Dviese valtyje ieškant tobulo yrio

Irkluotojų Donatos Vištartaitės ir Mildos cValčiukaitės svajonė išsipildė – iš Rio de Žaneiro olimpiados jos parsivežė bronzos medalį. Atslūgus emocijų bangai, sportininkės džiaugiasi trumpu atokvėpiu: gera atsibusti ryte žinant, kad nereikia skubėti į treniruotę. Tačiau, nebelikus pasiruošimo olimpinėms žaidynėms rutinos, jos jaučiasi keistai, ramybės neduoda klausimas: o kas toliau, koks kitas tikslas? Grįžusios iš Rio de Žaneiro Donata ir Milda pasinėrė į kasdienybę: tvarkosi asmeninius reikalus, kurių per keletą mėnesių iki olimpinių žaidynių, kai buvo susitelkta vien tik į sportą, susikaupė išties nemažai. Nebeirkluoja, tik kiek­viena individualiai palaiko fizinę formą.

Atostogas dar tik planuoja
„Pagaliau nereikia skubėti į treniruotę. Ją susiplanuoju, kada noriu ir kada patogu. Įvairiausia kita veikla:  susitikimai su žurnalistais, priėmimai, renginiai – atima labai daug laiko. Kol kas tų tikrųjų atostogų dar nepajutau. Dar tik bręsta jų planai, nes iki olimpiados apie jas negalvojau“, – paaiškina Donata.
Mildai kiekvienos dienos pradžia vis dar atrodo neįprasta: nebeliko tikslo, režimo treniruočių. Po ketverių įtemptų metų atsivėrė kažkokia tuštuma, sunku susitaikyti, kad dabar reikia kuriam laikui sustoti. Savo malonumui sportininkė pabėgioja kas trečią dieną, reguliariau treniruotis žada po kokio mėnesio.
„Norisi naują sezoną pradėti pailsėjus, sukaupus naujų jėgų, su didesne motyvacija. Vis dėlto ir fizinių, ir emocinių jėgų olimpinės žaidynės pareikalavo daug. Dabar dar yra įvairių reikalų, o paskui planuoju kur nors važiuoti atostogauti porai savaičių, bet dar nežinau nei kur, nei su kuo“, – dalijasi mintimis Milda.

Žvaigždžių našta neslegia
Irkluotojos džiaugiasi galėdamos skirti daugiau laiko susitikimams su draugais, artimaisiais, savo pomėgiams. Donata remontuoja savo namus Vilniuje: „Daug laiko tenka praleisti kelionėse, todėl norisi sugrįžti į jaukius namus. Man tai didelė vertybė, jaučiu didžiulį malonumą juos įrengdama, kurdama interjerą.“
Milda su drauge gyvena nuomojamame bute, tad tokių rūpesčių kol kas neturi. Laisvalaikiu ji mėgsta sukiotis virtuvėje, anksčiau tam retai rasdavo laisvą minutę, o dabar gali ilgiau užtrukti ruošdama kokį skanėstą. Kad ir sūrio bei uogų pyragą, kurį puikiai pavyko pagaminti prieš išvykstant į Rio de Žaneirą.
Merginoms smagu, kad gali ilgiau pabūti su savo išsiilgtomis šeimomis. Donata daug bendrauja su vyresne seserimi, su dvyniu broliu, Šilalėje gyvenančiais tėvais. Milda nemažai laiko praleidžia su jaunesniuoju broliuku, kuriam devyneri metai, susitinka su Vilniuje kaip ir ji pati gyvenančiais tėvais.
Olimpinių čempionių žvaigždžių našta neslegia. Tiesa, Donata prieš keletą dienų užėjusi į interjero parduotuvę buvo atpažinta pardavėjų, jos paprašė kartu nusifotografuoti. „O aš nuėjau į „Audimo“ parduotuvę apsipirkti ir man pasiūlė įsigyti olimpinės aprangos, vadinasi, neatpažino“, – juokiasi Milda.

