Ekstensyvi galvijininkystė – intensyvios augalininkystės ūkio grąža žemei

Pastaraisiais metais vien augalininkystėje besispecializavusio Prienų r. Strielčių k. ūkininko Vidmanto Rasimo planuose – racionaliau išnaudoti technikai sunkiai įveikiamus plotus ir juose laikyti veislinę mėsinių angusų bandą, kurioje būtų apie 400 žindenių.

Prienų r. Strielčių kaimo ūkininkas Vidmantas Rasimas daugiau nei per dvi dešimtis ūkininkavimo metų yra „įsukęs“ tokį stambų ir pažangų pusantro tūkstančio hektarų ploto augalininkystės ūkį, kad, sakytum, šiuo metu galima jau vien džiaugtis pasiektais rezultatais ir gyventi iš inercijos. Tačiau pats Vidmantas teigia, jog ūkis yra gyvybingas tik tol, kol jam suteikiamas vis naujas impulsas keistis, tobulėti, siekti naujos idėjos įgyvendinimo. O naujausia V. Rasimo idėja – mažiau našiuose valdos plotuose auginti veislinę mėsinių angusų bandą.

Reikėjo ir naujų žinių, ir nemažų investicijų
„Tenka išgirsti ironiškų balsų, kad esą mėsinių galvijų ar avių auginimas pastaruoju metu tampa stambiųjų augalininkų hobiu. Kol kas tai iš tiesų tik hobis, nes skaičiuoju, kad grąžos iš investicijų į mėsinę galvijininkystę sulauksiu ne anksčiau nei po dešimties metų“, – kalba V. Rasimas. Ir šios investicijos, anot jo, yra kur kas didesnės nei gali susidaryti įspūdis internete paskaičius, jog auginti mėsinius yra paprasta ir pigu.
Pagal specialybę Vidmantas – diplomuotas miškininkas, kadaise dirbęs girininku nuo Suvalkijos tolimoje Ignalinos miškų urėdijoje. Į gimtąjį Strielčių kaimą vyras su šeima grįžo 1991-aisiais, užsimojęs savarankiškai ūkininkauti pagal tuo metu galiojusį Valstiečio ūkio įstatymą. „Gavau viso labo vieną hektarą ariamos žemės, neskaičiuojant tokio paties ploto miško ir pelkės.
Po kurio laiko tėvukai pridėjo jų atsiimtus dar penkis hektarus ir tai atrodė jau labai daug. Ir ko tik su žmona Jūrate nedarėme: ir braškes auginome, ir medelyną buvome įveisę, ir melžiamas karves laikėme, ir kopūstų sėklojus bandėme auginti. Žodžiu, darbo, neturint patirties, buvo žvėriškai daug, o rezultatai nedžiugino“, – šiandien su šypsena prisimena pašnekovas, prisipažindamas, kad postūmis sukti į augalininkystę buvo Lietuvos ūkininkams atsiradusi galimybė pasinaudoti tuomet tebūnie ir labai rizikinga ES parama. „Ši parama leido investuoti, modernizuoti ūkį, didinti darbo našumą, kitaip tariant, nepelkėti vietoje“, – neabejoja šiuo metu pusantro tūkstančio hektarų ūkį valdantis V. Rasimas.
Kartu pašnekovas pastebi, kad ūkininkas neturi nuolat vien „spausti“ iš žemės, neduodamas jai grąžos. O tai ir tapo bene svarbiausia priežastimi, kodėl intensyvios augalininkystės ūkyje atsirado ekstensyvios veislės galvijai.
„Be abejo, apsisprendus laikyti gyvulius, reikėjo ir naujų žinių, ir nemažų investicijų. Nes kai pradedi naują šaką, kainuoja viskas – ir bandos branduolys, ir pašarų ruošimo technika, ir tvarto rekonstrukcija, kad šis atitiktų keliamus gyvūnų gerovės reikalavimus. Tad pirmiausia kreipiausi į Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociaciją (LMGAGA) bei tapau jos nariu. Mano manymu, šioje organizacijoje susivieniję tikri mėsinės galvijininkystės entuziastai. Todėl pasitikėjau jų nuomone ir pats kartu nė nevažiavau į užsienį pirkti gyvulių“, – pasakoja ūkininkas, per asociaciją užmezgęs kontaktą ir su partneriais iš Šveicarijos, kurios rinkai galvijus parduoda lietuvių augintojų kooperatinė bendrovė „Baltic Cattle”. „Kadangi, ne paslaptis, apyvartinių lėšų ūkyje nuolat stinga, pirkdamas gyvulius pasinaudojau partnerių šveicarų suteiktu kreditu. Šis kreditas sudaro 50 proc. gyvulio vertės, o jį grąžinti per ketverius metus reikės arba atitinkamu pagamintos produkcijos kiekiu, arba pinigais. Valstybė gyvuliams įsigyti tuo metu paramos neteikė, tad už veislines telyčias sumokėjau po 1 750 eurų, o už pernai dar litais vietos rinkoje pirktą bulių reproduktorių – 5 tūkst. Lt“, – pasakoja V. Rasimas.

