Daugiau tikro tikėjimo – daugiau pasaulyje šviesos

„Popiežius kviečia ieškoti naujų Evangelijos perdavimo būdų teigdamas, jog Bažnyčia negali būti tik patarnaujanti. Vyskupai, kiti dvasiškiai bei pasauliečiai turi išeiti iš įprastinės aplinkos ir Evangeliją skelbti konkrečia pagalba, ne tik žodžiu. Tikėti į Dievą nereiškia vien melstis. Krikščionis – tai žmogus, kuris ne tik knygas apie gėles skaito – jis skuba gėles sodinti“, – pasitelkęs simboliką tvirtina naujasis Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas VIRBALAS.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas, būdamas labai užimtas – mat eina ir Panevėžio vyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas, – paaukojo laiko atsakyti į klausimus apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti tapus Kauno arkivyskupijos vadovu, apie Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus metus, kunigų trūkumo bei kitus apaštališkus rūpesčius. Jo Ekscelenciją Lionginą VIRBALĄ kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ.

Tikėjimo slėpiniai veriasi diskutuojant
– Beveik pusmetis, kai einate Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Į jas buvote paskirtas birželio 11 d., o pradėjote eiti liepos 11 d. Ar labai sunkios šios pareigos, kaip gali atrodyti iš šalies? Juk vadovaujate didžiulei Kauno bažnytinei provincijai (metropolijai), jai priklauso Vilkaviškio, Telšių ir Šiaulių vyskupijos. Kas svarbiausia arkivyskupo metropolito darbe?
– Mano rūpestis – toks pat, kaip kiekvieno vyskupo, atsakingo už vietinę Bažnyčią: rūpi sielovada, bažnyčių restauracija, ryšiai su mokyklomis, kitomis pasaulietinėmis institucijomis. Taigi labiausiai rūpi, kad tikėjimo žinia pasiektų visus žmones – jaunus, vyresnius, šeimas.
– Kauno arkivyskupo metropolito pareigas perėmėte iš Jo Ekscelencijos Sigito Tamkevičiaus. Jis Kauno arkivyskupijai vadovavo nuo 1996-ųjų, susidurdamas su laikmečio iššūkiais ir stengdamasis juos įveikti. Su kokiais laiko atplukdytais iššūkiais tenka ir galbūt artimiausioje ateityje teks susidurti Jums kaip naujam Kauno arkivyskupijos vadovui?
– Be abejo, iškyla naujų iššūkių. Vienas jų – būtinybė ieškoti naujų Evangelijos perdavimo būdų. Bažnyčia turi ką svarbaus pasakyti kiekvienam žmogui. Tačiau pasakyti būtina kitaip: kitaip prie žmogaus prieinant bei pakeitus žodyną – kalbant suprantamiau.
– Atrodytų, tėra vienas, tradicinis, Evangelijos perdavimo būdas – Šv. Mišių pamokslas.
– Pamokslas buvo patrauklus Evangelijos perdavimo būdas, kai žmonės buvo menkiau išsilavinę ir neskendėjo informacijos jūroje kaip dabar. Dabarties žmogus įpratęs kasdien aktyviai reikštis, pavyzdžiui, reaguoti į informaciją – skambina į radiją, televiziją, atsiliepdamas į prašymus pareikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, arba internete po straipsniu savo mintis, jausmus išlieja. Tokios realybės žmonės, ypač jaunuoliai, nejaukiai jaučiasi bažnyčioje pamokslų klausydamiesi – kai tik tokiu būdu Evangelija jiems perduodama. Kitam žmogui, žinoma, gali tikti ir tradicinis Evangelijos perdavimo būdas.
– Kokie nauji Evangelijos perdavimo būdai pasitelktini?
– Svarbu orientuotis į gyvas bendruomenes, kuriose palaikomi šilti ryšiai, ir jose gilintis į tikėjimo klausimus diskutuojant, dalyvaujant rekolekcijose.
