Devynių laimė: nėra jokių „aš“

seimaPlanetų gatvė Kaune remiasi į Aleksoto kalno šlaitą. Pro nuogus medžių kamienus visas miestas – kaip ant delno. Jis puikiai matyti ir iš Žebrauskų namo bokštelio, į kurį lipame vos susipažinę. Veda tėtis Tadas, architektas, juk šeima gyvena apie 1930-uosius statytame Jono Varneckio projektuotame medinuke. Bokštelyje mėgsta žaisti septyni Žebrauskų vaikai. Jame, paskambinęs varpu, palieka dovanas Kalėdų Senelis.

Namai, kuriuose gera būti
Galėjau ir nesikalbėti nei su tėčiu, nei su mama Jurgita – tiek visko pripasakojo vaikai. Kai jau apžiūrėjome jų kambarius antrame aukšte, piešinius, ištapytą sieną, arkinius langus – visame Kaune tokių nerasi, turėjome pasigrožėti, kaip krinta šviesa į didžiųjų mergaičių kambarį pro vonios sienoje įmūrytus spalvoto stiklo langelius.
Joris sako, kad tai jų šeimos dizaino šedevras. Tada atsargiai nusileidome laiptais, vaikai perspėjo, kad jie slidūs. Didžiajame kambaryje mama Jurgita su Pajauta ruošė arbatą, mažesnieji vaikai toliau pasakojo, o tėtis Tadas kalbėjo su mūsų fotografu, pasakojo namo istoriją.
Didžiajame kambaryje taip pat norisi aikčioti: šeima išsaugojo ano meto kolonas, laikančias laiptų arką, duris. Narve gyvena paukščiukai, kurių negalima pračiulbinti, nes tada jie perrėks visus kalbėtojus.
Pasvajoju, kad norėčiau gyventi tokiame jaukiame name, medinėmis grindimis, daugybe nebaigtų remontuoti kampų, kurie teikia ramybę. Ir suprantu, kad šitie namai verti milijono. Ne todėl, kad labai saviti, šilti ir jaukūs, o todėl, kad juose gera būti.

Tėvų užvadėliai
Susipažinkite: septyni vaikai. Ūla, dvidešimtmetė, jau Vilniaus dailės akademijos architektūros studentė, gyvena Vilniuje. Aštuoniolikmetė Pajauta – Kauno Jėzuitų gimnazijos dvyliktokė, su Ūla jos baigė chorinį dainavimą muzikos mokykloje. Merkys – penkiolikos, mokosi Dailės gimnazijoje, groja gitara, jis dar negrįžęs iš muzikos mokyklos. Joris – dvylikos, groja akordeonu. Minija – devynerių, groja koncertinėmis kanklėmis. Uosis – šešerių, kartu su keturmete Vasara auga namuose, nes mama su tėčiu nutarė, kad vaikus turi auginti tėvai, o ne močiutės ar valstybė.
„Kai gyveni įprastą gyvenimą, neatrodo, kad mūsų labai daug. Tik kai pavartai nuotraukas ar perskaitai šeimos sąrašą, pamatai, jog nemažai“, – juokiasi Pajauta. Ji nebeatsimena, ar su sese laukė brolio, bet kai gimė Merkys, buvo joms kaip lėlė. Nuoširdžiai sako, kad buvo labai smagu augti didelėje šeimoje.
Visi vaikai kūrybingi. Padeda vienas kitam ir visi turi daug kantrybės. Jorio nuomone, kantrybė – labai geras bruožas, gelbsti, kai susinervini. Ji padeda, kai tenka pavaduoti mamą ir tėtį: „Tėvai gali vieni išeiti, mes ir sesės pasiliekame su mažiukais. Anksčiau ateidavo pagelbėti mamos mama, dabar mes pakeičiame.“
Ar bent vienam kilo minčių mesti muzikos mokyklą? Pajauta juokiasi, kad šeimoje galioja taisyklė: jei pradėjai, reikia baigti. Negalima mesti. Per Kalėdas vaikai rengia koncertus seneliams.
Mažieji kol kas daugiausia žaidžia. Uosis labai mėgsta gyvąją gamtą, pirmasis pasirūpina vištomis, jas lesina. Naminiai savų vištų kiaušiniai patinka visiems vaikams, pats mėgstamiausias šeimos pusryčių patiekalas – blynai.

