Durys į viešojo maitinimo sektorių – atrakinamos, bet niekas jų nerakina

Vieša paslaptis, kad Lietuvoje dar yra neišnaudotų galimybių, kaip užsitikrinti stabilų ūkio produkcijos tiekimą. Šias galimybes teikia viešojo maitinimo sektorius, tačiau norint į jį patekti reikia įveikti viešųjų pirkimų procedūras. Viename kitame rajone pasirodė pirmieji inicia­tyvų daigeliai, organizuojant maisto tiekimą į vaikų darželius, mokyklas. Tačiau iki proveržio dar toli. Galbūt jis ateis su permainomis, kurias viešųjų pirkimų sistemai siūlo Prezidentas?

Prielaidų yra ir dabar

Nėra jokių teisinių kliūčių ir dabar perkančiosioms organizacijoms maisto produktus pirkti iš pirmų rankų – mažųjų įmonių, ūkininkų. Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) 2018 m. parengė, o pernai atnaujino Maisto produktų pirkimo gaires. Rekomendacinio pobūdžio metodiniai patarimai apima visą ciklą, kaip pasiruošti maisto produktų pirkimams ir juos atlikti.

Labai svarbus pasirengimo etapas, rinkos analizė. Rekomenduojamas ir kitas pasiruošimo žingsnis – informacijos sklaida perkančiosios organizacijos ar savivaldybės interneto svetainėje, esant galimybei regioninėje spaudoje, radijuje ar televizijoje, socialinių tinklų paskyrose siekiant sudominti kuo didesnį galimą tiekėjų skaičių.

Kaip rašoma dokumente, „didelė dalis smulkaus ir vidutinio verslo įmonių ir ūkininkų nedalyvauja viešuosiuose pirkimuose, nes tiesiog nesužino iš perkančiųjų organizacijų apie galimybę viešojo pirkimo metu pasiūlyti savo tiekiamą ar gaminamą (auginamą) produkciją, negauna arba nežino informacijos, kada planuojama vykdyti pirkimus, kokie pirkimai planuojami“. Citatą galima būtų kaip atmintinę pakabinti kiekvienoje perkančiojoje organizacijoje.

Ką rodo analizė?

Atlikdama viešųjų pirkimų stebėseną VPT analizuoja ir maisto produktų pirkimus. Siekiama įvertinti, kokią įtaką turi pirkimo objekto skaidymas į dalis pirkimuose dalyvavusių tiekėjų skaičiui. Pirkimo skaidymas rekomenduotas kaip konkurencingumą skatinanti priemonė, suteikianti galimybę pasiūlymus teikti ne tik didelėms, bet ir smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Tokių pirkimų dalis pasiekė apie 40 proc.

Tam tikri poslinkiai vyksta. Vis dažniau maisto prekės ir maitinimo paslaugos įsigyjamos centralizuotai. Pirkimų vykdytojų skaičius nuo 319 sumažėjo iki 278. Tačiau dešimt didžiųjų pirkimų vykdytojų sudaro sutarčių, kurių vertė siekia 53 proc. visos maisto prekių ir paslaugų sektoriaus pirkimų dalies.

VPT konstatuoja, kad konkurencinėje aplinkoje esminių pokyčių nėra. Liūto dalis – net 74 proc. visos šiame sektoriuje sudarytų sutarčių vertės – atiteko dešimčiai didžiausių tiekėjų.

Bendras tiekėjų skaičius sumažėjo: nuo 255 (2013–2015 m.) iki 213 (2016–2018 m.).

Sisteminės „ligos“ – žinomos

Viešųjų pirkimų sisteminės problemos yra žinomos. Įtakos turi didelis pirkimų vykdytojų skaičius ir profesionalumo trūkumas, nepakankama konkurencinė aplinka. Ją geriausiai apibūdina vadinamieji „vieno tiekėjo“ pirkimai – tokie, kur atskiroms pirkimo objekto dalims pasiūlymus pateikė vienas tiekėjas ar liko eilėje vienas atmetus kitų dalyvių pasiūlymus. Tokių pirkimų dalis sudaro net 53 proc., o sveikatos priežiūros sektoriuje – net 60 proc. Maisto produktų ir paslaugų tiekimų sektorius specifinis, jame tokių pirkimų mažiau – 20 proc., tačiau ši statistika ūkininkų neguodžia, neatskleidžia jiems nepalankiai susiklosčiusių biurokratinių priežasčių.

Vis dėlto įdomu panagrinėti VPT švieslentę, skirtą „vieno tiekėjo“ pirkimams (2018–2019). Šiame sąraše galima rasti ir nemažai tokių į vieną tiekėją orientuotų maisto produktų ir (ar) paslaugų pirkimų. Tokių sutarčių yra pasirašiusi Šiaulių rajono savivaldybės administracija, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai, Visagino socialinės globos namai, Paluknio vaikų lopšelis-darželis, Naujosios Akmenės lopšelis-darželis „Atžalynas“, Padvarių socialinės globos namai, Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centras…

Tačiau globos namų ar vaikų darželio pirkimai yra smulkmena palyginti su maisto produktų kiekiais, kuriuos perka didieji užsakovai. Vienas jų yra Gynybos resursų agentūra prie Krašto apsaugos ministerijos (GRA).