Pasaulyje populiarūs vadinamieji Alfa kursai, kilę Didžiojoje Britanijoje. Jų tikslas – pagrindines tikėjimo temas gvildenti patrauklia forma, aktyviai diskutuojant. Stengiamės, kad Alfa kursą išeitų visi, kas Kauno arkivyskupijoje ruošiasi priimti Sutvirtinimo sakramentą.
Po šių kursų bent keli jų dalyviai tampa aktyviais parapijos talkininkais – dirba su vaikais, labdaros srityje.

Mažiau jaunimo – mažiau kunigo pašaukimų
– Kokie kiti iššūkiai, su kuriais teks dorotis Jums, naujajam Kauno arkivyskupui metropolitui?
– Iššūkis – kad kaimuose mažėja gyventojų, o kunigui tenka skubėti iš vienos kaimiškos parapijos į kitą kaimišką, kiekvienoje aptarnaujant po šimtą kitą parapijiečių. Miesto parapijoje vienas kunigas aptarnauja tūkstančius parapijiečių.
Gerai būtų, kad mokyklos, ligoninės turėtų kapelionus. Ligoninėse būtina ne tik išklausyti išpažintis ir suteikti Ligonių sakramentą – svarbu, kad būtų kam pakalbinti sergančiuosius, išgirsti juos, pastiprinti tikėjimo žodžiu. Šia linkme bandome eiti pasitelkdami pasauliečius. Etatų skirti tam negalime – dėkingi esame savanoriams, kaip antai lankantiems ligonius Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje ir žinantiems, į kurią palatą reikėtų kviesti kunigą.
– Pastarasis iššūkis susijęs su kunigų trūkumu?
– Kunigų trūksta. Tačiau net jei netrūktų, kunigas, kurio parapijoje yra 100–200 tikinčiųjų, negalėtų nei pats išsilaikyti, nei bažnyčia pasirūpinti.
– Ar Lietuvos Katalikų Bažnyčia po kelių dešimčių metų neliks be kunigų? Juk kasmet šalies seminarijose mažėja klierikų. Kodėl taip atsitiko – kodėl retėja jaunuolių, pajutusių kunigo pašaukimą?
– O ar moksleivių kasmet šalyje ne mažėja? Statistika byloja, kad per 10 metų Panevėžio vyskupijos teritorijoje vaikų sumažėjo dvigubai. Jei mažai jaunimo, iš kur bus daug kunigo pašaukimų? Kitos priežastys, kodėl šių pašaukimų nedaug, – mažos šeimos, be to, negiliai tikinčios. Ryški tokia tendencija: kai vienturtis sūnus ar vienas iš dviejų vaikų nusprendžia tapti kunigu, tėvai labai priešinasi, laikydami tai palikuonio išplėšimu iš šeimos. Kai šeimos buvo didelės, o jose nestigo tikėjimo, palankumo jam, ir kunigo pašaukimų daugiau buvo. Gyvą tikėjimą, siekį tapti kunigu jaunuolis atsinešdavo iš šeimos, parapijos. Dabar labai sumažėjęs šeimos vaidmuo skatinant jaunuolį tapti kunigu. Kita vertus, visa aplinka kitokia. Kai skatinama keistis, ieškoti naujų galimybių, įsipareigojimai visam gyvenimui jaunuolius – dabartinę vadinamąją z kartą – gąsdina. Jei jie neištveria laikytis santuokos įsipareigojimų, ar ryšis tapti kunigais – dar labiau įsipareigoti visam gyvenimui? Mes, kunigai, raginame jaunuolius ieškoti savo pašaukimo, tai gali būti ir šeimos pašaukimas. Netrūksta Bažnyčios atstovų – katechetų, vienuolių, randančių bendrą kalbą su jaunimu, gebančių jį įtraukti į bendrą veiklą – rekolekcijas, susitikimus, padedančių rasti savo pašaukimą.