Laisva diena – reta prabanga
Draugo nei Donata, nei Milda šiuo metu neturi. „Profesio­naliam sportininkui sunku suderinti sportą ir asmeninius santykius, – pastebi Donata. – Šiais metais jau sausio pradžioje išvykome į stovyklą Graikijoje ir stovyklų maratonas baigėsi tik balandį. Būdavome jose po tris savaites ar mėnesį, paskui savaitę namie ir vėl išvažiuodavome.“
Pasak merginų, irklavimas – specifinė sporto šaka, Lietuvoje treniruotis jos gali tik nuo balandžio iki lapkričio, kitu metų laiku tenka vykti, kur šilčiau. Jeigu kam nors atrodo, kad sportininkės ten tik smagiai leidžia laiką, labai klysta. Darbotvarkė tokia įtempta, kad per savaitę yra vos du laisvi pusdieniai.
Donata pasakoja, kaip atrodo jų darbo savaitė: „Treniruojamės visas septynias dienas, po du kartus kasdien, o kartais ir po tris. Dažnai ryte išeini prieš septynias, pusantros ar dvi valandos prabėga kanale ant vandens, paskui laukia darbas su svoriais sausumoje. Po kelių valandų pertraukos, vakare, vėl trys valandos treniruočių.“
„Retkarčiais turėdavome vieną visai laisvą dieną, kartais kas mėnesį, o kartais tik kas du“, – patikslina Milda. Treniruojantis Lietuvoje, Trakuose, dienos bėga labai panašiai. Tik tiek, kad vakare gali sugrįžti į savus namus.

Sieja darbiniai santykiai
Donata važinėja į Trakus kiekvieną dieną, nes treniruotėms pasibaigus nori atsidurti kuo toliau nuo darbinės aplinkos. Mėgsta vakarais ramiai paskaityti, knygos jai padeda atsipalaiduoti. Dažniausiai renkasi pažintinę, mokslinę literatūrą. Patinka kur nors išeiti su draugais, ką nors įdomaus pamatyti.
Milda vasarą gyvena Trakų irklavimo bazėje. Kai mieste karšta, daug dulkių, jai labiau patinka būti prie ežero. Mielai išsimaudo, mėgsta įvairias aktyvias vandens pramogas. „Vanduo man neatsibosta, nors kasdien valtį irkluoju. Ir į baidarių žygį mielai keliaučiau, jei kas pakviestų“, – juokiasi ji.
Ir Mildai, ir Donatai norisi laisvalaikiu pasipuošti, suknelę apsivilkti, šukuoseną pasidaryti, aukštakulnius apsiauti, tad eidamos į kokią šventę ar renginį, nepraleidžia tokios progos. Juk kasdienė jų apranga visuomet sportinė. Tiesa, yra ir pranašumų – nereikia ryte per daug sukti galvos, ką apsirengti.
Ar valties draugės, jau ketverius metus kartu irkluojančios, draugauja ir pasibaigus treniruotėms, varžyboms? „Mūsų santykiai labiau darbiniai, daug laiko drauge praleidžiame treniruotėse, tad kitu metu norisi nuo sportinės aplinkos kuo labiau atsitraukti“, – tikina Donata.

