Edita Jankauskienė: „Graži uniforma skatina mokinį pasitempti“

Eglė Leonovienė

Komanda. Edita dėkinga ją beatodairiškai palaikantiems svarbiausiems savo
gyvenimo žmonėms – vyrui Antanui, dukroms Medai ir Norai, tėvams, sesers šeimai.

Vilnietė Edita Jankauskienė nekantraudama laukia Rugsėjo 1-osios. Prekės ženklo „Akuku Uniform“ įkūrėjos ir dizainerės sukurtais drabužiais pasipuoš tūkstančiai Lietuvos mokinių. Visa jos komanda ištisą vasarą plušėjo nuo ryto iki vėlyvo vakaro net ir savaitgaliais – gamino, komplektavo, pakavo mokyklines uniformas.

Be pavojaus pabosti

„Man Rugsėjo 1-oji pirmiausia – duk­rų šventė. Devynerių Meda eis į trečią klasę, už ją pusantrų metų jaunesnė Nora – būsima antrokė, abi spirga, kaip laukia šios dienos. Pakilia jų nuotaika gyvenu ir aš. Rugsėjo 1-osios laukiu dar ir todėl, kad baigiasi įtempto darbo etapas ir prasideda atostogos – visa šeima važiuosime į Italiją. Kelionė mergaičių mokslams nesutrukdys: yra internetas, pasiimsime knygas, savarankiškai atliksime užduotis“, – pasakoja Edita.
Lietuviško prekės ženklo „Akuku Uniform“ įkūrėja puoselėja išskirtinę mokyklinės aprangos viziją: stilinga striukė (bomberis), suknelė pūstu sijonu, polo marškinėliai, patogus siauras sijonas, vilnonis kardiganas, trikotažinis švarkas, kojinės iki kelių – taip apsirengus galima eiti ne tik į mokyklą. Neretai mokyklinės uniformos komplekte yra ir sportinių drabužių, dėvimų per kūno kultūros, gimnastikos pamokas.
„Mūsų kuriama mokyklinė uniforma – ne vienas drabužis, kurį mokinys diena iš dienos trina mokyklos suole, o jų komplektas, derindamas juos vaikas kiekvieną dieną gali atrodyti kitaip. Išteptus drabužius tėvai gali skalbti be baimės, kad jie nespės išdžiūti ir vaikui nebus kuo apsirengti“, – sako dizainerė.

Griauna stereotipus

Tokį netradicinį požiūrį į mokyklinę uniformą paskatino ir impulsą kurti naujoviškai davė pats gyvenimas. „Praeitą savaitgalį atšvenčiau 36-ąjį gimtadienį. Taigi ir man teko vilkėti vilnonę rudą uniformą su balta apykaklaite ir rankogaliais tarybiniais laikais, o nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje uniformų nebuvo, į pamokas ėjau mūvėdama džinsais“, – prisimena E. Jankauskienė.
Ji įsitikinusi, kad mokyklinė uniforma reikalinga: bent jau mokykloje vaikai sulyginami, jų bendravimas tampa labiau lygiavertis, be to, šis drabužis – neatskiriama mokyklos kultūros dalis. Editą glumina tik tai, kad jos kolegoms žodis „uniforma“ kažkodėl asocijuojasi su languotu sarafanu, golfu, mėlynomis kelnėmis, švarku.
E. Jankauskienei imponuoja Didžiosios Britanijos tradicijos – čia uniformos dėvimos ir vaikų darželiuose, ir aukštosiose mokyklose.
„Jei esi bendruomenės narys, turi ja didžiuotis, puoselėti ugdomas vertybes, pagarbą jai ir mokytojams. Graži uniforma skatina mokinį būti atsakingą, nepriekaištingai elgtis, – įsitikinusi dizainerė, to paties stiliaus mokyklinę aprangą pritaikiusi skirtingo amžiaus mokiniams. – Nulinukai ir pradinukai daugiau laiko praleidžia ant žemės, tad jiems reikia patogių, lengvai prižiūrimų drabužių su lopais ant kelių, 5–8 klasių mokiniai jau trina suolus, jiems lopus tenka dėti ant alkūnių, todėl nėra nieko patogiau už trikotažą, praktiško pluošto tekstilę, o devintokai–dvyliktokai – per žingsnį nuo universiteto, jiems labai svarbus įvaizdis, tad siūlome jau ne bomberius, o Kembridžo stiliaus tekstilinius drabužius.“
Valiūkiškai mirktelėjusi Edita išduoda, kad šis sumanymas turi dar vieną pliusą – taip skatinamas mažesnių vaikų noras lygiuotis į vyresniuosius – gerai mokytis, sėkmingai pereiti į aukštesnę klasę.