– Kodėl vieni kunigai ilgai tarnauja toje pačioje parapijoje, kiti kilnojami vis į kitą? Prieš užimdamas Kauno arkivyskupo metropolito pareigas buvote Panevėžio vyskupu ir sprendėte, kur vienas ar kitas kunigas turėtų tarnauti.
– Nesinori vyresnio amžiaus kunigo, kuris gražiai bendrauja su parapijiečiais, judinti – kelti į kitą parapiją. Toje pačioje parapijoje lieka ir kunigai, kurie turi tęstinių darbų. Vyskupai tarnystės vietą kunigams skiria atsižvelgdami į jų dovanas: galbūt vienas gabus gražiai bendrauti su žmonėmis, kitas – telkti juos Bažnyčiai reikalingiems darbams. Ar gerai būtų, jei gabus, pajėgus kunigas nugyventų užkampio parapijoje? Toks keliamas į parapiją, kur didesnė atsakomybė. Vyskupams sprendžiant, kur kunigą skirti, svarbi visuotinė Bažnyčios gerovė.
Kai žmonės nepatenkinti kunigu, vyskupas neskuba jo kelti kitur – kalbasi su juo. Visi juk esame žmonės – galime klysti. Kita vertus, visiems niekada neįtiksi. Užtai reikia daugiau kalbėtis – ir parapijiečiams su kunigu. Kai klausdavau jų: „Ar su kunigu kalbėjotės prieš kreipdamiesi?“, išgirsdavau, jog ne. Kunigai turėtų susimąstyti, ar nėra pagrindo žmonėms būti nepatenkintiems juo.

Kaimo žmonės apleisti, vieniši
– Esate kilęs iš Biržų, kunigavote Linkmenyse, Ignalinos r., tad turbūt neblogai pažįstate kaimo žmogų – žinote jo džiaugsmus, sunkumus, lūkesčius. Dėl ko Jums, studijavusiam teologiją Austrijoje ir Vatikane, taigi mačiusiam pasaulio, labiausiai skauda žvelgiant į mūsų kaimą ir atvirkščiai – dėl ko džiugu?
– Kaime daug skurdo, vienišumo, nusivylimo. Kaimo žmonių gyvenimą skandina ir alkoholizmo liūnas, tai atitolina Lietuvos laimę, gerovę. Provincijos žmonės antraeiliais jaučiasi ir todėl, kad uždaromos mokyklos, ambulatorijos, ligoninės. Uždaroma dėl centralizacijos. Galbūt ir geriau mokoma miesto mokyklose. Tačiau Lietuvoje juk kitokia situacija nei JAV, kitose Vakarų šalyse, kur labai judru – net aštuoniasdešimtmečiai įveikia reikiamus atstumus, nes automobilius vairuoja. O mūsų kaimas nejudrus – žmonės apleisti, palikti. Dar labiau atitolsta vieni nuo kitų, kai uždaromi kultūros, kiti jų telkimosi židiniai.
Bet džiugu, kad šalies kaime daug aktyvių bendruomenių, stengiamasi atnaujinti pastatus. Bažnyčia siekia prisidėti prie kaimo gerovės atiduodama savo pastatus visuomenės poreikiams. Toks gražus kaimo žmogaus santykis su gamta! Ne veltui apie miestus plečiasi gyvenvietės – čia nėra skubos, įtampos.
– Galbūt todėl, kad įtampa Lietuvoje pasiekusi piką, jos žmonės ir geria, kad nesprogtų? Pirmaujame šiuo pomėgiu pasaulyje.
– Kaime geriama ne dėl įtampos. Geriama dėl bjaurių tradicijų – nesugebėjimo švęsti be alkoholio bei pelno vaikymosi. Juk kuo daugiau alkoholio parūpinsi, daugiau pelno turėsi.
