Ekstremalūs reiškiniai verčia keisti požiūrį į ūkininkavimą

Lietuvai ir šiemet gresia hidrologinė sausra, o nuo jos galėtų gelbėti tik vėsesni orai ir gausus lietus dabar ir vasarą. Menkai tikėtina, kad ši vasara bus kitokia nei pernai ar užpernai, o ir šį pavasarį vandens lygis upėse ir ežeruose neatsistatė. Sausros poveikį žemės ūkiui galima švelninti baigiamais užmiršti senolių naudotais būdais, kuriems nereikia didelių investicijų. O ir melioracijos sistemos šiandien turėtų būti ne tik sausinančios dirvožemį, bet ir drėkinančios.

Vandens lygis nepakilo

Hidrologai, nuolat stebintys Lietuvos vandens ūkio padėtį, pažymi, kad ši žiema buvo dar šiltesnė ir sausesnė už pernykštę, todėl pavasarį nebuvo nei polaidžio, nei potvynių. Vandens lygis šalies upėse ir ežeruose liko panašus kaip praėjusių metų rudenį, ir tai verčia nerimauti, kad šią vasarą vidaus telkiniai gali dar labiau išsekti ir mažėti gėlo vandens atsargos, o jomis Lietuva dar išsiskiria visame žemyne.

Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) duomenimis, kol kas šalies gėlo vandens atsargos sumažėjo nežymiai, tačiau gruntinio vandens yra mažiau. Todėl vandens lygis ir šuliniuose beveik nepakilo, o iki vasaros pabaigos šuliniai kai kuriose vietovėse gali išdžiūti dar labiau negu praėjusių metų liepą–rugpjūtį.

LGT Hidrogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė „Ūkininko patarėją“ informavo, kad gruntinio vandens lygis daugelyje Lietuvos vietovių žiemos laikotarpiu dėl lietaus pakilo ir vasario mėnesį buvo artimas vidutiniam daugiamečiam lygiui, tačiau kovo–balandžio mėnesiais jau buvo stebimas gruntinio vandens lygio žemėjimas. Vadinasi, gruntinis vanduo, kuris labai svarbus vandens telkinių lygiui palaikyti ir užpildo šulinius, senka. Pasak skyriaus vadovės, dabartinė nuosekio kreivė labai panaši į praėjusių metų metų pavasario, tačiau lygis žemėja lėčiau, atsilieka maždaug dviem savaitėmis.

Gruntinio vandens lygis balandžio pabaigoje buvo jau pažemėjęs, bet tik trečdaliu, palyginti su žemiausiu praėjusių metų lygiu. Vietovėse, kur gruntinis vanduo slūgso giliai (daugiau kaip 7 m nuo žemės paviršiaus), labiau vėluoja ir lygio pokyčiai, palyginti su meteorologinių sąlygų pasikeitimu, todėl Lietuvoje su skirtingu reljefu ir grunto sluoksniu padėtis labai įvairi. Pavyzdžiui, Švenčionių apylinkėse gruntinio vandens lygis tebekyla ir jau yra aukštesnis nei pernai pavasarį, o štai Ukmergės apylinkėse gruntinio vandens lygis kilo iki kovo mėnesio, bet ėmė žemėti taip ir nepasiekęs lygio, buvusio praėjusiais metais.

Pasak R. Radienės, prognozuoti tolesnius pokyčius sudėtinga, nes gruntinio vandens išteklių pasipildymas tiesiogiai priklausys nuo kritulių kiekio ir temperatūros gegužės–birželio mėnesiais. Jei kritulių bus mažiau už daugiametę normą, vasaros pabaigoje – rudens pradžioje tikėtinas reikšmingas gruntinio vandens nuosekis, todėl ir šuliniuose vandens gali pritrūkti.

Nebuvo įšalo – vanduo susigėrė

Dr. Julius Taminskas, Gamtos tyrimų centro hidrologas, aiškina, kad anksčiau būdavo ilgos, šaltos ir sniegingos žiemos, kai ant žemės susikaupdavo didelės vandens atsargos,  likdavusios paviršiuje, o pastarąją žiemą drėgmė susigėrė gilyn į žemę. Dėl to anksčiau po pavasarinių atodrėkių iki gegužės upės būdavo labai vandeningos, o šį ir pernykštį pavasarį to nebuvo. „Dabar matome ne tik nusekusias upes, ežerus, bet ir visiškai sausus griovius“, – teigia jis.

Pasak mokslininko, pasibaigus pavasariniam potvyniui, anksčiau mūsų vandens išteklius maitindavo du šaltiniai: krituliai ir požeminis vanduo. Kritulių kiekis jeigu ir nemažėja, tai vasarą, kylant temperatūrai, vis tiek didžiuma kritulių staiga išgaruoja, susigeria į išdžiuvusią žemę ir tik maža dalis pasiekia telkinius. Giliau esančius upelius vasarą labiau papildydavo požeminiai vandenys, bet kelis metus iš eilės pakankamai nepasipildo ir šie.

J. Taminskas primena, kad anksčiau Lietuvoje dideli šalčiai prasidėdavo nuo lapkričio–gruodžio, o pašalas išeidavo tik balandžio pradžioje. „Pašalas tarsi užkonservuoja vandenį kaip izoliacinė medžiaga ir 5–6 mėnesius jis likdavo žemės paviršiuje kaip didžiuliame rezervuare. Tik pavasarį, prasidėjus polaidžiui, vanduo patekdavo į žemės ūkio sistemą, dar ilgai drėkindavo dirvą. Kai žiemos trumpėja ir šyla, tas rezervuaras nuolat mažėja, susigeria į žemę, o paviršinis vanduo greitai išgaruoja, – pasakoja jis. – Anksčiau dar ir birželio viduryje jausdavosi pavasarinio potvynio banga, o dabar jos nejaučiame ir gegužės pradžioje.“

Dėl to ūkininkams atsirado nauja bėda – pavasarinės sausros. Jos būdavo neįsivaizduojamos. Tai itin pavojinga pirminėje augalo dygimo ir augimo stadijoje, kada jis stiprėja ir vėliau gali atlaikyti didesnes sausras. Pavasarį augalui ypač reikia drėgmės, todėl pavasarinės sausros žemdirbiams yra itin pavojingi laikotarpiai.

„Šį pavasarį Lietuvai beveik pavyko išvengti pavasarinės sausros, bet nusiraminti dar anksti, nes laukia tikriausiai karšta sausa vasara ir stiprus vėjas, o jis dar labiau garina vandenį. Tai nieko gero nežada nei vandens telkiniams, nei ūkininkams“, – perspėja pašnekovas.

Klimato kaita – ne pramanas

J. Taminskas neabejoja, jog mūsų upių ir ežerų vandens santykis toliau keisis, ir jei padėtis keletą metų bus panaši, matysime vis daugiau sausų upių vagų atkarpų, upės turės mažesnį nuolydį ir vis labiau užaugs augalija, būdinga stovinčio vandens telkiniams.

Pasak specialisto, šiandien daug kam klimato kaita vis dar atrodo kaip išgalvotas, trumpalaikis reiškinys, todėl greitai viskas neva turėtų grįžti į įprastas vėžes. „Visada būna išimčių. Gali būti dešimtmetis iš eilės sausų metų, o vieni metai – labai šlapi, kokia buvo ir 2017-ųjų vasara, kai ūkininkai negalėjo įvažiuoti į laukus, kuriuose buvo sugedusios melioracijos sistemos. Tikrai bus ir išskirtinai šlapių metų, bet tendencija yra tokia, kad matome vis sausesnius metus, o žiemų, per kurias sulaukiama daug sniego, tikimybė išlieka ypač maža, – sako mokslininkas. – Mes klimato nepakeisime, nes jis keičiasi globaliai. Mums lieka tik stebėti vandens pokyčių tendencijas ir žiūrėti, kaip prie kaitos prisitaikyti.“

Gamtoje nesvarbių nebūna

Gamtos tyrimų centro laboratorijos vedėja Rasa Bernotienė tiria vabzdžius ir kiekvieną pavasarį Nemune biologiniais preparatais naikina mašalus. Anot jos, Nemuno vandens lygis toliau žemėja ir mažėja tėkmės debitas (jis matuojamas pratekančio vandens kiekiu per sekundę). Pavyzdžiui, prieš porą metų Nemuno debitas buvo daugiau kaip 300 kub. metrų per sekundę, praėjusį pavasarį – 140 kub. m/s, o vasaros pabaigoje – jau tik 110 m/s. Pastarasis rodiklis jau viršijo kritinę ribą (106 m/s), todėl Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba praėjusią vasarą Lietuvoje paskelbė hidrologinę sausrą.

Pasak R. Bernotienės, mašalų prie Nemuno buvo privisę per daug, jie vargino gyventojus, todėl pradėta juos naikinti. Vis dėlto ir mašalų, ir trūklių (tam tikrų uodų) lervos yra svarbi kitų gyvūnų mitybos dalis, nors ir ne pagrindinė, kaip yra, pavyzdžiui, Sibire, kur mašalų lervos yra labai svarbus lašišinių maistas.

Žmonės džiaugiasi, kad kraujasiurbių mažėja, bet tai, matyt, nelabai patinka stambesniems vandens gyvūnams – apsiuvoms, žirgeliams, žuvims, varliagyviams, nes jie mašalais ir šių lervomis minta.