Aistringi žygeiviai
Vaikai pasakoja, kad atsibudę ryte prausiasi, kloja lovas. Tada pasiruošia ko nors gerti ir pradeda žiūrėti filmukus. Kad ir kada atsibustų, randa jau pakilusius tėvus. O jei taip pasitaiko, kad vaikai atsikelia anksčiau, tyliai žiūri televizorių.
Tėvus virtuvėje dažnai pakeičia Pajauta, ji visiems pagamina pusryčius. Sekmadieniais mama turi savo laiką – eina į bažnyčią. Kartais su ja susiruošia kas nors iš vaikų, paprastai tas, kuris nori pabūti tik su mama, vienu du. Mėgsta Joris, bet retai atsikelia, patinka ir Minijai, o Pajauta vis nori ilgiau pamiegoti.
Jei oras geras, visi važiuoja paslidinėti, pačiuožinėti, vasarą – maudytis. Paprastai vasarą šeima turistauja. Susikrovę daiktus traukia į baidarių žygius. Turi savo baidares.
Pajauta pasakoja, kad giminė yra labai didelė: tėčio sesė augina penkis vaikus, prisijungia pusbroliai, pusseserės, draugai, būna, kad prie ežero susirenka ir trisdešimties žmonių kompanija.
Šeima miega palapinėje. Nors ji tikrai nemaža, bet kai vaikai paaugo, jau sunkiai telpa.
Rudenį visa šeima ruošia obuolių sulčių atsargas. Surenka obuolius savo kieme, prideda surinktus iš senelio sodo, tada vyresnieji vaikai su seneliu veža spausti, o išspaustas sultis tvarko mama su mažaisiais.

Vaikai – iš Dangaus
Jurgita su Tadu susipažino per praktiką Juodkrantėje. Tadas – metais vyresnis, Dailės akademijos Kauno fakultete studijavo pramoninį dizainą, o ji – stiklo meną. Tada grupelė studentų keliavo į Ventės ragą. Tadas darė sumuštinius. „Pamačiau, kaip jis tepa sviestą, ir supratau, kad su tuo žmogumi norėčiau kartu gyventi visą gyvenimą“, – sako Jurgita.
Draugavo apie metus. Pradėjo kartu gyventi. Svajojo, kad nori tokių namų, šalia kurių būtų bent lopinys žemės. Kai susituokė, parašė skelbimą, kad pirktų namą ar pusę jo 20 km spinduliu aplink Kauną, būtina sąlyga – pieva kieme. Radę skelbimą: „Parduodu įdomų namą Linksmadvaryje“, atvažiavo apžiūrėti ir suprato, kad pirks. Padėjo Jurgitos tėvai, Tadas užsienyje uždarbiaudamas namui sukaupė pinigų.
Apgriuvęs įspūdingas pastatas buvo virtęs landyne, čia rinkosi viso rajono benamiai. Be durų, pasvirusiomis sienomis, ant langų grotos. Tuo laiku gimė Ūla. Apsižiūrėję, nuo ko reikia pradėti tvarkytis, jie įsikėlė. Taip ir prasidėjo nepabaigiamas remontas, nes jis daromas pačių rankomis, labai pamažėl, šeima turi daug būtiniausių išlaidų.
Jurgita sako niekada nesvarsčiusi, kiek turės vaikų. Iš pradžių manė, kad tris. Gimė Ūla, reikėjo brolio Merkio, bet atėjo Pajauta. Seneliai labai laukė berniuko, mat ir Tado brolio šeimai Dievas siuntė mergaites. Paskui jie nutarė, kad kiekvienas turės po tris vaikus. Jurgita juokiasi nežinanti, iš kur atsirado septintoji – Vasara… Iš Dangaus.