Miesto žmonės iš tiesų įsitempę. Kai nemoka pailsėti, atsipalaiduoti nuo stresų, alkoholis atrodo paprasčiausia išeitis. Bet žmonės nepastebi, kai tampa nuo jo priklausomi.
– Kas padėtų atsipalaiduoti, gintis nuo stresų?
– Aplinka, kur geras žmogaus ryšys su žmogumi, kalbėjimasis – vaikų su tėvais, bičiulių. Kalbantis apie sunkumus jie natūraliai išleidžiami – nesikaupia viduje sprogdindami. Kai kurie žmonės ieško ramios aplinkos susivokti, nurimti – kiekvieną savaitgalį ar kelioms dienoms vyksta į Palendrius ar Šiluvą, Paštuvą, kad padedant maldai susidėliotų savo gyvenimą. Nepamirština, kad sekmadienis – iškritimo iš kasdienybės ir susitikimo su Dievu diena. Susitikdamas su Juo žmogus pajunta, jog nėra vienišas. Tikint, jog Dievas arti, gyvenimas ima įstabiai skambėti – nėra vien problemų kamuolys.

Dievas atsiuntė beduinus
– Prašytume paaiškinti maldos kvietimo „Ateik, Viešpatie Kristau“ prasmę. Ką reiškia būti artumoje su Išganytoju? Turbūt ir per žmones Kristus pas mus ateina?
– Žodžiai „Ateik, Viešpatie Kristau“– iš Apreiškimo knygos. Advento metą kviečiame Kristų ateiti, suvokdami, kad jis, patyręs alkį, nuovargį, išdavystę, apleidimą, padeda mums, sustiprina mus, kai esame arti jo. Esame ne negyvenamoje saloje – Dievas veikia ir per žmones. Kad ne visada tai suvokiame, rodo šis pasakojimas. Kai dykumoje paklydę žmonės laimingai grįžo namo, jų artimieji pasmalsavo: „Kaip išsigelbėjote?“ Anie atsakė: „Baigėsi maistas, vanduo, meldėme Dievo, kad padėtų rasti kelią iš dykumos.“ Artimieji, pasiteiravę, ar padėjo Dievas, išgirdo: „Nepadėjo. Atėjo beduinai ir išvedė.“ Dievas visada arti, tik ar priimame Jo pagalbą?
– Ką ne taip žmonės daro, kad jų prašymo padėti Dievas neišgirsta?
– Jėzus sakė atėjęs gelbėti ne teisiųjų – ne tų, kurie buvo labai geri ir jautėsi nusipelnę, o nusidėjėlių. Mūsų gyvenimas – kaip gobelenas: vienoje pusėje gražus vaizdas, kitoje – sunku suprasti: marga siūlų raizgalynė… Kodėl kartais atrodo, kad Dievas neateina, paaiškinsiu pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Ruošėmės kelionei, turėjau perduoti pinigus vienam žmogui, kad nupirktų bilietus. Ateinu į vietą – jo nėra. Skubu į autobusą – pats bilietus pirksiu, bet jo durys prieš pat nosį užsidaro. Pasijuntu apleistas. Netrukus atvažiuoja kitas autobusas ir išlipa žmogus, kurio man reikėjo. Pasirodo, gerai, kad nespėjau į autobusą.
Net jei atrodo, kad Dievas maldos neišklauso – neišvaduoja iš kančios, galime likti su Švč. Mergele Marija – iškęsti su ja, pasilikusia prie pasmerkto, nukankinto sūnaus, tikint Viešpaties prisikėlimu.

Matykime kitus
– Kas ne taip su pasauliu, o ir su Lietuva, kad didėja properša tarp visuomenės sluoksnių: vieni lobsta, kiti skursta?