Bandos branduolys – šalyje naujos genetinės linijos
Ūkininkas teigia iš karto supratęs, kad ūkinio gyvulio plyname lauke nelaikysi. „Girdžiu nuomonę, kad esą mėsiniams užtenka palaikės pastogės. Bet infrastruktūra juk vis tiek reikalinga. Jeigu galvijams paskirsi pievą, kuri nuo ūkio centro nutolusi 10–15 km atstumu ir kasdien į ją vežiosi po ritinį šieno, kiek tai kainuos? O jeigu žiemą užpustys, teks dar ir kelią nusivalyti. Be to, gyvuliams girdyti reikalingas šiltas vanduo, vadinasi, ir elektra. Teko Lietuvoje matyti mėsinius, auginamus palapinėje. Bet kelias iki šios palapinės puikiai išbetonuotas. Tad sunkiai įsivaizduoju šaltuoju metų laiku vėjo perpučiamą šiaudinę pašiūrę plyname lauke ir pelningą
mėsinių bandą joje“, – dėsto savo nuomonę Vidmantas, dar prieš įsigydamas gyvulius seną fermą pritaikęs augintinių poreikiams. Tad tvartiniu periodu galvijai laikomi ant gilaus kraiko, šeriami specialiai įsigytose šėryklose, kurios vasarą perkeliamos į ganyklas.
Pirmosios 15 veršingų angusų veislės telyčių į V. Rasimo ūkį iš Estijos atkeliavo pernai pavasarį, dar 16 iš Vokietijos – šiųmetės ganiavos pradžioje.
Paklaustas, kodėl galvijus pirko svetur, o ne iš kolegų veislynų pačioje Lietuvoje, pašnekovas pastebi, kad pirkdamas vietoje ateityje labai greitai užsidarytum rinką kaip veislinės medžiagos pardavėjas. Mat tikimybė, jog Lietuvoje atvesti gyvuliai bus giminingi, visada išliks didelė. Todėl Vidmantas ir norėjo į šalį įvežti naujos genetinės linijos angusų.
Pasakodamas apie savo kaip mėsinių augintojo pirmąją patirtį, ūkininkas džiaugiasi, kad visos laikomos telyčios, o šiemet jau ir karvė veršiavosi stebėtinai lengvai. Anot jo, tai, tikėtina, lemia angusų veislės savybės bei tinkamai subalansuotas augintinių racionas.
Dideliame augalininkystės ūky­je nori nenori susikaupia dideli kiekiai nerūšinių, parduoti netinkamų grūdų. Vien šiemet V. Rasimo ūkio aruoduose tokių liko apie 30 t. Tad koncentruotųjų pašarų galvijams – į valias. Tačiau jų iki soties (apie 2–3 kg „galvai“) kasdien gauna tik prieauglis, o veršingos telyčios ir žindenės, kad nepriaugtų nereikalingo svorio, šeriamos vien žaliaisiais pašarais.

