Derlingumo standartai ekologinį ūkį varo į neviltį

Nevėžio slėnį nuo užkrūmijimo patikimai gelbsti mėsiniai galvijai. Ūkininkų Vilmos ir Valdo Živatkauskų nuomone, gyvulių tankis šiuo atveju neturėtų būti didesnis nei 1 SG/3 ha, nes gausi banda ištryptų saugotiną augmeniją.

Po ilgų ir sunkių derybų tarp žemdirbių savivaldos ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) galiausiai patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklės. Motyvuodama, kad šalyje reikėtų intensyvinti ekologinę gamybą, šių taisyklių projekte ŽŪM siūlė, kad kompensacinė išmoka už žalienas būtų mokama tuo atveju, jei ekologiniame ūkyje 1 SG „dengia“ 1 ha ganyklos ploto. Ekologams prieš tokį gyvulių „tankinimą“ aktyviai pasipriešinus, galutiniame taisyklių variante patvirtinta, kad vienu sąlyginiu gyvuliu leidžiama „padengti“ 1,5 ha žalienų (derlinguose regionuose) arba 2 ha (mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).
Ne paslaptis, kad šalyje oficialiai įteisintas mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemėlapis nėra tikslus, tačiau visi ekologiškai ūkininkaujantieji tradiciškai derlingais laikomuose Lietuvos rajonuose nori nenori turės taikytis prie nuostatos – 1 SG/1,5 ha.
Kėdainių r., Gineitų k., vaizdingame Nevėžio slėnyje, ūkininkaujantys Vilma ir Valdas Živatkauskai teigia, kad jų atveju šis reikalavimas triuškina dešimties metų įdirbį bei pastangas ekologinę gamybą derinti su biologinės įvairovės išsaugojimu.

Žemės našumas – vos 20 balų, tačiau gražumas neįkainojamas
Vertinant „sausai“ statistiškai, V. ir V. Živatkauskų ekologinis ūkis – tai 40 ha žemės (33 ha iš jų nuosava), 25 galvų mišrūnų galvijų banda, kuriai pradžią davė pieninių veislės telyčios, pradėtos sėklinti limuzinų veislės buliaus sperma. O šiuo metu bandoje „tvarką prižiūri“ mėsinės angusų veislės bulius reproduktorius. Ūkyje taip pat užsiimama lietuviškų nykstančių gyvūnų veislių saugojimu, laikomi du žemaitukų veislės arkliai, Lietuvos baltosios kiaulės. Visi ūkyje laikomi ūkiniai gyvūnai yra sertifikuoti.
Javų pašarams sėjama apie 4 ha, nes tik tiek žemės atitinka „kėdainietiško“ derlingumo standartus (našumas apie 60 balų). Viso kito ploto, kurį sudaro natūralios pievos ir ganyklos, besidriekiančios Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinyje, našumas tesiekia 20 balų.
Ūkyje pagaminta produkcija aprūpinama nedidelė vartotojų grupė Kėdainiuose, Kaune ir Vilniuje. Kadangi galvijų skerdimo paslauga perkama įprastoje skerdykloje, galvijiena, kurios kokybę puikiai vertina pirkėjai, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, deja, negali būti ženklinama ir parduodama kaip ekologiška. Taip pat vienas kitas galvijas parduodamas per kooperatinę bendrovę „Baltic cattle“, besiorientuojančią į Šveicarijos rinką.
Tačiau patys šeimininkai teigia, kad jų prioritetas – ne intensyvus, o ekstensyvus ūkininkavimas, jaučiant didelę atsakomybę už vietos biologinės įvairovės išsaugojimą. Neatsitiktinai dažni ūkininkų svečiai yra netoliese įsikūrusios Tiskūnų Juozo Urbšio pagrindinės mokyklos moksleiviai. Nes, V. Živatkauskienės įsitikinimu, Kėdainiuose, t.y. intensyvios žemdirbystės krašte, kuriame pastaraisiais metais labai sumažėję augalų rūšių, edukacinis vaikų ugdymas yra būtinas.
„Mano nuomone, nepateisinamas ir natūralių aukštos gamtinės vertės Nevėžio slėnio pievų suarimas. Juk gero derliaus ten vis tiek negausi, o trąšos iš tokių laukų išplaunamos tiesiai į Nevėžio upę, vėliau patenka ir į Baltijos jūrą“, – pastebi pašnekovė, primindama, kad apie Nevėžio slėnio, dar vadinamo Isos slėniu, gamtos grožį neatsitiktinai rašė ir iš šių vietų kilęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas.

