Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė: „Tai dar tik įkalnė į mano kalną“

LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė yra mylima ir laukiama kone kiekvienuose namuose. Kas rytą ji sveikinasi su Lietuvos televizijos žiūrovais, tarp kurių turi daugybę ištikimų gerbėjų. Visuomet elegantiška, diplomatiška, geros nuotaikos, pasižyminti subtilia vidine inteligencija, gerų emocijų dozę ji paskleidžia kitapus ekrano, ir, atrodo, kad diena bus gražesnė, pasaulis geresnis.

Esate TV veidas, kasdien su Jūsų vedama laida dieną pradeda daugybė žmonių. Žinomumas gyvenime padeda ar trukdo?
Visai netrukdo, nes jo nejaučiu. Gal šiek tiek pajuntu, kai būnu mažesniuose miestuose, bet Vilniaus gatvėse gali sutikti nemažai žmonių, kurie dirba televizijoje, radijuje. Tai nieko nestebina. Dabar populiariau sakyti, kad neturiu televizoriaus arba jo nežiūriu.

Kokias emocijas kelia tiesioginis eteris? Kokios jos, jei palygintumėte pirmąsias darbo tiesioginiame eteryje dienas ir dabar?
Išlieka tas pats milžiniškas atsakomybės jausmas tiek už save, tiek už kolegas. Tiesioginiame eteryje reikia didelio susikaupimo, greitos reakcijos, budrumo, turiu būti pasiruošusi bet kokiam netikėtumui. Darbe daug dinamikos, būna keičiamas ir laidos planas, tačiau dabar viskas aiškiau, daug kas tapo įprasta, kaip ir kai kurie pašnekovai laidoje.
Prisimenu, kaip jaudinausi pirmą kartą laidoje kalbindama klimatologę Audronę Galvonaitę, o dabar jaučiuosi taip, lyg šnekėčiausi su gera pažįstama. Jau nebėra didelio jaudulio kalbinant įvairių sričių specialistus, ekspertus, nes per ketverius darbo tiesioginiame eteryje metus laidoje svečiavosi labai daug įdomių žmonių, su kuriais aptarėmėme įvairiausias temas. Nebėra baimės, nedrąsos kaip pirmose laidose, dabar jaučiuosi tvirčiau stovinti ant kojų.
Per ketverius metus laidos struktūra išliko panaši, kartais sugalvojame ką nors originalesnio, pavyzdžiui, laidą vesti iš mūsų LRT sodelio. Kokių nors drastiškų pasikeitimų, kad plaukai žiltų nuo streso, nėra.

Kokių profesijų atstovus įdomiausia kalbinti?
Man įdomios visokios temos – nuo muzikos, kultūros iki visuomenės aktualijų, politikos, mokslo. Įdomu bendrauti su įvairiausių profesijų atstovais, iniciatyvų, projektų autoriais. Pokalbiai su kai kuriais iš jų man būna iššūkis, įdomu jį įveikti.
Susitikus, pavyzdžiui, su politologais, pokalbis apie politiką man ne naujiena, nes laikau ranką ant politinių aktualijų pulso, nuolat stengiuosi jomis domėtis. Tačiau gan retai tenka imti interviu iš, tarkim, mokslininkų, tad ruošdama klausimus tokiems pašnekovams, nors neturiu daug laiko, bet jaučiu atsakomybę įsigilinti į jų darbo temas, suprasti, kuo jie gyvena. Todėl savo darbą ir vadinu labai dinamišku.

