turgadienio ankstų rytą, kad viskas tikrai būtų tiesiai iš daržo. „Mūsų salotos į turgų atkeliauja kaip gėlės – po vieną gūžę sustatytos į dėžutes. Darbo daug, bet ir pridėtinė vertė didesnė“, – neabejoja ūkininkai.
Todėl neparduotų daržovių atgal parsivežti netenka praktiškai niekada. „Beje, mūsų klientai žino ir tai, kad nuolaidų netaikome. Ir džiugu, kad žmonės supranta, jog norint užauginti skanių, kokybiškų daržovių, reikia didelių pastangų ir laiko“, – dėsto J. Makūnienė.
Pašnekovai sutinka, kad žiūrint iš vartotojo pozicijų euras daržovių kainas Lietuvoje kilstelėjo. Tačiau, pasak jų, ne visų. Štai salotų 100 g kaina anksčiau ankstyvą pavasarį siekdavo 2 litus, o šiemet tokios sumos ekvivalento eurais netgi nepasiekė, nes turgų labai anksti užplūdo pigesnės lenkiškos salotos.
„Augintojas labiausiai išlošia į rinką pateikęs pačią ankstyviausią produkciją – braškes ar žalumynus, tačiau pastaruosius auginant šildomame šiltnamyje su dirbtiniu apšvietimu jų kaina taptų auksinė“, – neabejoja A. Makūnas.
Kiek uždirba pasodinę, tarkime, 100 ar tūkstantį salotų gūžių, daržininkai teigia neskaičiuojantys. Paprastai skaičiuojama, kiek pavasarį buvo investuota į sėklas, trąšas, šiltnamių dangą, remonto darbus, ir kiek iš derliaus gauta pelno pasibaigus sezonui. „Svarbiausia, kad matome, jog einame į gerąją pusę – grynasis mūsų pelnas sudaro antra tiek, kiek auginimo savikaina“, – pastarųjų metų rezultatus apibendrina J. Makūnienė.

Kovojant su piktžolėmis ūkyje cheminės medžiagos nenaudojamos – tik ravima.

Kovojant su piktžolėmis ūkyje cheminės medžiagos nenaudojamos – tik ravima.

Dalydamiesi ateities planais J. ir A. Makūnai teigia prisiėmę naują iššūkį – Algimantas neseniai galutinai atsisakė valdiško darbo ir šeima planuoja dar labiau intensyvinti gamybą bei pirmą sykį kaip smulkieji ūkininkai siekti investicinės ES paramos.
„Ketiname aktyviau įsijungti ir į žemdirbių savivaldos veiklą, kuriai iki šiol vis trūkdavo laiko, nes akivaizdu, jog ūkininku, ypač smulkiuoju, niekas nepasirūpins, jei nesirūpins jis pats. Štai ir patys prieš porą metų patekome į netikėtą ir nemalonią situaciją. Kai pirkome žemę, įregistravome 6 arų dydžio namų valdą, o likusį hektarą užėmė dirbama žemė. Už šį hektarą gaudavome ir tiesioginę išmoką. Tačiau VIC (Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras) perbraižė žemėlapį, mūsų namų valdai priskirdamas 40 arų, kuriuose leidžiama auginti… sraiges ir grybus. Bet nei sraigių, nei grybų mes neauginame! O dirbamos žemės plotas beliko 70 arų. Tokio mažo deklaruoti negalima. O neturėdamas ko deklaruoti negali pretenduoti ir į investicinę paramą. Žodžiu, susidarė užburtas ratas, kuriam įveikti prireikė labai daug pastangų“, – pasakoja J. ir A. Makūnai, šiemet sunkiai, bet atgavę teisę deklaruoti savo nepriekaištingai prižiūrimą vienintelį hektarą, padėjusį šiai darbštuolių porai susikurti verslą ir įprasminti gyvenimą.

Autorės nuotraukos