Draustinyje praleistas dešimtmetis Viekšnių gyventojų nesužavėjo

Ar Viekšniai tokie ypatingi, kad juos reikia saugoti lyg Kristaus kapą?

Lietuvoje yra bent 70 urbanistinių paminklų, penki nacionaliniai, trys dešimtys regioninių parkų, dar visokių draustinių, rezervatų ir kitų vertybių, kuriose gyvenimas tarsi sustojęs praėjusiame amžiuje. Kalbant aiškiau, tie draustiniai – civilizacijos stabdys.
Viekšniai pažymėti iškart dviem grifais, nusakančiais gyvenimo jame sąlygas: urbanistinio draustinio ir Ventos regioninio parko. Seniūno Kornėlijaus Kryžiaus teigimu, ši aplinkybė lėmė, kad statybos jų mieste sustojo ties sovietmečio riba. Pusantro tūkstančio gyventojų turinčiame mieste per pastaruosius du dešimtmečius pastatyti du namai. Kabinete seniūnas turi 1868 m. Viekšnių žemėlapį, kurį parsivežė iš Tartu universiteto. Su juo nepasiklystum ir šiandien – beveik niekas nepasikeitę.

Nė žingsnio be archeologo
Vertybių saugotojai neleidžia ne tik verandos prie namo pristatyti ar medžio kieme nupjauti – kasant didesnę duobę medeliui sodinti reikia kviesti archeologą.
„Kas trukdo mūsų gyvenimui? 1992 m. buvo įkurtas Ventos regio­ninis parkas, o 2008 m. Viekšniai tampa ir urbanistiniu draustiniu.
Atrodytų, teritorija saugoma, viskas miela, malonu. Tik niekas nepagalvojo, kad regioninis parkas turi savo reikalavimus, urbanistinis draustinis – savo. Kai tie reikalavimai tarpusavyje persipina, draudžiama iš esmės viskas. Jei stataisi namą, reikia, kad šalia stovėtų archeologas. Nebūtinai stovėtų, tačiau jis turi parašyti pažymą, kad tame sklype nieko vertingo nėra, kitaip sakant, jis turi pakasinėti, įsitikinti, kokie čia sluoksniai. Šis „malonumas“ statybų kainą padidina mažiausiai 1,5–2 tūkst. Eur. Specialistas savo darbo neatliks neatvažiavęs į vietą, o archeologai šiais laikais yra privatūs ir gyvena ne Viekšniuose, o Klaipėdoje arba Šiauliuose. Atvažiuoti reikia ne kartą ir ne du. Todėl suma gali susidaryti ir didesnė, o tai žmogui kelia nemenkų problemų“, – aiškino seniūnas.
Draudimų yra įvairiausiose gyvenimo srityse, kur paprastam mirtingajam nė susimąstyti nereikėtų.
„Kai žmogaus sodyboje auga medis, gali nupjauti savo nuožiūra, nes žmogus pats kuria planus, ką savam sklype daryti. Pas mus reikia suderinti ir su vienais saugotojais, ir su kitais. Tas pat ir statant prie namo verandą. Kai kam gal juokinga, bet norėdami įrengti gatvių apšvietimą tris mėnesius derinome dėžučių spalvą. Vėjo jėgainės seniūnijos kaimuose, patenkančiuose į regioninio parko teritoriją, yra negalimos, neleidžiama statyti ir antžeminių saulės kolektorių“, – vieną už kitą absurdiškesnius reikalavimus dėstė K. Kryžius.

Neleidžia padalyti sklypo
„Ką tik kalbėjau su gyventoju, kuris nori padalyti sklypą. Viename sklype yra du gyvenamieji namai, jauna šeima imtų kreditą, senieji, aišku, – ne. Bet reikia įkeisti namus, sklypą ir taip toliau. Jie kreipėsi dėl sklypo padalijimo, kad galėtų savo likimą spręsti savarankiškai. Tačiau jiems pateikė labai aiškų atsakymą: vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu minėtas žemės sklypas negali būti padalytas, nes patenka į Viekšnių urbanistinio draustinio teritoriją ir pagal minėto įstatymo 31 str. 9 p. taikomi apribojimai. Pasirodo, valstybiniuose draustiniuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jei po padalijimo bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 ha. Kokia nesąmonė! Kur Viekšniuose rasi 7 ha sklypą? Yra 5 ha sklypas, kurį valdo du savininkai. Sovietmečiu ten buvo planuota mažaaukščių namų statyba. Bet šiais laikais niekas sklypo dalyti dalimis neleis, o statytis galima tik bendrame žemės sklype. Sunku suprasti tokią tvarką. Todėl niekas ir nenori Viekšniuose statytis, nuo 2000 m. pastatyti čia tik du namai, visi kiti tik lopomi“, – problemą aiškino Viekšnių seniūnijos vadovas.
Sklypas, kur galėtų plėstis miestas, dabar stovi tuščias, ten nei dirbama žemė, nei vyksta statybos. O vieta graži, kalvota. Seniūno manymu, Viekšniai būtų malonūs gyventi, jei ne reikalavimų gausa. Ar namui stogą tvarkyti, ar malkinę pasistatyti – viskam reikia papildomų projektų-leidimų.