Iš kokio žmogaus imtas interviu Jums labiausiai įsiminė? Kodėl?
Kai pradedi žurnalistikos kelią, turi tam tikrus švyturius, kuriuos norėtum kada nors gyvenime pakalbinti. Visada norėjau pabendrauti su valstybės vadovais. Galiu pasigirti, kad teko imti interviu iš Lietuvos Prezidento a. a. Algirdo Mykolo Brazausko, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio, Prezidento Valdo Adamkaus. Teko bendrauti ir su dabartine šalies Prezidente Dalia Grybauskaite, nors tai nebuvo išskirtinis interviu man, tačiau, kai pagalvoju, kad tuo metu man dar nebuvo nė dvidešimt šešerių, motyvacija pakyla. Džiaugiuosi, kad svajonės pildosi, todėl svajonėmis dalijuosi nenoriai.
Kurio nors vieno interviu išskirti ir pavadinti gyvenimo pokalbiu negalėčiau. Teko kalbinti labai įdomių žmonių. Gal jie kažkam iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasti, eiliniai žmonės, bet kai papasakoja, kuo gyvena, ką veikia, pasirodo visai ne paprasti, o tiesiog unikumai, kuriantys nuostabius dalykus, apie kuriuos daugelis iki interviu nė nežinojo. Kai po pokalbio laidoje žmonės skambina į redakciją, domisi pašnekovu, nori su juo susisiekti, pamatyti jo darbus ar prisijungti prie projekto, tada manau, kad pokalbis tikrai pavyko.

Kokias laidas mėgstate pati žiūrėti? Ar esate „sugadinta“ žiūrovė – žiūrėdama vertinate, kas gerai ar nelabai vykusiai padaryta?
Turbūt visi televizijoje dirbantys žmonės yra „sugadinti“ žiūrovai – laidas žiūri kitaip. Ir aš sergu šia liga. Žiūrėdama laidą ar reportažą atkreipiu dėmesį, koks planas, vaizdas, tekstas, kaip sumontuota ir viskas sudėliota. Klausausi, kaip kiti vedėjai taria, kirčiuoja žodžius. Jei kuriuo nors žodžiu suabejoju, iš karto puolu tikrinti, kaip yra iš tiesų. Laidas žiūriu neramiai (juokiasi – red. past.), galbūt kiek kitaip užsienio šalių naujienų tarnybų – BBC, CNN. Mėgstu atsipūsti žiūrėdama „Travel Chanel“ kuriamas laidas.

Užsiminėte apie savo dėmesį kalbos grynumui. Kalbininkai, vertindami žurnalistų, laidų vedėjų kalbą, Jus pripažino „Kalbos grynuole“. Iš kur gera kalba: įgimtas kalbos jausmas, iš šeimos ar darbo rezultatas?
Kalbininkų įvertinimas turbūt buvo paskata tokiems kaip aš, dirbantiems tiesioginiame eteryje. Mums lengviausia suklysti, tiesioginiame eteryje nieko nesurepetuosi. „Kalbos grynuolės“ apdovanojimas dar nereiškia, kad nebeklystu. Kartais laidoje pasakau kokį nors žodį ir galvoju, kad tikriausiai ne ten turėjo būti kirtis. Bet nieko negaliu padaryti – pasakiau, o laida važiuoja toliau.
Kalbos gryninimas – tai juodas darbas su savimi. Esu iš Klaipėdos ir mūsų šeimoje, kaip ir visų klaipėdiškių, buvo ir yra žodžių, kurie kirčiuojami šiek tiek kitaip, nei reikalauja bendrinė kalba. Klaipėdoje žmonės kirčius dėlioja labai patogiai. Dėl kai kurių žodžių kirčiavimo iki šiol vis suabejoju ir turiu stabtelti, prisiminti arba pasitikrinti, kaip reikia sakyti. Pavyzdžiui, kitiems net nekyla klausimų, kaip kirčiuoti žodžius krepšinis, krepšininkas, žaibas, su traukiniu, o man reikia pagalvoti, kuris variantas yra teisingas.
Kirčiavimo klaidos – lyg augalas, kurį, atrodo, nupjovei ties tam tikra vieta ar išrovei – klaidą įsidėmėjai ir jau nebekartosi, bet po kiek laiko klaida atauga kaip kokia piktžolė. Būna tokių žodžių, kurie niekaip neįlenda į atmintį, o kai tiesioginiame eteryje kalbu labai greitai, „procesorius“ smegenyse ne visada spėja tikrinti.