Veislės pasirinkimas nenuvylė
„Mėsinis galvijas – toks padaras, kad kaip šauksi, taip atsilieps. Iš pradžių pievoje prieiti prie motinos saugomo jauniklio ir įsegti įsagą kiekvienąkart buvo nemažas iššūkis. Bet vienas didelę mėsinių galvijų auginimo patirtį turintis kolega patarė su gyvuliais tiesiog kalbėtis ir ramiu balsu jiems „aiškinti“, ką ir kodėl darai. Kas nori, gali juoktis, bet tai tikrai veikia. Pirmiausia žmogus nusiramini pats, o tavo ramybė persiduoda ir gyvuliams. Jie iš tiesų reaguoja į žmogaus drabužių spalvą, jiems nepatinka pakeltas balso tonas, staigūs judesiai. Štai prie buliaus artyn pernai eidavau dėl viso pikto rankoje įsitvėręs lazdą ir bulius į mane visada šnairuodavo iš padilbų.
Kai „taktiką“ pakeičiau, pasikeitė ir gyvulio elgesys. Tik nešti duonos į ganyklą šiemet lioviausi, nes gyvuliai dėl jos ima rungtis, stumdytis, o jų kūno masė vis dėlto didžiulė ir atsargumo, be abejo, reikia“, – teigia augintojas, prisimindamas atvejį, kuomet sykį, įveikusi elektrinį piemenį, banda buvo sustabdžiusi automobilių eismą ir „šturmavo“ Prienų piliakalnį. „Taigi kokybiškas, patikimas elektrinis piemuo yra dar viena būtina investicija prieš pradedant auginti mėsinius galvi-
jus“, – pastebi Vidmantas.
Į klausimą, kas lėmė veislės pasirinkimą, V. Rasimas su šypsena sako, kad Lietuvoje laikomų mėsinių galvijų veislių yra daug ir kiekvienas augintojas labiausiai giria saviškę.
„Ir tai yra puiku. Žinojau, kad noriu gyvulių, kurie tiktų auginti ekstensyviai. Taigi savaime atkrito šarolė, simentalų veislės. Iš pradžių galvojau apie hailendus ar galovėjus, t.y. itin ekstensyvias veisles, bet šiuos gyvulius kaip veislinę medžiagą parduoti gali būti sunkiau nei angusus, o auginti mėsai apsimokėtų tik pačiam turint ir skerdyklą bei užsiimant galutinių produktų prekyba. Taigi esu labai patenkintas savo pasirinkimu. Gyvuliai per parą priauga 1 000–1 200 g ir mane tai tenkina. Be to, angusai ramūs, beragiai, o tai – dar vienas neabejotinas jų privalumas. Pastaraisiais metais apie galvijų vagystes girdėti netenka, bet net ir tokiu atveju virvės galvijui ant ragų neužmesi, nes jų tiesiog nėra. O norėdamas užnerti kilpą ant kaklo svetimas prie anguso neprieis. Draudimo bendrovėje bandos nedraudžiu, nes draudimo suma – 5 proc. gyvulio vertės, o draudžiama tik nuo invazinių ligų. Paskaičiavau, kad per 20 metų visą mano bandą draudimas ir „suvalgytų“. O vien veršeliai nedraudžiami, nors mūsų regiono miškuose yra vilkų ir apdrausti veršelius būtų tikslinga“, – galvijų auginimo realijomis dalijasi pašnekovas.
Ūkininkas skaičiuoja, kad pirmoji jo banda, kurią sudarys 40 žindenių ir vienas bulius reproduktorius, netrukus bus suformuota – dabartinės telyčios yra savo motinų dukterys, tačiau su buliumi jos negiminingos. O šių telyčių dukterims jau teks pirkti naują bulių.