Pavyzdys, kiek perka didieji vartotojai

Centriniame viešųjų pirkimų portale skelbiami pirkimo procedūrų rezultatai.

Štai vieno paskutinio GRA vykdyto pirkimo, skirto vien tik daržovėms, apimtis: 362,9 tūkst. kg bulvių (luptų) dalis, 70 tūkst. kg morkų (skustų), 66 tūkst. kg vienos rūšies salotų mišinio (gūžinės ir garbanotosios salotos, morkų šiaudeliai) ir 28,2 tūkst. kg kitokio salotų mišinio (garbanotosios ir gūžinės salotos, salotinės sultenės), taip pat 11,1 tūkst. kg trečios sudėties salotų mišinio (romaninės ir garbanotosios salotos, gražgarstės), 27,5 tūkst. kg salierų šaknų, 24,4 tūkst. t raudongūžių kopūstų. Bendra pirkimo vertė siekia 647 tūkst. Eur.

Pirkimams, kurie buvo skaidomi į 7 dalis, buvo pateikta po 4–5 pasiūlymus. Pernai lapkritį bei gruodį pasirašytos tiekimo sutartys su trimis rangovais: keturios sutartys su Mažeikiuose registruota bendrove „Lobby Baltic“, dvi – su Kauno rajone registruota bendrove „Viržis“, o viena su kauniške bendrove „Samsonas“.

Mėsos perdirbimo įmonė kariuomenei tiekia salierų šaknis, kurių dalis yra užauginta Lietuvos, o dalis – Nyderlandų ūkiuose. Pagal kitą anksčiau pasirašytą sutartį „Samsonas“ šalies gynėjams tiekia ir mėsą bei jos gaminius.

GRA, kaip ir kitos didžiosios pirkimo organizacijos, tokius maisto produktų pirkimus skelbia ne kasmet. Sutartys su tiekėjais gali būti sudaromos dvejiems ar net trejiems metams, tik sutarties sąlygos tuo periodu gali būti peržiūrimos. Ūkininkų organizacijos labai apsidžiaugtų sužinojusios apie tokius skelbiamus pirkimus ir juose dalyvautų be jokių tarpininkų! Pakaktų, kad perkančiosios organizacijos pasidalytų skelbimu, pavyzdžiui, per Žemės ūkio rūmus. Turėdami informacijos žemdirbiai rastų galimybę užtikrinti pageidaujamą produktų kiekį bei įvykdyti kitas pirkimo organizatoriaus sąlygas.

Siūlo reformuoti viešųjų pirkimų sistemą

Šią savaitę Seime pateikti Prezidento komandos paruošti Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai, kuriais siūloma reformuoti viešųjų pirkimų sistemą. Siūlomi pakeitimai leistų per kelerius metus sukurti efektyvesnę, į pirkimų rezultatų kokybę orientuotą, taip pat ir tiekėjų lūkesčius atspindinčią pirkimų sistemą.

Viešuosius pirkimus siūloma centralizuoti – privalomai steigti 4 rūšių centrines perkančiąsias organizacijas (CPO): universalioji teiktų paslaugas centrinės valdžios institucijoms; sektorinės – ministerijoms ir į jų veiklos sritį patenkančioms perkančiosioms organizacijoms; regioninės – savivaldybėms ir į jų veiklos sritį patenkančioms perkančiosioms organizacijoms (bent po vieną tokią CPO turėtų sukurti kiekviena savivaldybė arba kelios savivaldybės); valstybės ar savivaldybių valdomos įmonės turėtų teisę kurti grupės CPO, kurios teiktų centralizuotos pirkimų veiklos paslaugas atitinkamų įmonių ar bendrovių grupių mastu.

Numatoma, kad gali būti įsteigta bent 75 CPO, tačiau reikšmingai sumažėtų aktyvių perkančiųjų organizacijų – šiuo metu jų skaičius iš viso siekia apie 4 tūkst. Pasak dokumento aiškinamojo rašto, centralizavimas duotų keleriopos naudos: leistų bent dešimtadaliu sumažinti bendrąsias viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimo sąnaudas (dabar iš viso sudaro beveik 100 mln. Eur); sumažėtų klaidų ir būtų optimaliai išnaudota viešųjų pirkimų specialistų kompetencija; būtų pasiektas pirkimų veiklos efektyvumas.