Buvote Balio Dvariono nacionalinio konkurso laureatė, galėjote tapti smuikininke. Ar dabar kada nors grojate smuiku?
Smuiką retkarčiais išsitraukiu, pagroju, susinervinu, kad pirštai nebėga, kad reikėtų daug laiko skirti įgūdžiams atgauti, groti labai daug gamų, etiudų. Vienintelis mano muzikavimas dabar – sugroju vieną kitą kūrinį ar jo dalį ir padedu instrumentą atgal.
Filharmonijoje klausydama su orkestru grojančios smuikininkės kartais pamąstau, kad tai galėjo būti mano kelias, tačiau išeinu iš koncerto galvodama, kad turbūt pasirinkau taip, kaip turėjau pasirinkti.

Lankėte kūno rengybos, bokso treniruotes. Ką sportuojate dabar?
Vasara, todėl daugiausia norisi sportuoti lauke, o kai blogesnis oras, lyja, einu į sporto klubą. Bokso treniruočių dabar nelankau, tikiuosi, rugsėjį vėl pradėsiu treniruotis. Bokso treniruočių iniciatorius buvo mano vyras Dominykas (Dominykas Kryževičius – red. past.). Mes su juo buvome surinkę grupę, kuri triskart per savaitę sportavo su mūsų treneriu – buvusiu boksininku. Dominykas kelerius metus yra lankęs bokso treniruotes, prikalbino ir mane pabandyti. Patiko, įtraukė ir laikas neprailgdavo. Rudenį vėl pradėsime treniruotis, jei pavyks surinkti grupę bokso treniruotes norinčių lankyti žmonių.

Sportas Jūsų gyvenime visą laiką buvo?
Ne visada, bet pasportuodavau. Užsiiminėjau lauko tenisu, aerobika, studijų metais eidavau į sporto klubą. Tarpais visai nesportuodavau, paskui vėl ką nors pradėdavau lankyti. Nesu pati entuziastingiausia sportininkė, man kartais reikia truputėlį spaudimo iš šalies, kad pradėčiau, kad būtų motyvacija eiti į priekį.
Prieš vestuves labiausiai motyvavo balta nuotakos suknelė, noras padailinti kūno linijas ir gražiai atrodyti. Paskui įtraukė boksas. Dabar bėgioju kelis kartus per savaitę ar einu į sporto klubą, jei labai užspaudžia darbai – kiek rečiau.

Jūsų šeima dar labai jauna, bet gal jau turite ar kuriate kokias nors šeimos tradicijas?
Labai ryškių tradicijų dar neturime – joms atsirasti reikia laiko, jos dar tik formuojasi. Per Velykas, Kalėdas, kitas šventes aplankome visus artimuosius, kartą per vasarą ir žiemą atostogaujame, taip pat stengiamės bent kartą per mėnesį nuvažiuoti pas tėvus, prie jūros.

Kokia turi būti šeima, kaip ją reikėtų auginti?
Na, jei imčiau kalbėti, kokia mano šeima ir kaip aš ją užsiauginau, turbūt linksmai iš manęs juoktųsi tie, kurie dvidešimt trisdešimt, o gal penkiasdešimt metų gyvena susituokę, yra patyrę ir dūmų, ir saulės. Žinoma, šeimą reikia auginti, reikia dirbti su savimi, jei nori gražių ir tvirtų tarpusavio santykių, juose atsirandančius kampus gludinti. Svarbiausia, mano nuomone, ir ką sakau besituokiantiems draugams, – pagarba vienas kitam. Kaip stačiakampis stalas – jis gali pastovėti ir trimis kojomis, bet labai sunkiai, taip ir šeima: jei trūks pagarbos, atsidavimo vienas kitam, atjautos, šeima šlubuos kaip tas trikojis stalas.

