Edmundas Jonyla: „Tikiu Lietuvos kaimu“

Seimo narys Edmundas Jonyla – vienas aktyviausių parlamentarų.

Šiurpą keliančios nelaimės, skandalų virtinės, susipriešinimas, žemdirbių nepasitenkinimas… Kas vyksta Lietuvos kaime? Ar ši situacija yra šios valdžios, kuriai liko suskaičiuoti mėnesiai, veiklos rezultatas? Apie tai su Edmundu JONYLA – Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nariu, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotoju, kuris niekada nenutolo nuo gimtojo Raseinių rajono ir neprarado ryšio su kaimu ir žeme, kalbasi „ŪP“ korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ.

– Lietuvą šiurpina kaime vykstančios tragedijos. Per pastaruosius mėnesius jų buvo ne viena. Priežastys – socialinės. Girtavimas, asocialus gyvenimas… Ar sutinkate, kad tame yra ir valdžios kaltės?
– Valdžia visada kalta. Bet kuri? Jos gi keitėsi. Blogybės susikaupė ne per metus, ketverius, problemos vis gilėjo. Jau auga antra karta vadinamųjų bedarbių, kurie gyvena iš socialinių išmokų, neturi nei gyvenimo, nei darbo įgūdžių. Gerai, kad pradėjome socialinės paramos gavėjų atranką, jų skaičius sumažėjo. Bet dar daug yra tokių, kurie gyvena nuo pašalpos iki pašalpos.
Pasiūlyta išeitis – priverstinis gydymas. Iš pradžių gal reikėtų pažiūrėti, kiek yra tų žmonių, kuriuos reikėtų gydyti, kiek tam reikėtų lėšų, kaip gydysime.
Problema, kad gyvename nuo įvykio iki įvykio, sprendimai spontaniški, nepasverti.
– Panašiai ir Žemės ūkio ministerijos sistemoje: nuo įvykio prie įvykio, nuo skandalo prie skandalo. Tiksliau, kol situacija neišlenda į viešumą. Paskutinis skandalas – su Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra (ŽŪMPRRA) dėl viešųjų pirkimų. Problema juk iškilo ne prieš savaitę.
– Ne naujiena buvo ir pačiai ministrei. Keista, kad jokių išvadų nebuvo padaryta. Manau, kad ir Viešųjų pirkimų tarnyba tais atvejais, kai kainos atitrūkusios nuo realybės, turėtų nutraukti pirkimus, o nieko nepadarė. Gėda klausytis, ką ūkininkai šneka: visa valdžia vienoda, pinigus dalijasi, iš ubagų paskutinį litą atima.
Kiek klaidų Nacionalinėje žemės tarnyboje (NŽT)! Pastebėta, kad konkursas į vadovo postą buvo ne taip rengtas. Kai pasikeitė vadai, pamatėme dar daugiau. Problemos ir pačioje vadovybėje. Kai NŽT vadovė išgėrusi sukėlė eismo įvykį, ministrė dar kurį laiką laukė, kol ji parašys pareiškimą išeiti iš darbo. Manau, reakcija turėjo būti daug greitesnė. KRK ne kartą svarstėme NŽT klausimus. Ministrės pozicija krūtine stoti už tarnybos vadovę mums atrodė keistokai.
– Manau, kad susitikimų su žemdirbiais metu vienas pirmutinių klausimų Jums būna dėl pieno supirkimo kainų?
– Neseniai lankiausi Ariogalos seniūnijoje, ūkyje, kuriame laikoma 120 karvių. Už pieno kilogramą ūkininkas gauna po 16,6 euro cento. Nesueina galai – savikaina didesnė. Laimė, kad nėra samdomų žmonių, tad šiaip taip išsilaiko. Nesupranta ūkininkai, kodėl taip, sako: sutvarkykite perdirbėjus arba prekybininkus.
KRK „pieno“ įstatymą koregavome vieną, kitą kartą. O ūkininkai sako, kad ilgalaikės sutartys su perdirbėjais jiems visai nereikalingos, užtenka mėnesiui, dviem. Sutartys iš esmės nieko nepakeis, jie neįžvelgia jokių perspektyvų.
– Bandymai reglamentuoti pieno gamintojų ir supirkėjų, perdirbėjų santykius nelabai vaisingi?
– Teigiamai vertinu tai, kad pirmą kartą atkreiptas dėmesys į supirkėjus. Patikrinimo medžiagos dar nemačiau, bet buvo žadėta, kad ŽŪMPRRA iki Naujųjų metų visas įmones patikrins.
Teko lankytis Biržuose, perdirbimo įmonėje, žemės ūkio bendrovėje. Keista, bet supirkėjams buvo paskirta bauda už tai, kad žemdirbiams už pieną mokėjo daugiau negu numatyta sutartyje. Kalbėjau apie tai su viceministru Sauliumi Cironka, patariau, kad reaguotų. Mūsų sprendimuose turėtų būti logikos.
Kad kontrolė yra gerai, bent žinosime padėtį. Buvo tokių supirkėjų, kurie už pieną mokėjo po 8, o patys perdirbimo įmonei pardavė po 16 centų. Tokiems baudos tikrai reikalingos.
