Eilėraštis išsipildo patekęs į skaitytojo rankas

Poezijos niekas nebespaudžia į jokį kampą, po kilimu. Nereikalauja, kad ji skambėtų mitinguose, per televiziją. Dabar ji gali būti bet kokia, nes poezija yra nedidelės grupės žmonių interesas.

Su poetu, dramaturgu, žurnalistu Mindaugu Nastaravičiumi susitinkame devintą valandą ryte. Pokalbis apie poeziją tokioje ankstybėje?! Tačiau poetiški pusryčiai tampa puikia dienos pradžia. Sužinau, kad eilėraščių kūrimas padeda pabėgti nuo kasdienybės, kad jie gimsta sūpuojant vaiką, einant gatve, stovint eilėje, kad apdovanojimai tik akimirką kilsteli virš jūros lygio, o paskui tampa našta, kad kartais autoriaus kalbėjimas apie savo knygą tampa įdomesnis negu ji pati, todėl kalbėti reikia kuo mažiau. Bet vis dėlto mes kalbamės.

Apie tai, ko išmokė sūnus
Jaunystėje naktis arba ankstyvas rytas, tamsusis laikas yra susikaupimo, ramybės metas. Anksčiau buvau naktinis žmogus ir tokiu laiku dažnai tik eidavau miegoti, bet devynių mėnesių sūnus viską kitaip sutvarkė. Supratau, kad kito kelio nėra, reikia miegoti su juo ir keltis tada, kai jis keliasi. Sūnus išmokė mane to, ko visada norėjau – neatidėlioti darbų, t. y. jei gali ką nors padaryti dabar, tai ir daryk, nelaukdamas kitos galimybės. Kelis kartus pirmaisiais gyvenimo mėnesiais sūnus yra mane apgavęs: maniau, štai atsikelsiu penktą ryto ir padarysiu, o jis atsikėlė be penkiolikos penkios… Aišku, tiems, kurie turi vaikų, toks mano plepėjimas pasirodys juokingas, tačiau su pirmuoju visada būna daug atradimų ir suvokimų.

Apie ramesnį buvimą
Nepažįstu žmogaus, kuris mokykloje nebūtų rašęs poezijos. Ir aš šiek tiek rašiau, tačiau labiau dėl noro patikti mergaitėms, lietuvių kalbos mokytojai, dėl siekio būti kitokiam, patekti į mokyklos sienlaikraštį. Kai dabar perskaitau tuos mokyklinius tekstus, nesuprantu, kodėl juos parašiau. Bet tiek to… Rimčiau rašyti, galvoti apie poeziją pradėjau baigęs mokyklą, susidūrę su kitais autoriais, jų tekstais. Tačiau daugiau vietos kūrybai atsirado tada, kai atsitraukiau nuo žurnalistikos. Jaunas žurnalistas rinkai patrauklus, nes jis pigesnis, judresnis, imlesnis, pilnas entuziazmo ir aš ant to arkliuko jojau nuo pat žurnalistikos studijų pradžios. O paskui atsirado nuovargis ir supratimas, kad lakstymas su mikrofonu paskui premjerą nieko nepakeis. Tada nuo to atsitraukiau, pradėjau papildomai mokytis. Atsirado daugiau ramesnio buvimo, laiko, ir poezija tapo svarbesnė.
Kaip laisvasis klausytojas ėmiau studijuoti filosofiją Vilniaus universitete. Taip ir nebaigiau, bet ne to ten ėjau, man tiesiog patiko Arvydas Šliogeris – kaip asmenybė, kaip mąstytojas. Ėjau į jo ir kitų dėstytojų paskaitas, išsilaikiau kai kuriuos pagrindinius filosofijos dalykus, kad turėčiau bent minimalų išsilavinimą. Susidūręs su kitokiu kalbėjimu, mąstymu, kitokiu santykiu su tikrove, pats sau pradėjau kelti begalę klausimų. Be to, jau penktus metus LRT radijuje rengiu laidą „Literatūros akiračiai“. Ji tiesiogiai susijusi su literatūra, aš kalbinu autorius, skaitau jų kūrybą ir tai irgi tapo tam tikru paskatinimu rašyti daugiau. Su kai kuriais pašnekovais užsimezgė bičiulystė. Prisimenu, rengiau interviu su poetu Rimvydu Stankevičiumi 2009 metais, kai jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Po to interviu jis manęs paklausė, gal rašau eilėraščius. Kai pasakiau „taip“, pasisiūlė: „Atsiųsk paskaityti.“ Taip pradėjau daugiau galvoti apie poeziją.

Apie kasdienybės skambesį
Teksto užrašymas yra paskutinis veiksmas gimstant eilėraščiui. Jį gali kurti ir eidamas gatve, ir stovėdamas prekybos centre eilėje prie kasos, ir sūpuodamas vaiką, ir vairuodamas automobilį. Proza, dramaturgija reikalauja sėdėjimo, nes turi parašyti nemažą teksto kiekį, reikia galvoti apie siužetą, veikėjų charakterius. Neįsivaizduoju poeto, kuris atsisėstų prie kompiuterio ar rašomosios mašinėlės ir galvotų: štai dabar parašysiu eilėraštį. Visi mano eilėraščiai parašomi galvoje. Kažkas staiga suskamba mano kasdienybėje ir aš tai išgirstu arba ką nors prisimenu ir pradedu istoriją, siužetą mintyse dėlioti. O jo užrašymas nėra toks reikšmingas kaip pats atsiradimas, sugalvojimas. Galiausiai mano poezija yra pasakojamoji, naratyvinė, kiekvienas eilėraštis – tam tikra istorija. Skaitytojui neturi rūpėti, kiek ten yra gyvenimo tikrovės, kiek literatūros išmonės.

Apie darbus ir galimybę išgyventi
O žurnalistika? Poetas Ričardas Šileika yra pasakęs, kad vietos, kurioje tu nusišlapini pirmiausia, tvaikas tave persekioja, kad ir kur eitum. Žurnalistikos nesieju su poezija, tai skirtinga veikla.
Iš žurnalistikos ir rašymo aš dabar gyvenu. Iš poezijos ar iš rašymo teatrui kol kas išgyventi negaliu ir, manau, niekada nesugebėsiu. Todėl dažnas rašantis žmogus Lietuvoje ir kitose šalyse turi alternatyvų darbą ar veiklą, nemažai jų dirba vertėjais arba redaktoriais, arba redakcijų darbuotojais. Kai kurių darbai visai nepoetiški – mūrininkai, sargai, lentpjūvės darbuotojai, vairuotojai, vadybininkai. Jie gyvena visai kitoje tikrovėje ir poezija jiems tampa pabėgimo galimybe, alternatyva to, ką yra priversti veikti, kad išgyventų. Tai ir romantiška, ir kartu tragiška. Aš gyvenu iš rašymo plačiąja prasme. Turiu įvairių darbų, susijusių su rašymu, jie padeda išgyventi. Kartais tenka rašyti dėl to, kad reikia. Žmogus netobulas ir turi visokių poreikių, juos būtina mažinti, kad kuo mažiau reikėtų rašyti to, kas neteikia malonumo.
Literatūrologiją universitete studijuoti pradėjau ne dėl to, kad mėgstu mokytis ar norėjau įsigilinti į tai, ką darau, iš esmės. Stojau dėl profesorės Vandos Juknaitės (dabar jau pensijoje). Ji mane sudomino žurnalistika, ypač radijo. Dar mokyklos metais klausydavau Juknaitės vedamų laidų ir mane pribloškė jos asmenybė, santykis su kitais žmonėmis, erudicija, vėliau susidūriau su ja kaip rašytoja, o galiausiai ji tapo mano dėstytoja. Taigi svarstydamas, ką veikti toliau, ko dar pasimokyti (man studijos taip pat yra kasdienybės alternatyva, kaip ir poezija), įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą. Turiu minčių dėl mokytojo darbo ateityje. Galvoju palikti tuos visus didmiesčius ir išmauti į kokią nors mažą bendruomenę, kai sulauksiu 50 metų. Kol kas tai tik perspektyva, neturinti nieko bendro su realybe. Esu prastas studentas, dar neparašiau magistro darbo, nes nesugalvojau, apie ką rašyti. Kaip sakė šiame universitete studijuojantis Donatas Petrošius, irgi poetas, esame tokie amžinųjų kursų studentai.