Dėl sporto kenčia studijos
Irkluotojoms sunku suderinti sportą ir mokslą. Donatai ruošiantis Londono vasaros olimpiadai teko metams pasiimti akademines atostogas (Lietuvos sporto universitete ji studijavo kineziterapiją). Kai treniruojiesi du kartus per dieną, arba nenueini į treniruotę, arba praleidi paskaitą. Tik prieš kelerius metus jai pavyko studijas užbaigti.
Milda atsidūrė sudėtingesnėje situacijoje. Baigusi mokyklą ji pradėjo Vilniaus universitete studijuoti ekonometriją. Negalvojo, kad taip rimtai sportuos, rinkosi specialybę, susijusią su matematika, kuri jai patinka. Treniravosi tada kartą per dieną, dar neirklavo su Donata ir neįsivaizdavo savęs profesionalios sportininkės kailyje.
„Pavasario semestrą, kai išvykdavome į stovyklas, vienai programuoti sunkiai sekėsi, todėl pasirinkau lengvesnę studijų programą, verslo informacijos vadybą. Vadovėlius galiu bet kada pati pasiskaityti. Deja, prieš olimpiadą teko mokslus sustabdyti. Rytais bėgdavau į paskaitas, paskui važiuodavau į Trakus, buvau visai išsunkta“, – prisimena Milda.
Jai apmaudu, kad studijos kenčia, bet teko susidėlioti prioritetus. Ne visi dėstytojai supranta, kad ji profesionaliai sportuoja, nors ir vėliau atsiskaito, mažina balus už tai, kad nelankė paskaitų. Baigusi aktyviai sportuoti irkluotoja neketina dirbti trenere, todėl nori turėti profesiją. Artimiausiu metu žada vėl kibti į mokslus.

Irkluotoja tapo atsitiktinai
Įdomu, kad abi olimpinės čempionės šią sporto šaką pasirinko, galima sakyti, atsitiktinai. Mokykloje Donatai patiko ir sekėsi bėgioti, ją treniravo jos kūno kultūros mokytojas. Atstovaudavo varžybose mokyklai, bet per metus būdavo tik vienas startas. Jai to buvo per maža. Bandė žaisti krepšinį, nesisekė.
„Visą laiką norėjau savo sporto šaką atrasti. Kartą atėjo į mūsų mokyklą irklavimo treneris, paklausė, ar yra aukštų ir gerai bėgančių panelių. Mano mokytojas pasakė, kad yra labai nedidelė, bet labai greitai bėganti. Irklavimo treneris pasiūlė pabandyti, pakvietė vasarai atvažiuoti į Kauną, į sporto stovyklą“, – pasakoja Donata.
Irkluoti labai patiko. Sportininkė pradėjo svajoti, kad ją pakviestų mokytis į Kauno sporto internatą. Baigė dar vieną klasę Šilalėje ir visus tuos metus kantriai treniravosi, labai stengėsi. Antrąją vasarą ji startavo Lietuvos jaunučių čempionate ir jį laimėjo. Tada šešiolikmetė gavo išsvajotą pakvietimą ir persikėlė į Kauną.
Aistra sportui Donatą užkrėtė tėtis, kuris profesionaliai nesportavo, bet laisvalaikiu slidinėjo, žaidė krepšinį, bėgiojo ir vaikus auklėdamas daug dėmesio skyrė fiziniam aktyvumui. Išdroždavo iš medžio ietį, mokė mesti rutulį, slidinėti, ragino bėgioti. Donatai su broliu patiko, o sesę, labiau į mokslus linkusią, tekdavo varu varyti.

Įsisuko nejučia
Milda užaugo sportininkų šeimoje, jos abu tėvai buvo irkluotojai, mama sportavo trumpiau, o tėtis yra daugkartinis Lietuvos čempionas, dabar dirba irklavimo treneriu. Tačiau sportas Mildos visai netraukė. Vaikystėje lankė tautinių šokių ir dainų ansamblį, ten buvo gera kompanija, visi smagiai leisdavo laiką.
„Nebuvau nei atletiška, nei sportiška mergina. Pirmą kartą į irklavimo bazę nuėjau būdama trylikos metų. Man mokykloje labai nesisekė krepšinis, niekaip nepataikydavau į krepšį. Tėtis pasiūlė ateiti į irklavimo bazę, kur buvo krepšinio salė, ir pažadėjo pamokyti“, – apie pirmuosius žingsnius kalba olimpinė čempionė.
Nuėjo, bet salė buvo užimta, tad nusprendė išbandyti irklavimo treniruoklį. Po to karto net neprisimena, nei kodėl ėjo į antrą treniruotę, nei kaip viskas buvo. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų atsirado vis naujų tikslų, po irklavimo treniruoklio kilo noras pabandyti irkluoti ant vandens, susirado draugų, tada panoro su jais palenktyniauti.
„Ir pati nesupratau, kaip į visa tai įsisukau. Prieš tai neturėjau nei didžiulio noro irkluoti, nei svajonių laimėti. Aišku, turėjo įtakos tėčio paskatinimas, pavyzdys. Turiu devynerių metų brolį. Kol kas jis lanko plaukimą ir sako, kad nori būti irkluotoju. Ką gali žinoti, kaip viskas susiklostys“, – svarsto Milda.

