Didžiausias džiaugsmas – siūti batus

Lietuvos avalynės kūrėjus galima suskaičiuoti ant pirštų. Vienas žymiausių – kėdainietis, salonų „Batų namai“ Kėdainiuose, Vilniuje, Kaune savininkas Žanas Maslauskas įsitikinęs, kad sėkmė priklauso ne nuo aukštojo mokslo diplomo, o nuo charakterio, noro tobulėti ir atkaklumo.

Pradžia – nuo lopo
Tiesą sakant, iššūkis – pats Ž. Maslausko gyvenimas. Vyras nuo paauglystės serga cukriniu diabetu, patyrė du infarktus, o netikėtos operacijos ne baugina, bet pakoreguoja kūrybinius ir verslo planus. Iššūkius avalynės dizaineris priima kaip paskatą tobulėti, žengti į naują kūrybos etapą. Išėjęs ne aukštąją, bet gyvenimo mokyklą, Žanas, kitaip negu kiti dizaineriai, visus batų modelius nuo eskizo iki paskutinio dygsnio kuria savo rankomis.
„Pradėjau nuo lopo už tris litus. Jį prisiuvau trečią darbo dieną nei šiaip, nei taip ir kažin kodėl ant batų viršaus, ne iš vidaus. Tai ilgai man nedavė ramybės, skatino greičiau suprasti batų konstrukcijos paslaptis“, – prisimena Žanas.
Dėl ligos po devintos klasės palikęs mokyklą, dirbo su archeologais. Net ketino neakivaizdžiai studijuoti archeologiją, kol susigundė didesniu uždarbiu – įsidarbino avalynės taisykloje.
„Po mėnesio supratau, kokia ši profesija įdomi – apima popierių, odą, gumą, tekstilę, kiek daug erdvės saviraiškai, – vardija darbo ypatumus. – Man, nuo vaikystės mėgusiam piešti, buvo smagu. Deja, vos tik pradėjau gilintis, savininkas mane atleido dėl ligos.“
Ž. Maslauskas vėl grįžo į archeologiją, šį kartą vedamas konkretaus tikslo: užsidirbti pinigų, įsigyti patentą ir dirbti batsiuviu. Kariuomenėje išmokęs tvarkos, disciplinos, užsispyręs ir nestokojantis kantrybės Žanas išsinuomojo patalpas Kėdainių centre, iš pradžių pats taisė batus, o paskui priėmė pagalbininkų: jam labiau magėjo gaminti negu taisyti avalynę.
Savo karjeros pradžia kėdainietis vadina 1998 metus, kai atvykęs į Kauno avalynės fabriką „Lituanika“ prisipirko pilną maišą kurpalių.

Grožio ir kokybės kompromisas
Dabar Ž. Maslausko avalynės salonas Kėdainiuose, o gal ir visoje Lietuvoje, neturi sau lygių: jame ne tik kokybiškai taisomi, kuriami pagal originalius užsakymus batai, bet ir keičiami jų modeliai – smailianosiai virsta bukanosiais ir atvirkščiai, žemi aulinukai pailginami, papuošiami madinga apdaila, aksesuarais. Dizainerio klientai – moterys, vyrai, poros, pageidaujančios avėti tokio pat modelio ir spalvų batus.
„Svarbiausia – avalynės patogumas ir kokybė, tik paskui – grožis, originalumas. Tačiau visada stengiuosi rasti kompromisą. Nėra tokių batų, kurių negalėčiau pasiūti, – tikina avalynės kūrėjas ir rodo aukštaaulius iš geltonos, raudonos ir žalios odos. – Juos sukūriau Vasario 16-osios proga. Kulnas labai aukštas, dėvint tokius batus būtų nepatogu vaikščioti, tačiau po padu – oda aptraukta platforma, tad pakulnės aukštis – viso labo apie 7 centimetrai.“
Ž. Maslauskas savo klientus skirsto į tris grupes: norintieji jo kūrybos batų, turintieji ypatingų pageidavimų ir turintieji kojų problemų. Pastariesiems gaminti avalynę sunkiausia, bet ir įdomiausia – reikia ieškoti netradicinių konstrukcinių sprendimų. Išmonę skatina ir ypatingi klientų pageidavimai: kūrė archajiško stiliaus, gintaru dekoruotus batus, ant vieno jų pavaizduota gyvatė kilo, ant kito – leidosi, odinius kirkšnis siekiančius batus, kuriuos avint būtų patogu ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti, atnaujino ir pavertė stilingais iš senelio paveldėtus kerzinius batus.

Nori visko viename
Prieš imdamasis darbo Žanas stengiasi perprasti kliento stilių, gyvenimo būdą. Dažnai siūlo pasimatuoti tai, ką jau turi sukūręs.
„Esame tik vienos detalės kūrėjai, o klientas reikalauja, kad viskas būtų viename: bažnyčia, metrikacija ir darbas“, – juokauja.
Pasak avalynės dizainerio, batai, kaip ir drabužiai, gali paklusti žmogaus nuotaikai, prisitaikyti prie aplinkybių ir keistis. Tai Ž. Maslauskas pademonstravo dar 2012-aisiais antrąja savo batų kolekcija „Transformacija“. Ir dabar gamina transformuojamus batus, kuriuos galima papildyti aksesuarais, užmaunamais ar prisegamais skirtingo ilgio vienpusiais ar dvipusiais auliukais – taip basutės virsta bateliais, bateliai – aukštaauliais ir net kirkšnis siekiančiais batais.
„Vienų batų pagrindu sukuriami bent trys modeliai, derantys ne tik įvairioms progoms, bet ir skirtingais sezonais. Manau, kad dabar avalynės universalumas – ypač svarbus dalykas“, – teigia dizaineris.
Patirtis – neįkainojama, tačiau daug ką lemia ir išmonė. „Čia – kaip mene: arba turi pojūtį, arba ne, gali kurti arba taisyti avalynę, – tvirtina Ž. Maslauskas. – Mano tikslas – siūti tokius batus, kokių dar niekas nėra matęs.“
Jis nesidrovi, kad neturi aukštosios mokyklos diplomo. „Šiuolaikiniai dizaineriai moka nupiešti eskizą, bet paaiškinti, o juo labiau patys padaryti batų nesugeba – kas iš tokių specialistų? Norint tapti avalynės kūrėju penkerių metų neužtenka“, – įsitikinęs kėdainietis, kurio nuomone, kiekvieną avalynės dizainerį geriausiai moko sunkus darbas. Dar svarbus didelis atsakomybės jausmas, gebėjimas įveikti įtampą ir atidumas – kokybiškas medžiagas reikia rinktis kruopščiai, kainuoja jos daug.