Dukros išbando pirmosios

Daugiausia užsakymų E. Jankauskienė sulaukia iš privačių mokyklų, tačiau vis dažniau kreipiasi valstybinių mokyklų atstovai, jos vadovaujama įmonė noriai padeda socialiai remtiniems vaikams, dalyvauja įvairiuose projektuose.
Dizainerei labai svarbu kurti ne tik gražius, stilingus drabužius, bet ir tokius, kurie atspindėtų mokyklos identitetą, patiktų mokytojams, tėvams, o svarbiausia – kad juos noriai dėvėtų mokiniai. Kaip tik todėl Edita retsykiais net paprašo, kad jie nupieštų įsivaizduojamos uniformos eskizus.
„Uniformos kūrimas – bendras mano, mokyklos administracijos, tėvų ir vaikų darbas. Mes ne tik aptariame modelį, identifikavimo ženklus, bet ir kartu renkamės audinius“, – sako dizainerė.
Šalia natūralių pluoštų ji nevengia naudoti ir sintetikos – šie audiniai praktiškesni, geriau išlaiko formą. „Prekės ženk­lo „Akuku Uniform“ išskirtinumas – sezono mados naujovėmis papildyta klasika, kokybiški audiniai, patogūs, lengvai prižiūrimi drabužiai“, – vardija mokyklinių uniformų kūrėja, per metus paprastai pristatanti po dvi kolekcijas.
Kūrybinių idėjų Editai nestinga: pasu­fleruoja klientai, pasidalija draugai, įkvepia aplinka, ji domisi uniformų kultūra, stebi mados tendencijas – juk jos klientai yra bene reikliausia visuomenės dalis.
„Gyvenu idėjomis! Kartais modelius tiesiog susapnuoju – tereikia pabudus nupiešti“, – juokiasi jauna moteris. Didžiausiomis savo kūrybos kritikėmis ji vadina dukras. Mergaitėms mokykloje nereikia dėvėti uniformų, todėl jos noriai išbando visus mamos drabužių modelius ir atvirai pasako savo nuomonę.

Pasipriešino „greitajai madai“

Didžiausiu veiklos pripažinimu E. Jankauskienė laiko prieš ketverius metus užsimezgusius ryšius su Japonija.
„Labai myliu šią šalį. Įžengti į jos rinką nepaprastai sunku: japonai ypač vertina potencialaus partnerio stabilumą, patikimumą, kruopštumą. Pagrindinis jų reikalavimas – viskas turi būti pagaminta Lietuvoje. Mums tai didelis iššūkis, – sako vilnietė, kuriai tenka atsakomybė ne tik už kokybišką gaminį, bet ir už nepriekaištingą, stilingą jo įpakavimą. – Nuolat konsultuojamės su Vokietijoje gyvenančia japone, identiteto formavimo specialiste.“
Japonų pripažinimas itin reikšmingas turint galvoje, kad E. Jankauskienė savo įmonę įsteigė vos prieš septynerius metus. Iki tol dirbo architekte, sudarinėjo detaliuosius planus. Ieškoti savęs iš naujo ją privertė gyvenimas: prasidėjo krizė, sumažėjo darbų, viena po kitos gimė dukrelės – norėjo jas gražiai rengti.
Pasirodė, kad Lietuvoje paprasčiausių vienspalvių trikotažinių marškinėlių be mikimauzų ir įvairių blizgučių rasti neįmanoma. Veikli ir įkvėpimo nestokojanti Edita sumanė taisyti padėtį – pati ėmė siūti vaikiškus klasikinio stiliaus drabužius, tokių, kaip vėliau paaiškėjo, ieškojo daugelis žmonių.
„Savo sumanymą išdėsčiau vyrui, sesei, tėvams, draugams. Visi patikėjo mano jėgomis – be jų pritarimo nuosavo verslo nebūčiau pradėjusi, – sako vilnietė ir išduoda, kad keisto įmonės pavadinimo autorė – vyresnioji dukra Meda. – Tuo metu ji dar nemokėjo kalbėti, tačiau nuolat kartojo „akuku“. Taip įmonę ir pavadinome.“
Rinką užtvindžiusi „greitoji mada“ privertė dizainerę pakoreguoti gamybos profilį – ji pradėjo siūti uniformas mokiniams. „Dukrai artėjo metas eiti pirmą klasę, jutau mokyklinių drabužių, daiktų stygių – tais pačiais rūpesčiais dalijosi ir klientai. Supratau, kad tai puiki niša verslui: konkurentų netrūko, bet mano uniformos vizija buvo nauja“, – teigia prekės ženklo „Akuku Uniform“ įkūrėja.

Paviliota dangaus

„Smagu ir labai svarbu, kad mane supranta, palaiko vyras Antanas, dukros Meda ir Nora, – sako Edita, didžiausia gyvenimo vertybe laikanti darnią ir laimingą šeimą. – Jei tik atsiranda laisvo laiko, stengiamės būti kartu, dažniausiai vykstame paskraidyti oro balionu. Šiuo sportu susidomėjau studijuodama Ispanijoje, o grįžusi į Lietuvą įsiliejau į Lietuvos karšto oro balionų oreivių bendruomenę – jau penkiolika metų esu oreivė. Vyras Antanas – taip pat: dalyvauja įvairiose varžybose, važiuoja į pasaulio čempionatus. Deja, profesionaliai sportuoti neturiu laiko, tačiau niekada nepraleidžiu progos pakilti aukštai – atsiveria nuostabiausi vaizdai, užplūsta ypatingas jausmas, pakyla adrenalinas. Na, o jei trokštu tikro poilsio, važiuoju pas tėtį ir mamą į kaimą netoli Prienų.“
Editos veide nuolat šviečia nuoširdi šypsena. „Nėra to blogo, kad neišeitų į gera! – įsitikinusi ji. – Jei šiandien sunku, nesiseka, ryt bus geriau, ryt pasiseks. Nuosavas verslas išmokė kurti planus. Anksčiau iš keblios situa­cijos turėdavau vos dvi išeitis, o dabar planų turiu nuo A iki Z: jei nepavyks A, tai išbandysiu B ar C – vis tiek kažkas išeis, o gal nutiks kas nors daug geresnio negu norėčiau!“

Vinco Alesiaus  ir Vido Černiausko nuotraukos

Tomo Vyšniausko nuotraukos / studija „Electromagnetico“