Gyvenimas pagal grafiką
Jie viską daro kartu. „Šeima – komandinis žaidimas, nėra jokių po vieną, jokių „aš“, – sako mama Jurgita. – Jei važiuojame į parduotuvę, taip pat visi kartu. Ryte išvežioja ir per pietus surenka vaikus Tadas. Jie įpratę pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie bendrus reikalus. Mes žinome, kada kuriam įsijungti į auklėjimo procesą. Turim susimirksėjimo sistemą, ji būtina, kai vaikai mėgina manipuliuoti: paprašę ir neiškauliję ko nors iš vieno, bando išprašyti iš kito. Susimirksim ir vaikai supranta, kad tėvai vieningi.“
Jurgita sako, kad pietų virimas ir buities darbai yra įkyrūs, todėl apsidžiaugia, kai kartais valgio pagamina ir atveža močiutė ar pakeisti virtuvėje pasisiūlo Pajauta. Mamos rytai skirti mažiesiems, jie nelanko darželio, todėl lavinami namie. Per pietus grįžta Minija ir Joris, tikrina jų pamokas, bendrauja. O vakaras – vyresniųjų, tada mažiukai žaidžia vieni. Kartais vyresnieji, pamatę, kad mama visai išsikvėpusi, pasisiūlo skaityti vakaro pasaką. Jie skaito mažiukams, o jos klausyti tyliai suguža visi.
Vyresnieji berniukai padeda tėčiui: vasarą darė remontą, dažė kambarius, dirba kieme, tvarko malkas žiemai. Taip nebūna, kad šeima neturėtų, ką veikti.

Mamos laikas
Ar Jurgita pakartotų, jei galėtų, savo gyvenimą? Sako, kad bandytų stoti į Tekstilės katedrą, nes anuomet nepasisekė. Nors, kaip juokauja, po penktojo vaiko jai labai pradėjo kvepėti dažai. Dabar ji tapo ant šilko. Vestuvėms, krikštynoms tapo dovanas, taip realizuoja save.
Jurgitos laikas – kai užmiega vaikai. Tada ji skaito, mąsto. Kartais iki pirmos ar antros nakties. Ant Aleksoto kalno šlaito, priešais tiltą, jie daro šviesos paveikslus, tai Valdorfo mokyklos bendruomenės idėja, kurią kartu su draugais kūrė ir įvykdė Jurgita. Sugalvojo, kad iš žvakučių galima išdėlioti paveikslą. Jis – dovana miestui. Tadas paprastai kuria piešinį. Kelis kartus jis trispalvės spalvomis dažė sniegą Kovo 11-osios proga.
Paklausti apie pinigus, jie draugiškai juokiasi: kiek yra, tiek ir turi užtekti. O jei didžiosios merginos užsimano brangių batų? Tadas nustemba – juk jos protingos, labai sąmoningos ir žino šeimos biudžetą. Ūla vasarą užsidirbo pinigų užsienyje, tai pervedė jų ir tėvui, o mokėjimo pavedime parašė: „Duonai.“ Vyresnieji vaikai puikiai suvokia, ką gali ir ko negali sau leisti, nors svajonių turi. Uosis nori į legolendą. O Joris svajoja turėti ūkį ir dvarą, jau pernai Kalėdų Senelio prašė.
Paskui vaikai piešė, koncertavo ir mes nepastebėjome, kaip ištirpo šiltas vakaras draugiškoje šeimoje. Su ja norisi vakaroti. O kai susiruošėme išeiti, Vasara paklausė, kada vėl ateisime. Ir pridūrė: „Gerai, tada ateik
per Kalėdas.“

igoris vaikai namas

Daiva Budrienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.