Siūloma eliminuoti politikų įtaką pirkimams – numatyti, kad pirkimų komisijų veikloje negali dalyvauti politikai ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Labiau koncentruojantis į didesnės vertės pirkimus kartu būtų supaprastinti nedidelės vertės pirkimai – gerokai padidinti ribas, kai pirkimo sutartį galima sudaryti žodžiu ar vykdyti neskelbiamą mažos vertės pirkimą. Manoma, kad procedūrų supaprastinimas turėtų paskatinti pritraukti didesnį mažų tiekėjų ratą.

Žemdirbių bendruomenei palanki yra siūloma nuostata numatyti pareigą besirengiant viešajam pirkimui atlikti rinkos dalyvių konsultacijas, kad daugiau potencialių tiekėjų turėtų galimybę sužinoti apie planuojamą pirkimą, pateikti savo pastabas ir pasiūlymus.

Kyla daug klausimų

Siūloma reforma paliestų visas pirkimo organizacijas nuo savivaldybių lygmens. Savivaldybės pavieniui ar kooperuodamosi privalėtų steigti regionines CPO.

Lietuvos savivaldybių asociacijai (LSA) dėl siūlomų pakeitimų kyla daug klausimų. Jie identifikuoti apklausus savivaldybes.

Kyla nuogąstavimų, kad cent­ralizacijos mastas sumažins viešųjų pirkimų organizavimo lankstumą, ištęs procedūrų vykdymo terminus, sumažins perkančiosios organizacijos galimybes realizuoti realius poreikius.

Nerimaujama, kad CPO išaugins perkančiosios organizacijos sąnaudas, nes reikės išlaikyti ir esamus pirkimų specialistus, ir mokėti atlygį CPO už suteiktas paslaugas. Ar nebūtų racionaliau perkančiąsias organizacijas skatinti bendradarbiauti su kitomis, žmogiškaisiais ištekliais pajėgesnėmis perkančiosiomis organizacijomis – kooperuotis bei optimizuoti pirkimų įgyvendinimą?

LSA siūlo palikti galimybę pačioms savivaldybėms apsispręsti dėl naujų CPO kūrimo. Asociacijos vertinimu, regioninės CPO labai padidintų viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo sąnaudas, užuot sutaupius pirkimams skirtas lėšas, dar labiau padidėtų pirkimų vykdytojų biurokratinis aparatas. Didėtų viešųjų pirkimų specialistų poreikis pritraukti naujų specialistų, ypač į mažesnius regionus, o dabar tai yra didelė problema.

Taigi Prezidento komandos siūlomų Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų laukia karštos diskusijos.

Trūksta ūkininkų suinteresuotumo

Jovita PETKUVIENĖ

VPT laikinoji vadovė, direktoriaus pavaduotoja

Tikrai norėtųsi, kad Lietuvos ūkininkas ateitų į viešuosius pirkimus, ypač ugdymo, gydymo įstaigas. Dėl to buvo daug diskutuota 2018 m., tačiau bendro sprendimo su Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmais kaip ir nebuvo. Čia truputį platesnis kontekstas, ne tik viešųjų procedūrų vykdymo: kaip pritraukti mūsų ūkininkus. Analizuodami atskiras viešųjų pirkimų sritis paprastai prie tų pačių klausimų grįžtame kas dvejus metus. 2018 metais tai temai buvo skirta daugiau dėmesio, giliau analizuosime 2020 m. Tokia duomenų peržiūrėjimo revizija. Tačiau sisteminio pokyčio iš tikrųjų nematome.

Viešieji pirkimai ūkininkams nėra patrauklu, kyla logistikos klausimų – kaip išvežioti produktus, ypač šviežius. Nėra pakankamo ūkininkų suinteresuotumo viešaisiais pirkimais.

CPO atsiradimas regionuose turėtų sutelkti kompetencijas tokių žmonių, kurie vykdys specializuotus pirkimus, žinos rinką. Kiekvienai mokyklai, darželiui sudėtinga turėti žmonių, kurie labai gerai išmanytų tą rinką. O per centralizavimą galima būtų siekti bend­rų tikslų ir skatinti smulkųjį bei vidutinį verslą, skatinti vietinį verslą. Žmonės galėtų pasiskirstyti pagal pirkimų sritis – taigi geriau pažintų rinką. Siūlymus vertiname labai teigiamai, kaip sisteminius, kurie, esant politinei valiai, tikrai gali paskatinti ir sisteminius pokyčius, Jų iš tikrųjų labai reikia.

Svarbu suprasti, kad centralizavimas ir dirbtinis pirkimų sustambinimas nėra tas pats. Ir centralizuotai galima pirkti atskiromis pirkimo dalimis, orientuojantis į smulkaus ir vidutinio verslo galimybes. Tai reiškia tinkamą pirkimo objekto parinkimą, kad smulkiajam ir vidutiniam verslui būtų priimtinas objekto dydis. Mes galvojame, kad tai yra tikrai suderinami dalykai: realizavimas ir orientavimasis į smulkųjį ir vidutinį verslą dirbtinai nesustambinant pirkimo objektų.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė