Iš dzūkų verta pasimokyti

Janinos Lisauskienės bityno „jaunimo“ gyvenamieji namai stebina tvarka ir priežiūra.

– Visas Dzūkijos bitynų medus – ypatingas ir išskirtinės kokybės, – teigia Būdviečio (Lazdijų r.) bitininkė Janina Lisauskienė. Šalia Lietuvos-Lenkijos pasienio zonos ji prižiūri daugiau nei pusantro šimto bičių šeimų, augina motinėles, kuria bičių šeimeles, pagal senovinę technologiją gamina vaško žvakes („grabnyčias“), rengia edukacines programas rajono mokyklų moksleiviams.
Prieš keletą dešimtmečių baigusi „Pranciškaus Karoso akademiją“, įgijusi solidžios savarankiško darbo patirties, J. Lisauskienė atokiame Lietuvos pakraštyje sukūrė modernų bičių ūkį, verslo paslapčių išmokė savo vyrą Alvydą, puikų stalių, auksinių rankų meistrą. Tai jo pagaminti visi aviliai, nukleusai, aviliukai, įrengtos patalpos sukti medų, saugoti ūkio produkciją.

Išskirtinis produktas
– Darbą prie bičių motinėlių skaičiuojame minutėmis, – sako bityno šeimininkė, – pavėluosi – išsiritusi pirmoji motinėlė pasirūpins atsikratyti šalia esančiomis konkurentėmis.
Bičiulis Alvydas demonstruoja motinėlių auginimo žurnalą, kuriame registruojami visi šio sudėtingo proceso duomenys.
– Mūsų kraštą garsina bičių produktai ir „kurcinio ašaros“, nors oficialiai pripažįstamas tik medus, – kalba J. Lisauskienė. Moteris įsitikinusi, kad geriausias prekės ženklas – bitininko vardas.
Pirmieji Lietuvoje bičių produktus populiarinti Europos Sąjungos (ES) mastu ėmėsi dzūkai, priklausantys Lazdijų bitininkų draugijai. Šiandien jie turi ne tik teorinę, bet ir praktinę galimybę savo bičių ūkio produkciją ženklinti ES pripažintu saugomą teritoriją bei geografinę nuorodą liudijančiu prekės ženklu „Seinų-Lazdijų krašto medus“.
Kaip teigia Metų bitininkas, Lazdijų bičiulių draugijos vadovas Juozas Petrauskas, iškelti labai griežti reikalavimai: medų ištirti, patalpas įrengti pagal ES standartus, pasirūpinti reklama. Skaičiuojama, kad Lenkijos pusėje yra apie 200 bitynų, Lietuvos – apie 150. Reikalavimus atitikę bitininkai turi teisę savo medų žymėti specialia etikete su senoviniu žemėlapiu ir Lazdijų ar Seinų herbais. Saugomos geografinės nuorodos ženklu savo medų jau žymi keli Lenkijos bitininkai.
Nuo praėjusių metų, Europos Komisijos nurodymu, medaus etiketėje negali būti vartojamas žodis „natūralus“, nes tai klaidina pirkėjus. Taip pat negali būti rašomi ir tokie pavadinimai kaip „pavasario gėlių medus“, „vaistinių augalų medus“, nes jie yra niekuo nepagrįsti.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai yra išaiškinę, jog ženklinimo etiketėse turi būti nurodytas medaus pavadinimas, bitininko pavardė, adresas, užrašas „Tinka vartoti iki“, nurodant datą. Privaloma taip pat parašyti medaus kilmės šalį.
Nelygu gamybos būdas, medus gali būti korinis, su korinio medaus gabaliukais, nuvarvėjęs, išsuktas, išspaustas, filtruotas, konditerinis. Tam tikrais atvejais šis produktas gali būti įvardytas kaip rapsų, grikių, nektaro, lipčiaus medus. Pavadinime gali būti nurodytas regioninis ar teritorinis pavadinimas, jei medus surinktas vien tik iš nurodyto regiono.

Natūralios pievos – bitininkų turtas
– Kai Europos laboratorijose buvo atliekami dzūkiško medaus tyrimai, tenykščiai specialistai stebėjosi, kiek mažai kultūrinių augalų rasta mūsų bitelių suneštame meduje, – pasakojo Metų bitininkas J. Petrauskas.
Druskininkų kurorto bitininku tituluojamas Algis Milius teigia savo bityno medų ženklinantis aukso spalvos etikete su lietuvių ir anglų kalbomis parašytu žodžiu „medus“. Bičiulio teigimu, medus nėra paprastas maisto produktas, todėl besigydantieji ar poilsiaujantieji Druskininkuose ieško asmeninio kontakto su bitininku, perka ne tik medų, bet ir patarimą jį vartoti. Visiems bičiuliams pravartu turėti gebėjimų vienu metu būti ir ūkininkais, ir maisto specialistais, ir apiterapeutais. Kasmetėse bitininkų šventėse dalyvaujantys net ir savamoksliai žolininkai sugebėjo visuomenę įtikinti fitoterapijos galia.
– Aš prašau savo krašto ūkininkų, kad jie nesėtų rapsų, pažadu bažnyčioje mišias užsakyti, – pasakoja Būdviečio seniūnijos bitininkė J. Lisauskienė. Jos teigimu, šio krašto dirvos palankios auginti javus. Dzūkijos rajonų laikraščiuose apstu skelbimų apie parduodamus ekologiškus kvietrugius su „gera išeiga“.
Nuo kolūkių laikų šiame krašte bites prižiūrinti J. Lisauskienė rūpinasi savo augintinių gerove. Kiekvienas didelio bityno skyrius įkurdinamas atokiose negyvenamose sodybose, kur aplinkui gausu natūralių pievų, didelė medingųjų augalų įvairovė. Pasak J. Lisauskienės, sovietmečiu Būdvietis buvo uždara pasienio zona. Joje ribotas ne tik žmonių judėjimas, bet ir žemdirbystė. Abipus spygliuotos vielos tvorų driekėsi nei žmogaus pėdos, nei šerno kanopos nemačiusi juosta, todėl bitelės netrukdomos galėjo ganytis šiapus ir anapus valstybių sienos.

Ten laša nektaras

Janina Lisauskienė daug dėmesio skiria bičių motinėlėms auginti.

Bites ypač traukė gausiai ir ilgai žydinčios ožkarožės. Jas rusų pasieniečiai vadino „Ivan čai“. Ožkarožės auga miškų proskynose, kirtimuose, degimuose, durpynuose. Pradeda žydėti birželio pabaigoje ir žydi iki rugsėjo. Jų medingumas – 500 kg/ha nektaro. Iš ožkarožių bitės renka melsvas žiedadulkes. Pasak bitininkės, šviežias medus būna žalsvo atspalvio, skaidrus, greitai kristalizuojasi smulkiais kristalais, švelnaus aromato ir skonio.
Ožkarožių žydėjimo metu stiprios bičių šeimos kasdien parneša po 12 kg medaus.
Jos bitėms labai brangios dėl to, kad duoda daug nektaro net tokiu oru, kai liepos ar baltieji dobilai visai jo negamina. Pavyzdžiui, šiemet liepos nežydėjo. Be to, ožkarožių medus yra pats saldžiausias.
Dzūkų bitininkus gelbsti ir kiti medingieji augalai – baltai ir geltonai žydintys barkūnai. Jų žiedai smulkūs, sutelkti ilgose kekėse su 70-90 žiedų. Dažnai vienoje tokioje kekėje darbuojasi bent keturios bitės.
Turėdami ilgas ir stiprias šaknis, barkūnai gerai pakenčia sausras. Jie auga ir lengvose, ir sunkiose dirvose. Žydi ilgai – nuo birželio pabaigos iki rugsėjo pradžios. Tai vieni medingiausių augalų: iš savaime augančių barkūnų bitės surenka iki 200 kg/ha, o iš specialiai sėjamų – iki 680 kg/ha nektaro. Barkūnų medus skaidrus, kartais gelsvas, kvapas primena vanilę. Šio augalo nektaras pagerina medaus skonį.
Barkūnus dzūkai įsėja į grikius. Nors grikiai sudygę stelbia kitus augalus, tačiau barkūnai, būdami „agresyvūs“, sugeba užaugti, o lietingais metais dar ir nustelbia grikius.
Bitininkės sodybą Būdviečio pakraštyje žino medaus mėgėjai. Vietiniai perka kibirais, atvykstantieji iš toliau – kilogramais. Pasak J. Lisauskienės, per metus keturių asmenų šeima suvalgo vidutiniškai 50 kg medaus. Tokių duomenų bitininkė teigia sulaukusi iš nuolatinių pirkėjų. Dzūkiškas medus siunčiamas emigracijoje gyvenantiems lietuviams. Natūraliai pribrendo dvikalbių medaus etikečių būtinybė.
Neseniai J. Lisauskienės ūkyje lankėsi šalies bitininkų atstovai, ketindami paskleisti jos gerąją patirtį plačiu mastu.

Autoriaus nuotraukos

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

UPPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.