Kuria autorines kolekcijas
Ant dizainerio darbo stalo gula ožkų, ponių, ruonių, krokodilų, gyvačių, stručių odos, lygios, natūralios faktūros ir išdirbtos taikant šiuolaikines technologijas – išskutinėtos, perforuotos, glamžytos, originaliai dažytos. Lygią odą dizaineris pagražina skylutėmis, siūlėmis, siuvinėjimo dygsniais, aplikacijomis, išskirtinėmis detalėmis, audinio elementais. Naujovė – prie batų priderintos rankinės.
Originalių idėjų kyla ir žiūrint televizorių, ir vartant žurnalą, ir važiuojant automobiliu – kai žmona vairuoja, jis mintimis toli nuklysta. „Man bato kūrimas gali prasidėti nuo bet kokio emocinio impulso, įdomios detalės, medžiagos, kurią laikau rankose“, – sako Ž. Maslauskas.
Avalynės kūrėjas apgailestauja, kad drabužių dizaineriai labai sumenkina apavo reikšmę bendram įvaizdžiui. Jei drabužis brangus, jie siūlo pataupyti ir pirkti pigius, niekuo neišsiskiriančius batus iš parduotuvės.
Kaip tik todėl į bendrus pristatymus Ž. Maslauskas žiūri pesimistiškai, kur kas prasmingiau parodyti autorinės avalynės kolekcijas. Nerengia jų kasmet, nes mados diktuoti neketina, o kolekcijos pristatymas prasmingas tik tada, jei sukurta tikrai kas nors naujo. Ketvirtą savo avalynės kolekciją Ž. Maslauskas žada pristatyti jau šį balandį.

Su žmona – ranka rankon
„Kartais mąstau, kas aš esu iš tiesų. Iš manęs prastas verslininkas – bankai dvejoja duoti paskolą, nesu ir amatininkas, su manimi dirba daugiau žmonių. Koks aš menininkas, jei ir eskizus piešiu, ir odą ant kurpalio užtraukiu, ir padus prisiuvu? Vienas pažįstamas nusistebėjo: „Batai – menas?“ – su liūdesiu šypteli kūrėjas. – Galiu pasakyti tik viena, bet labai tvirtai: didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas – siūti batus ir atsisakyti to nežadu.“
Prieš dvidešimt metų į kioskelį užsukusi Jurgita išėjo Žano avalynės taisymo mokyklą, gali lengvai pataisyti batus. Vėliau čia įsidarbino ir darbą praradęs jos tėtis. Sutuoktiniai jau septyniolika metų dirba ranka rankon, o pastaruoju metu prisijungė ir sūnus Benas – jis priima užsakymus Kauno salone.
Kėdainietis labai vertina konkrečios ir dalykiškos žmonos Jurgitos pagalbą: ji tvarko buhalteriją, vadovauja avalynės taisymo skyriui, bendrauja su klientais, rūpinasi darbuotojais, kartu vyksta pirkti medžiagų, o svarbiausia – gyvena vyro „batų filosofija“.
„Batai – toks pat aksesuaras kaip rankinė, kepuraitė ar papuošalas. Pastaruosius moterys jau įprato derinti prie drabužių, taip reikia elgtis ir su avalyne, – moko Jurgita ir juokais papriekaištauja sutuoktiniui. – Klientes tu myli labiau negu mane, naujų batelių sulaukiu, tik jei reikia eiti į kokį nors renginį – padaro per 2–3 dienas. Nutinka ir taip, kad neatsispiria ir man skirtus batus parduoda. Taigi populiarus posakis apie basą batsiuvį tinka ir mūsų šeimai.“
Jurgita ant vyro nepyksta: jo sukurti batai nepavaldūs laikui, tinkamai prižiūrint juos, tarsi Eglės žalčių karalienės klumpes, galima avėti vos ne amžinybę.
Žmona atlaidžiai žiūri ir į vyro per vestuves duotą pažadą dovanoti jai avalynės fabriką.
„Fabrikas – ne svajonėse, jau netoli, tereikia jį įkurti, – juokiasi Ž. Maslauskas ir surimtėja. – Sulaukėme ne vieno pasiūlymo, tačiau reikalavimai ir mūsų asmeniniai įsipareigojimai labai dideli, Vyriausybės požiūris, ekonominė situacija nėra palanki, todėl nesinori rizikuoti tuo, ką jau turime. Be to, planus keičia ir mano sveikata: kiekviena diena – laimėjimas“, – sako garsus avalynės dizaineris Žanas Maslauskas.

Eglė Leonovienė

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.