– Pakirsti sparnai… Skrydžiui juk reikalingi abu sparnai. Vienas sparnas – tai mūsų gebėjimas dirbti, kurti, užsidirbti, kitas – bendrystė, gebėjimas kitam, silpnesniam padėti. Kai pamirštama, kas turėtų sieti įvairius žmones, – pavyzdžiui, tuos, kurie turėjo galimybę sukaupti pinigų, gimti sveiki ar neprarasti sveikatos, ir tuos, kurie viso to neturėjo, – tada ir gilėja praraja tarp stipriųjų ir silpnųjų. Stiprieji, atsikratę egoizmo, galėtų pasirūpinti, kad būtų priimti silpniesiems palankūs įstatymai. Visų mūsų rūpestis, kad mažėtų praraja tarp visuomenės sluoksnių.
– Ar krikščionys, užuot kliovęsi daugiausia malda, neturėtų būti aktyvesni, siekdami, kad pasaulyje daugiau būtų gėrio, taikos, tiesos, mažiau vadinamųjų silnpųjų – kenčiančių, vargstančių žmonių?
– Negalima supriešinti maldos ir veiklos. Iš kur atsirado daugelis mokyklų, ligoninių, net Vilniaus universitetas? Iš maldos. Visa tai įkūrė jėzuitai, kitų vienuolijų atstovai. Melsdamasis suvoki, jog visi esame Dievo vaikai, ir kyla troškimas padėti kitiems. Motina Teresė prisipažino kasdien, prieš eidama pas mažuosius – išmestus – žmones, skirianti kelias valandas maldai, kad galėtų jiems padėti. Taigi krikščionis – tai žmogus, kuris ne tik knygas apie gėles skaito – jis skuba gėles sodinti.
– Popiežius Pranciškus laikotarpį nuo šių metų gruodžio 8 d. iki 2016-ųjų lapkričio 20 d. paskelbė Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus metais, kviesdamas mus maldai ir visą savo gyvenimą patikėti Dievui, leidžiant Jam jį pakeisti. Kokių gailestingumo apraiškų pasigendate Lietuvos visuomenėje, pasaulyje?
– Pasigendu atsakomybės už šalia esantį. Pernelyg daug individualizmo – svarbu, kad man gerai. Nuolat girdime – už vairo sėdo girtas ir padarė avariją, žuvo žmonės. Ar maža girtų, kurie sėda prie vairo įsitikinę, kad tokia būsena neturi įtakos aplinkiniams, ir lekia didžiuliu greičiu? Kai padaro avariją, pasirodo, labai įtakos turi – skausmą išgyvena žuvusiųjų artimieji bei patyrusieji traumas. Tai, ką darome, visada lemia aplinką: gerai elgiuosi – kitiems gera, elgiuosi blogai – kitiems liūdna.
Popiežius Pranciškus skatina mus sekti gailestingojo Jėzaus pavyzdžiu: matyti kitus žmones. Pavyzdžiui, jei žmogus nusiminęs, jam nesiseka, – pastebėjęs pakalbink, pasikviesk, išklausyk.
– Artėja Šventosios Kalėdos. Jos ar Velykos yra didesnė, iškilesnė šventė?
– Brangios abi šventės, kiekviena – savaip, kaip tėvams brangūs abu – sūnus ir dukra. Susilieja Kalėdų ir Velykų prasmės – svarbus ir Kristaus gimimas, ir prisikėlimas. Mums brangu, ką jis darė, mokė, kad mirė dėl mūsų ant kryžiaus. Švęsdami Jėzaus Kristaus gimimą, švenčiame ir jo prisikėlimą.
– Prašytume Jūsų Ekscelencijos palinkėjimų skaitytojams Kalėdų proga.
– Švęsdami Dievo priartėjimą prie žmogaus, turėkime viltį, jog nesame apleisti – esame Dievo, o ne aklo likimo rankose. Jei gyvensime vadovaudamiesi tikruoju tikėjimu, pasaulyje rasis daugiau vilties ir šviesos.

Jolantos Kažemėkaitytės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.