Su kokiu didžiausiu iššūkiu gyvenime teko susidurti ir jį įveikti?
Didžiausia kryžkelė buvo ir daugiausia galvą laužiau, kai rinkausi profesinį kelią, sprendžiau, ką studijuoti. Daug galvojau, buvo visokių minčių. Finišo tiesiojoje buvo kilusi idėja studijuoti užsienyje, bet pavėlavau ir šaukštai buvo po pietų. Tada rinkausi tarp teisės, politikos ir žurnalistikos. Niekas netikėjo, kad galėčiau įstoti į žurnalistiką. Dabar labai džiaugiuosi ir vertinu, kad tuomet niekas manęs nespaudė, leido pasirinkti. Esu dėkinga tėvams, kurie nesakė, kad suklysiu ar kažką kitką privalau studijuoti.

Ar jaučiate atradusi tai, ko norite iš gyvenimo?
Visada norisi turėti tikslų, tobulėti, eiti į priekį, daryti daugiau, matyti plačiau, skvarbiau, imtis kažko dar įdomesnio. Nemanau, kad čia jau mano viršukalnė. Galvoju, kad dar tik įkalnė į mano kalną.

Ar mėgstate skaityti knygas?
Mėgstu, bet laiko joms daugiausia galiu skirti per atostogas. Geriausiai skaityti sekasi paplūdimyje ir keliaujant automobiliu ar lėktuvu. Labai patinka istorinės knygos, turiu jų visą seriją. Turbūt esu perskaičiusi daugumą istorinių romanų, kitų žanrų knygų apie Vilnių, kurios išleistos per paskutinius penkerius šešerius metus. Labai myliu Klaipėdą, bet įsimylėjau ir Vilnių, jo istorijas. Perskaičiau visas Kristinos Sabaliauskaitės istorinio romano „Silva rerum“ dalis, Laimono Briedžio knygą „Vilnius – savas ir svetimas“, Ingos Liutkevičienės „Deja vu. Vilnius 1974–1990“. Labai patiko Neringos Jonušaitės knyga „Neringos kavinė“. Nors negyvenau tais laikais, apie kuriuos pasakojama, nebuvau jų amžininkė, bet man visa tai atrodė taip įdomu ir artima.

Ar dar kam nors laiko lieka?
Stengiuosi laiko rasti draugams, nes vertinu draugystę. Net jei būnu pavargusi ar nemiegojusi, vis tiek susitinku su seniai matytais draugais. Mėgstu eiti į koncertus, kai kuriuos renginius. Jaučiu nostalgiją moksleivių ar pasaulio lietuvių dainų šventei – kažkada buvau dalyvė, tad tradicijos nelaužau, nepraleidžiu progos apsilankyti bent jau kaip žiūrovė.

Lengvai pasiduodate avantiūroms, neplanuotiems dalykams?
Nesu ta, kuri lengvai leidžiasi į avantiūras. Yra žmonių, kurie gali mesti viską – darbą, parduoti turtą ir išvažiuoti, pavyzdžiui, į kelionę aplink pasaulį. Baltai pavydu, bet ar pati taip galėčiau padaryti, – nežinau. Turbūt gyvenime turėtum būti pasiekęs tam tikrą tašką, kad lengva ranka galėtum į viską numoti ir užbaigti gyvenimo etapą.

Galite pafantazuoti, ką veiksite po dešimties metų?
Sunku pasakyti. Prieš penkmetį negalvojau, kad būsiu šiame taške, kuriame esu, ir niekada nebūčiau nuspėjusi, jei kas nors būtų prieš penkerius metus manęs to paklausęs. Ir dabar labai sunku projektuoti savo ateitį. Tikrai būsiu ta pati Daugėlaitė-Kryževičienė, o kur nuves profesinis kelias, turbūt niekas tiksliai pasakyti negali, gal ir nereikia eskaluoti. Visko gali nutikti, galgi imsiu ir įgysiu mokslinį laipsnį. Kai baigiau magistro studijas, atrodė, kad nerealu dar ir daktaro disertaciją parašyti. Tai milžiniškas darbas, bet gal kada nors ir prisiruošiu grįžti į mokslus.

Violeta Gustaitytė

Liudo Masio nuotrauka