Apie nebesamą laiką
Kai kas su ironija mane vadina agrariniu poetu. Bet aš esu ne kaimo žmogus. Augau ne kaime ir ne mieste, o ant ribos, Vilniaus rajone, tik 16 kilometrų nuo sostinės Marijampolio gyvenvietėje, išsiplėtusioje kuriantis kolūkiui. Ko gero, būčiau laimingesnis, jei arijampolis būtų tipiškas Lietuvos kaimas, o ne pravažiuojamas pastatų kompleksas, koks jis man dabar atrodo. Rajonas – tarpinė stotelė tarp miesto ir kaimo. Aš ir jaučiuosi kaip žmogus iš rajono. Mano kūryba yra žmogaus, kuris nesigaili to nebesamo laiko, tų pasikeitusių erdvių, bet nori jas išsaugoti, prisiminti, nori, kad jos išliktų ir jo, ir kitų atmintyje. Bet, gink Dieve, vengiant sentimentalumo ir gražbyliavimo, kurių kartais nepavyksta išvengti, susilaikant nuo savęs ar besikeičiančio kaimo gailėjimo. Gal ir gerai, kad jis keičiasi? Mūsų karta matė, kaip viskas griuvo ir paskui tampė, kas liko – tauriuosius metalus, šiferius ir t. t., taip praėjo mano vaikystė. O mano sūnaus karta pamatys, kas tose vietose atsiras. Gal grįš emigrantai, išgriaus tas liekanas, vaiduoklius, gal vietoj jų iškils gamyklos, sporto salės. Apie tai galvoju ir apie tai rašau.
Mano tėvai turėjo ūkį, tėvas visą gyvenimą buvo atsidavęs ūkininkas ir iki paskutinių dienų galvojo, kad kaime gyvenantis žmogus neturi kito pasirinkimo kaip tik ūkininkauti. Nors ir suprasdavo, kad tai neapsimoka. Netgi įsižeisdavo, kai aš, šiek tiek prakutęs paauglys, aiškindavau, jog neverta laikyti karvės, nes ir kaimynai neturi kur pieno dėti. Niekas šeimoje pieno negeria, bet tu vis tiek karvę augini, turi šieną grėbti, runkelius sodinti. Visa mano vaikystė, paauglystė praėjo dirbant sezoninius ūkio darbus. Dabar man visai ne gėda prisipažinti, kad labai greitai nuo to pabėgau. Kaip ir dvi mano seserys. Vos atsiradus galimybei, pirmaisiais studijų metais gavęs pajamų iš pirmųjų darbų, pasiėmiau du puodus, patalus ir išsinuomojau kambarį Vilniuje. Tėvams buvo šokas. Jie manė, kad baigsiu mokslus, perimsiu ūkį ir gyvensiu kaime. Iš tėvų namų išeiname tam, kad kada nors į juos sugrįžtume, taip buvo ir taip bus.