Nepadėjo – tik pakėlė kainas
Sovietmečiu čia jokių parkų ar draustinių nebuvo. Prieš dešimt­metį kažkam pasirodė, kad tapus saugoma teritorija atsivers Europos Sąjungos fondai, žmonėms namus remontuos veltui.
„Čia tokia gyvenimiška istorija susiklostė. Vienas buvęs direktorius turėjo namą, kuriame senovinis kaminas vidury trobos stovėjo. Žinote, senovinė statyba ir taip toliau. Pamanė, kad Europa išties dosnią ranką ir už gautus pinigus kaminą suremontuos. Ne jam vienam, žadėjo ir kitiems. Inicijavo urbanistinio draustinio įkūrimą visame mieste. Tačiau atsitiko taip, kad niekas remontuoti ne tik nepadeda, bet net ir pačiam neleidžia to daryti – gali turėti auksines rankas, tačiau be specialaus atestato prie saugomų vertybių niekas tavęs neprileis“, – kitu galu atsisukusią situaciją įvardijo K. Kryžius.
Šioje teritorijoje tam tikrus darbus atliekančių įmonių vadovai turi būti atestuoti, kad galėtų dirbti prie kultūros paveldo vertybių. Tai sumažina galimybę rinktis ir pakelia pasirinkto projekto vertę. Užburtas ratas.

Aukoti laisvę dėl vertybių?
Gal vis dėlto Viekšniai yra vieta, kuriame gausu praeities vertybių, neatsakingas elgesys ir darbas jas galėtų sunaikinti?
„Šiandien dominuoja 6–8 dešimtmečio statiniai, nes sovietmečiu tokių reikalavimų nebuvo, statė ir rekonstravo, kaip kas norėjo. Taip atsirado žmonėms gyventi skirtų barakų. Tiesa, turime ir keletą įdomių objektų: Viekšnių vaistinės muziejus – antra Žemaitijoje įsikūrusi vaistinė, ir dabar veikia; aviacijos Lietuvoje pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejus, Viekšnių vandens malūnas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Mykolo Biržiškos gimtinė, Antano Biržiškos sveikatos namai, Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia“, – vardijo seniūnas objektus, kurie tikrai užima ne visą miesto ir juo labiau ne visą seniūnijos teritoriją.
Paminklosaugininkų reikalavimų absurdiškumą liudija faktas, kad Viekšniai skersai išilgai iškasinėti, nieko vertingo nerasta, nepaisant to, duobę kasti čia leidžiama tik turint leidimą.
„Kai buvo vykdomas vandentvarkos projektas, visas gatves išrausė, Viekšnius iškasinėjo skersai išilgai. Nebuvo nė vieno aklagatvio, kurio nebūtų judinę. Ir nieko vertingo, išskyrus kaulus, nerasta. Mat dalis Viekšnių pastatyta ant XIX a. kapinių. Archeologai sakė radę keletą molio dirbinių, kurie neturi jokios archeologinės vertės“, – iš saugotojų uolumo šaipėsi Viekšnių seniūnas K. Kryžius.
Galima sakyti, kad Viekšnius saugo tarsi Kristaus kapą, kuriam atidengti leidimą duoda tik Bažnyčios patriarchai.
Jei jau Viekšniai skersai išilgai iškasinėti, galbūt galima priimti tam tikrą įstatymo išimtį ir leisti čia ką nors kasti be griežtų leidimų?
„Jei padarys išimtį Viekšniams, užsinorės ir kiti. O ką tai reiškia? Kad mūsų saugotojai vieną po kito praras saugomus objektus, taigi ir savo darbą. Jie to nenori“, – svarstė „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.
Lietuvoje daug sričių, kurių darbuotojų likimas priklauso nuo jų pačių. Antai Seimas niekaip nenori sumažinti parlamentarų skaičiaus. Žemėtvarkininkai dešimtmečius tempė žemės reformą, kad išsaugotų savo darbo vietas. Gyventojus prarandančiose savivaldybėse etatai ne naikinami, o jų daugėja. Kuo blogesni paminklosaugininkai?

Juozas SKRIPKAUSKAS
ŪP korespondentas