Laimėjimai neateina lengvai

Donata tikina, kad nesigaili pasirinkusi irklavimą, nors ši sporto šaka nelabai moteriška: „Dažnai pamąstau, kaip atrodytų mano gyvenimas, jeigu būčiau pasukusi kitu keliu. Man 27-eri, dvylika metų atiduota irklavimui. Irkluodama susiformavau kaip asmenybė, susiformavo mano charakteris, negaliu įsivaizduoti, kad būtų kitaip.“
Aišku, vos paėmusi irklus į rankas šio sporto ji neįsimylėjo. Iš tikrųjų irklavimo technikos labai sudėtingos, sunku įsisąmoninti, kaip turėtų atrodyti tas tobulasis yris. Pasak sportininkės, net po daugiau nei dešimties metų irklavimo ji tobulo yrio vis dar nėra įvaldžiusi, vis randa, ką dar reikėtų pataisyti.
Iš pradžių žavėjo vien tai, kad profesionaliai sportuoja, gali išsikrauti, save realizuoti. Vėliau atsirado meilė ir supratimas – galbūt kartu su laimėjimais? O jie neatėjo savaime. Vieni sportininkai turi didelį talentą ir jiems užtenka vidutinių pastangų, kitiems tenka iš širdies dirbti, negailint jėgų, Donata mano, kad yra iš antrųjų.
Mildos vertinimu, irklavime reikia ypač daug pastovumo, stabilumo, kantrybės, pasiaukojimo, užsispyrimo. „Kol pasieki norimų rezultatų, laukia ilgas ir sekinantis darbas“, – teigia 22-ejų metų, bet jau daug garbingų titulų įvairiose varžybose pelniusi sportininkė.

Kaip atsirado duetas
Donata prieš sėsdama į dvivietę valtį irklavo vienvietę, o Milda – ir vienvietę, ir dvivietę su kita sportininke. Abi buvo iškovojusios daug pergalių. Mintis pabandyti plaukti abiem kartu po truputį kirbėjo, bet garsiai ją išsakė Donata po Londono olimpiados. Jau kitą sezoną jos su Milda susėdo į vieną valtį, ir nebeišlipo.
Valtyje merginos užima skirtingas pozicijas. Iš pradžių per treniruotes kelis mėnesius priekyje sėdėjo Donata, bet treneris pasiūlė pabandyti pasikeisti. „Milda tinkamesnė tai pozicijai, – vertina Donata. – Man paprasčiau sekti ritmą. O mano porininkė labai greita, turi staigumo, ji tinkamesnė vesti plaukimą.“
Pasitaiko, kad irkluodamos susipyksta. Milda pastebi, kad sunkiausi tie momentai, kai abi jaučia didelį nuovargį, tada atsiranda įtampa, ir jos su Donata pasidaro dirglios, ir treneriai. Kiekvieną rytą abi bando maksimaliai susitelkti į treniruotę, abi kelia sau didelius reikalavimus.
Aišku, ne visada pavyksta. Būna dienų, kai vienai komandos narei ką nors skauda. Jeigu kuri nors blogiau jaučiasi, supratingai abi į tai žiūri, bando treniruotis tiek, kiek porininkei leidžia jėgos. Nenugalimu vadinamo irkluotojų dueto sėkmės paslaptis – abi trokšta pergalių, yra užsispyrusios ir niekada nepasiduoda.

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio ir Vytauto Dranginio nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.