– „Pieno“ įstatymas nepadėjo pieno gamintojams užtikrinti geresnių sąlygų. Kokią matote perspektyvą?
– Iš ŽŪM specialistų norėtųsi daugiau pasiūlymų, gilesnės analizės. Tada mūsų sprendimai būtų svaresni, įstatymų nereikėtų kaitalioti.
Kitas dalykas – žmonėms sunku suprasti, kad negalima reguliuoti pardavimo kainų. Europoje taip nėra, kad būtų priverstinai nurodoma, kokiomis kainomis supirkinėti produkciją, tik Anglijos vyriausybė su verslininkais buvo pasirašiusi garbės susitarimą, kad marža nebūtų didesnė negu numatyta. Manau, kad supirkimo kainas padės sureguliuoti konkurencija.
– Mūsų žmonės plūsta į kaimyninę Lenkiją pirkti maisto produktų, nes ten jie gerokai pigesni. Tačiau nėra analizės, kiek lietuviai ten palieka pinigų, kiek praranda mūsų gamintojai. Norėdami stabdyti išvykstamąjį apsipirkimą turėtume mokytis iš lenkų?
– Dabar jau antra masinio apsipirkimo Lenkijoje banga. Liūd­na, bet nei buvusi, nei ši Vyriausybė to reiškinio pernelyg netiria. Dabar, manau, įtakos turi tai, kad zloto kursas šiek tiek kritęs. Įtakos turi ir tai, kad Lenkijoje mažesnis PVM.
KRK lankėsi Lenkijoje. Domėjomės pieno kooperatyvais, apskritai pieno gamyba, kainomis. Jų pieno gamintojų sąlygos šiek tiek geresnės. Įmonėje, kurioje lankėmės, visi ūkininkai – to kooperatyvo nariai, realizuoja produkciją pačioje Lenkijoje, iki embargo į Rusiją vežė jos gal tik 5 proc.
Pas mus dar labai trūksta analizės. Produkto kainos grandinėje žemdirbiai dabar uždirba mažiausiai. Prekybininkų dalis, ko gero, didžiausia.
– Tęsiant lenkišką temą… Ar neturėjote jokių signalų apie įvežamos lenkiškos vištienos srautus, nelegalius perdirbimo cechus?
– Esu Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojas, tačiau pirmą kartą apie tą nusikalstamą verslą išgirdau per televizijos žinių laidą. Keista pasirodė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus Jono Miliaus pozicija. Manau, kad jeigu visos tarnybos eitų išvien, rezultatas būtų daug geresnis.
Vis dėlto Lietuva eina į priekį, korupcijos lygis mažėja. Paskutiniais duomenimis, Lietuva per metus pakilo per 7 pozicijas (korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje, pasak tarptautinės organizacijos „Transparency International“ reitingo, pasaulyje tarp 179 šalių yra 32 vietoje, ES –15 vietoje – red.). Tačiau kartais užtenka vieno „nešvaraus“ fakto, kad šie geri rezultatai nublanktų.
– Niekam ne paslaptis – ŽŪM ir žemdirbių savivaldos susipriešinimas, pačios žemdirbių savivaldos nesusikalbėjimas. Kurią pusę palaikote?
– Neprisimenu KRK posėdžio, kuriame nedalyvautų Žemės ūkio rūmai. Suprantama, kad ŽŪR nariams, kurie atstovauja skirtingų kategorijų ūkiams, nėra paprasta rasti bendrą sprendimą. Ministerijos ryšys su Rūmais, manau, turėtų būti didesnis. Nenormalu, kai ŽŪM ignoruoja ŽŪR pateiktus klausimus, pasiūlymus.
Ministerijos sprendimai kartais būna atitrūkę nuo realybės. Pagal parengtas taisykles jaunojo ūkininko įsikūrimo paramai pateikta 1 300 paraiškų, o lėšų užteko tik 300. Visi kiti buvo nuvilti. Kam žmonėms suteikti tuščių vilčių, skatinti išlaidauti rengiant verslo planus?
Paskui prasidėjo taisymai. Pamatome sąlygas, kai Kaimo plėtros programa jau paskelbta. Keistoki kai kurie prioritetiniai balai. Už kursų lankymą – 5 balai. Kažkam – pasipelnymas. Yra nusiskundimų, kad verslo planai, kurie rengti ne Konsultavimo tarnyboje, neturi perspektyvos.
Paskutinis akibrokštas – iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) žemdirbiai gavo pranešimus, kad už 2013 ir 2014 metus neteisingai apskaičiuotos tiesioginės išmokos. Bendro pobūdžio raštas be jokio parašo, be pavardės informuoja, kad perskaičiuota suma bus išskaičiuota iš 2015 metų išmokų. Jokio paaiškinimo. Kodėl klaidingai apskaičiuota? Parašiau raštą ŽŪM prašydamas paaiškinti, kas dėl to atsakingas.
– ŽŪR priekaištauja ministerijai ir dėl to, kad vis dar nėra kooperacijos proveržio. Abejojama, kad jį paskatins rengiama Kooperacijos įstatymo pataisa.
– Mažiesiems kooperuotis nėra taip paprasta. Lemia ir pačių gamintojų sąžiningumas, ir supirkėjų – „laborantų“, kurie kai kada pieno kokybės rodiklius „pakoreguoja“. Stambesni ūkininkai jau kitaip žiūri į kooperaciją. Iki rytoj komitete vyksiančio įstatymo projekto klausymo dar ketinu pakalbėti su stambaus ir nedidelio ūkio savininkais, ką jie galvoja apie kooperaciją, kad turėčiau savo nuomonę. Šiandien situacija tokia, kad net 93 proc. visų pieno gamintojų laiko iki 10 melžiamų karvių, tuose ūkiuose pagaminama iki 30 proc. viso pieno. Dėl to smulkieji gamintojai vidutiniškai praranda 4–6 ct/kg nuo supirkimo kainos. Aktyvinti kooperaciją – tai valstybės parama, mokesčių sistemos pakeitimai, derybinės galios stiprinimas, tik­rų, bet ne pseudokooperatyvų kūrimas.
– Kooperatyvo „Pienas LT“ projektas turėjo tapti sėkmės istorijos pavyzdžiu. Deja, pieninės statyba įstrigo, o pats projektas vertinamas prieštaringai…
– Bet kokiu atveju palaikyčiau „Pienas LT“. Tas projektas turėtų būti pavyzdys, kad Lietuvos ūkininkai gali susikooperuoti, o pasinaudodami ES parama – įmonę pasistatyti. Reikia laukti statybos pabaigos, nors dar trūksta lėšų, nesėkmingi jiems ir viešieji pirkimai. NMA domėjosi projektu, nieko blogo neįžiūrėjo. Jei sužlugtų tas projektas, reikštų, kad kooperacijos negalime išjudinti.
Prisimenu Lenkiją, kur visi ūkininkai kooperuoti. Įmonė, kurioje lankėmės, turi valymo įrenginius, įsirengia artezinį gręžinį, kad už vandenį nereikėtų brangiau mokėti – yra tikri šeimininkai. Laikydami po 20 karvių, pragyvena puikiai, iš pieno kilogramo uždirba mažiausiai po zlotą. Kaimyninės šalys, o skirtumai – didžiuliai.
– Esate pats ūkininkas. Ar Jūsų ūkis kooperuotas?
– Ne, mūsų ūkis – ekologinės augalininkystės, jame tvarkosi viena žmona. Raseinių rajone yra vienas augalininkystės kooperatyvas, vienija 5–6 ūkius. Samdo žmogų, kuris rūpinasi degalų, trąšų pirkimu, realizacija. Kooperatyvo nariai džiaugiasi galėdami pigiau pirkti ir parduoti.
Ekologinių augalininkystės ūkių rajone nedaug, nes žemė čia derlinga. Mūsų ūkyje iš hektaro prikuliama 2–3 t grūdų, o įprastuose – po 7–8 t. Išmokos nekompensuoja to, ką prarandame dėl menkesnio derliaus. Viskas brangiau kainuoja. Jau 10 metų sukanka, kai ūkis ekologinis. Didelių pelnų negauname, bet smagiau gaminti ekologiškus produktus. Ateityje Lietuva turėtų daug didesnį dėmesį skirti perdirbimui.
– Perdirbimas ekologiniam ūkiui – geras papildomas verslas. Ar imtumėtės gaminti kruopas, miltus iš savo ūkio, aišku, jei nebūtumėte Seimo narys, turėtumėte laiko?
– Man atrodo, kad ekologiškos produkcijos trūksta. Aš už tai, kad tiesiausias kelias – pačiam perdirbti ir parduoti. Raseinių rajone turime pavyzdį su ekologiškais mėsos produktais – ūkininkė Audronė Žilienė įsteigė perdirbimo cechą. Produkcijos perdirbimą ekologiniuose ūkiuose galėtų paskatinti ES lėšos. Matau, kad didžiosios įmonės vargiai ką pakeis.
Marius Čekavičius, su kuriuo kartu esame dirbę ūkyje, kvietė mane kooperuotis, imtis perdirbimo. Sakiau, neturiu laiko – arba politika, arba gamyba…
Mes už tai, kad Lietuva iš kitų šalių išsiskirtų ekologiniu ūkininkavimu. Sugebančių žmonių, patirties yra.
– Kaip manote, kada gyvenimas mūsų kaime pagerės?
– Manau, kad ir dabar jis eina į priekį. Tikiu, kad žemės ūkis Lietuvoje dar tikrai atsigaus. Tikiu Lietuvos kaimu.
– Tačiau užsiminėte, kad pasigendate naujų idėjų. Reikėtų protų mūšio?
– Protmūšio reikėtų. Niekada nepradėsime gyventi geriau, jeigu valdžia bus sau, o žmonės – sau, jeigu nebus kontakto. ŽŪM turėtų geriau žinoti situaciją. Kelionės į kaimą, bendravimas su žemdirbiais turėtų būti ne pusiau parodomojo pobūdžio, o kasdienis darbas.

Asmeninė Edmundo JONYLOS nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.