Cheminės trąšos mėšlo nepakeičia
Apie pardavimų rinkas Vid­mantas teigia kol kas dar negalvojantis, nes parduoti neturįs ko. Ūkininkas skaičiuoja, kad jo valdose yra apie 200 ha panemunių pievų, pelkių, grūdiniams auginti nenašių dirvų plotų. Todėl jo planuose – bandos plėtra iki 400 žindenių. Tad visos atvestos telyčaitės bus laikomos bandai didinti, o parduoti galėsiąs tik buliukus. Šiuo metu ganykloje ganosi 6 tokie metiniai buliukai. Dar pusmetį, sako, juos augins, o tada žiūrės – gal kas pirks veislei, o jei ne – parduos mėsai. „Šveicarai nuo kitų metų planuoja pirkti tik kastruotus bulius. O man gyvulio kastracija yra nepriimtinas dalykas, todėl dairysiuos vietos perdirbimo įmonės, o iš šveicarų gautą kreditą grąžinsiu pinigais“, – planuoja ūkininkas, prisipažįstantis, kad jo santykis su laikomu gyvūnu savitas. „Tiesą sakant, negalėčiau valgyti ir paties išauginto gyvulio mėsos“, – neslepia jis.
V. Rasimas pasakoja, kad jo dirbama žemė nėra itin derlinga, o ją gerinti vien cheminėmis trąšomis – ne išeitis. „Žemei reikia galvijų mėšlo. Ir niekuo kitu jo nepakeisi. Chemijos pilk nepylęs, jei dirvoje nebus gyvų mikroorganizmų, po kelerių metų joje niekas neaugs“, – neabejoja jis.
Pasakodamas apie įdėtas naujas investicijas Vidmantas vardija, kad teko nusipirkti ir naują šienapjovę, ir vartytuvą, ir presą.
„Be abejo, pašarų galima įsigyti, nes juos žmonės pardavinėja vos ne už savikainą. Bet toks jau, matyt, lietuvio būdas, kad viskas, kas paties pasigaminta, yra geriau. Mano galva, pirkti svetimą ritinį šienainio tolygu pirkti katę maiše. Juk karvė ėda ne ritinį, o jo turinį. O kai pats vynioji, tai žinai, ką suvyniojai“, – neabejoja jis.
Vidmantas sako pirmaisiais metais įsivaizdavęs, kad turint 200 ha natūralių pievų, kuriose žolė siekia iki juosmens, 15 karvių su veršeliais pašaro bus apsčiai. „Paaiškėjo, kad nušienavus 60 ha pievų pašaro per žiemą vos užteko, nes vietomis iš hektaro tegavau pusantro ritinio. Todėl teko rimtai galvoti ir apie ganyklų gerinimą. 30 ha pievų jau atnaujintos.
Žodžiu, laikant gyvulius gerinti pievas tikrai reikia, kad veltui nebūtų vaikoma technika ir „gaudomos“ smilgos“, – vaizdžiai dėsto Vidmantas, pastebėdamas, kad natūralios panemunių pievos puikiai tinka vasaros ganiavai, vienam galvijui skiriant 2–3 ha.
„Mano siekis – laikyti tokio dydžio bandą, kad visi šabakštynai, krūmynai ir pelkės būtų apgyvendinti gyvulių. Nes šiuo metu laužome techniką ir ariame tokias kalvas, kuriose iš tiesų tik galvijams ganytis“, – ateities planais dalijasi V. Rasimas. O į klausimą, ar bus kam ateityje perduoti savo modernų, konkurencingą ūkį, keturias atžalas drauge su žmona Jūrate išauginęs ūkininkas atsako itin racionaliai: „Džiaugiuosi, kad vaikai užsiima tuo, kas labiausiai patinka jiems. O man priimtinas ir amerikietiškas variantas – kai nepajėgi toliau dirbti, verslą imi ir parduodi. O agroverslas šiuo požiūriu – ne išimtis.“

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.