Apie eilėraštį ir jo laukiančiuosius
Ir aš apie tai rašau knygoje „Mo“. Apie ką daugiau rašyti? Laikausi pozicijos, kad jei nori būti skaitomas ar kam nors įdomus, turi rašyti apie tai, ką supranti, ką galvoji. Man neįdomi kūryba, kurioje negaliu atpažinti ją rašiusio žmogaus – galvojančio, sprendžiančio, ieškančio. Džiaugiuosi, kad atėjo laikas, kai poeziją ar ką nors kitą rašančiam žmogui nėra nurodoma, kaip jis turi kurti, kokia poezija turi būti. Ar apie Lietuvą, ar apie Sausio 13-ąją, ar apie kalbą, ar apie kultūrą, ar apie partiją. Poezijos niekas nebespaudžia į jokį kampą, po kilimu. Nereikalauja, kad ji skambėtų mitinguose, per televiziją. Dabar ji gali būti bet kokia, nes poezija yra nedidelės grupės žmonių interesas, tai nišinis menas, kuriuo domisi ir kurį vertina, skaito, klauso ar apie jį galvoja keli tūkstančiai žmonių Lietuvoje. Manau, tai yra gerai.
Mano naujos knygos pavadinimas „Mo“ nėra intriga. Tegu tas žodelis kiekvienam reiškia skirtingą prasmę. Vienam „mo“ gali būti motina, kitam – mokykla, trečiam – moteris, ketvirtas gali prisiminti prasidainavimo pratimą „ma, mi, mo, mu“, apie tai rašau knygoje ir leidžiu skaitytojui suprasti, kad galbūt iš čia kyla tas pavadinimas. Tikroji istorija, kodėl knygą taip pavadinau, gal ir egzistuoja, bet skaitytojui ji neturėtų rūpėti. Tačiau nuvažiavęs į regionus su šia knyga, ją pristatydamas, apie ją kalbėdamas kaskart sulaukiu klausimo, kodėl toks keistas pavadinimas, ką jis reiškia. Manau, jog skaitant knygą galima suprasti, kodėl ji taip pavadinta. Man atrodo, kad geriau autoriui apie savo knygą kalbėti kuo mažiau, o tiesiog patarti ją paskaityti, pasiimti bibliotekoje ar nusipirkti. Kartais autoriaus kalbėjimas apie savo knygą, deja, būna daug įdomesnis negu ji pati. Todėl stengiuosi apie savo poeziją kalbėti kuo mažiau.

Apie apdovanojimus
Tai laikinas, vienadienis dalykas. Tokios yra žaidimo taisyklės, vieną kartą apdovanojamas vienas, kitą kartą – kitas. Akimirkos šlovė visą laiką žavi, ji kilsteli virš jūros lygio, bet tu supranti, kad kitą dieną vėl turi rašyti ir tas apdovanojimas nieko nebereiškia. Kartu tai milžiniškas spaudimas. Įpareigojimas. Kaip sakiau šiemet atsiimdamas „Auksinį scenos kryžių“, suprantu, jog jis skirtas su didžiuliu avansu. Manau, skirtas ne už tai, ką parašiau teatrui, o už tai, ką galbūt galėčiau parašyti. Kad žmonės, kurie jį skyrė, galbūt linki ar pasitiki, kad aš ką nors dar sukurčiau teatrui. Kaip pasakė Giedrius Kuprevičius, su kuriuo susipažinome per šių apdovanojimų įteikimą, gavęs „Auksinį scenos kryžių“ už viso gyvenimo nuopelnus, daug smagiau jį gauti kelio pradžioje negu pabaigoje. Man tai svarbus, netikėtas įvertinimas. Pasidėjau jį į spintą. Vėl sėdu prie kompiuterio ir kovoju su savimi. Ir kažin ar vidinio spaudimo nėra daugiau negu išorinio. Kažkokie lūkesčiai, tikslai, žmonių įsivaizdavimas. Jie tavimi patikėjo, jie iš tavęs daug tikisi. Kartais dėl to geriau būti nepastebėtam ir turėti visišką laisvę. Kita vertus, šiame pasakyme yra ir neteisybės. Kiekvienas ką nors veikiantis žmogus nori būti pastebėtas. Nori būti paglostytas. Jei būtų nesvarbus skaitytojas ar teatro žiūrovas, parašytum ką nors ir neištransliuotum į viešumą. Ta kūryba pasiliktų kompiuterio atmintyje. O jei jau leidi knygas, rašai pjeses ir jas rodai režisieriams, vadinasi, nori, kad visa tai sulauktų ir galutinės stotelės, kuri yra skaitytojo ir žiūrovo reakcija. Turbūt iki galo eilėraštis išsipildo patekęs į skaitytojo rankas.

eilerastis

 

Giedrė Budvytienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.