Pievoms tvarkyti „įdarbino“ mėsinius galvijus
Tuo metu, kai Živatkauskai pradėjo ūkininkauti, jiems priklausančios apleistos neganomos pievos buvo virtusios krūmynais, užgožiančiais retus augalus ir nepaliekančiais vietos retų paukščių lizdavietėms. Todėl Vilma ir Valdas prieš kelerius metus ėmėsi gelbėti dalį jų valdoje esančio Nevėžio slėnio, pasitelkdami, Vilmos įsitikinimu, efektyviausius pagalbininkus – mėsinius galvijus.
Kadangi vešliausi krūmų sąžalynai gyvuliams yra sunkiai „įkandami“, ūkininkai krūmus iškerta. V. ir V. Živatkauskai yra organizavę ir ne vieną vienminčių talką simboliniu pavadinimu „Išsaugok Nevėžio slėnio orchidėją“, nes šių augalų čia išties aptinkama. Dalį pievų ūkio šeimininkai neatsitiktinai šienauja tik liepos viduryje, mat tuomet jame jauniklius jau būna išperėjusios ir paauginusios griežlės. Tačiau tuo metu nušienauta žolė visaverčiam galvijų pašarui jau nelabai būna tinkama.
„Stambesnių ūkių šeimininkams tokie savanoriški, papildoma kompensacine parama neskatinami mūsų įsipareigojimai gamtai atrodo, švelniai tariant, keistokai. Tačiau norėtųsi, kad bent jau valdžios institucijos mūsų nelaikytų keistuoliais“, – įsitikinę kalba V. ir V. Živatkauskai, skaičiuojantys, kad jei kompensacinės išmokos bus mokamos 1 SG „dengiant“ 1,5 ha, jų ekologinis ūkis taps visiškai nuostolingas.

Gamtai saugoti parama nenumatyta
Anot pašnekovų, su „aplinkosaugininkų“ pareigomis mišrūnai susitvarko puikiai – maisto nesirenka, švariai nuėda užželiančias pievas ir patikimai gelbsti Nevėžio slėnį nuo užkrūmijimo. Tačiau gyvulių tankis šiuo atveju neturėtų būti didesnis nei 1 SG/3 ha, nes gausi banda ištryptų tai, ką privalu išsaugoti.
O saugoti Nevėžio slėnyje išties yra ką. Birželį čia pražysta įvairūs orchidiniai augalai ir net pačios tikriausios laukinės orchidėjos – gegūnės. Živatkauskų valdoje esančioje stepinėje pievoje auga net dviejų rūšių gegūnės – raudonosios ir baltijinės. Pievoje gausu ir retų šiaurinių orchidėjų – dvilapių blandžių – augaviečių. O šaltiniuoto juodžemio plote galima aptikti taip pat retų paupinių usnynų.
Apie tai, kad šiose vietose gyvena griežlės, Vilma teigia žinojusi nuo vaikystės, tačiau jų balsą prisipažįsta išgirdusi vos prieš trejetą metų, ramų vasaros vakarą kraudama šieną. Tuomet V. ir V. Živatkauskai į savo ūkį pasikvietė gamtosaugos specialistus, kad šie įvertintų, kokių saugotinų objektų yra jų valdoje, bei patartų, kaip reikėtų tvarkytis, norint išsaugoti tai, ko esama. Po šio įvertinimo V. ir V. Živatkauskų ūkis buvo įrašytas vienuoliktuoju Lietuvos ūkiu į Baltijos aplinkos forumo sudarytą „Kitokių ūkių“ sąrašą. „Kitoks ūkis“ – tai Baltijos aplinkos forumo ir Lietuvos ornitologų draugijos įgyvendinamas projektas, kurio dalyviai atkuria nykstantiems pievų paukščiams palankias buveines.
„Trejus metus dalyvavome tyrime, kurio tikslas – nustatyti ganymo ir šienavimo įtaką atkuriant natūralias pievas bei griežlių populiacijai. Ir belieka apgailestauti, kad mūsų bendradarbiavimas su mokslininkais bei pastangos saugant į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas rūšis gali nueiti perniek. Galų gale netgi atmetus aplinkosaugos aspektą, nenašiose mūsų pievose laikant 1SG/ 1,5 ha, nei pašaro, nei galutinės produkcijos nepagaminsi, o gaunant sumažintas išmokas su chemizuotais ūkiais tikrai nepakonkuruosi“, – reziumuoja Kėdainių r. ūkininkai V. ir V. Živatkauskai, atkreipiantys dėmesį, kad ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių mokslininkai šiandien kalba apie tai, kad natūralios pievos yra svarbus regiono kraštovaizdžio elementas, puikiai atspindintis žmogaus ir biologinės įvairovės tarpusavio sąveiką. Mūsų šalyje ši sąveika, deja, – ne gamtos labui.

Vilmos ir Vlado Živatkauskų nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.