„Esame atlikę tyrimą su kregždėmis skirtingose teritorijose, – pasakoja R. Bernotienė. – Vienoje uodai buvo išnaikinti, o kitoje gyveno, kaip gyvenę. Nustatėme, kad ten, kur uodai išnaikinti, kregždės atsivedė gerokai mažiau kregždžiukų. Uodai nėra pagrindinis paukščių, šikšnosparnių ar žuvų maistas, bet tai svarbi raciono dalis.“

Mokslininkė daro išvadą, kad gamtoje nėra gyvių, kurie niekam nebūtų reikalingi. Mašalai, kaip ir kiekvienas gyvis, yra svarbūs visai ekosistemai.

Senkant vandens telkiniams, nyksta ir kiti vandens gyvūnai, tik jau dėl kitos priežasties. Mat labiau įšylantis vanduo kelia pavojų kai kurių žuvų gyvybei. Lašišinės, kūjagalviai, kiršliai, srovinės aukšlės ir jų jaunikliai yra labai jautrūs temperatūrai. Pavyzdžiui, lašišinėms žuvims visiškai kritinė vandens temperatūros riba yra 26 laipsniai, o temperatūrai pasiekus 22–23 laipsnius, jos nustoja maitintis. Kaitrai užsitęsus, kai kurios žuvys žus.

Gamta už klaidas baudžia

Žmogaus jėgos per menkos, kad visiškai atlaikytų sausras, liūtis, ekstremalius karščius ir speigą, tačiau baigiama užmiršti senolių patirtis ir šiandien padėtų lengviau atlaikyti nemalonias gamtos išdaigas.

Dr. J. Taminskas neabejoja, kad ir šiemet per sausrą ūkininkai gyvulius ves prie ežerų, upių, daržovių augintojai vandenį žemei ims iš dramatiškai senkančių paviršinių sluoksnių. Tai naujos problemos, todėl teks investuoti į brangias laistymo sistemas, gręžinius, o jų kaina, priklausomai nuo gylio ir grunto, gali siekti kelis tūkstančius eurų.

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius – buvusio stambaus ūkininko sūnus. Jis prisimena, kad kiekvienas laukas būdavo apsuptas medelių, krūmelių juostomis, kurios stabdydavo žemės pustymą. Be to, visos ežios būdavo apželdintos. „Dar daug kas prisimena, kad žemės rėžiuose būdavo laukinių kriaušių, vyšnių, slyvų. Šie medeliai buvo ne mūsų ūkio, jie buvo visų, – prisimena jis. – Dar vaikas būdamas mačiau, kaip visus medelius melioracija išplėšė.“

Ūkininkams, valdantiems kelis šimtus hektarų, nerašyta taisyklė buvo bent kas 200–300 metrų turėti ištisines iki 5 metrų pločio želdinių juostas. Ir dabartinis Želdynų įstatymas to daryti nedraudžia. Tarp tų juostų, stabdančių vėją, drėgmė dirvožemyje išsilaikydavo ilgai, kai viskas aplinkui jau būdavo išdžiūvę. „Todėl nebūdavo dirvožemio išpustymo, koks buvo daug kur stebimas Lietuvoje šį pavasarį, – sako S. Paltanavičius. – Žmonės graudžiai žiūrėjo, kaip praranda patį derlingiausią paviršinį dirbamos žemės sluoksnį.“

Pasak gamtininko, žmonės nesupranta, kodėl taip vyksta. „Juk reikėjo jau praėjusį rudenį arba šį pavasarį sodinti siauras, 3–4 metrų pločio medelių ir krūmų juostas laukų pakraščiuose. Tiems, kurie mano, jog tai būtų didelis praradimas, siūlyčiau pasiskaičiuoti technologines vėžes savo javuose, – sako jis. – Juk tai lygiai tas pat, kas želdiniai.“

S. Paltanavičius įsitikinęs, kad ūkininkaujantiems žmonėms reikia turėti daugiau savigarbos, nes ne viskas matuojama pinigu čia ir dabar, o kad šitokios klaidos neatleidžiamos, rodo dabartinė padėtis. Anot jo, dabar kai kurie ūkininkai krečia visiškas nesąmones, norėdami užsėti daugiau ištisinės žemės.

Jie iškerta apsaugines juostas ir varganą medieną sukūrena patys arba parduoda biokurui. Gamtininko žodžiais, visiškai kvaila, rudenį nupjovus javus, šiaudus nuskusti iki žemės ir parduoti biokuro gamintojams. Už tai gavęs kelis centus, jau pavasarį toks ūkininkas graudžiai stebės, kaip vėjas išpusto brangiausią jo turtą – galbūt jau užsėtą dirvožemį. „Kaip mano močiutė sakytų, gal jau paskutinioji atėjo, kad tokias nesąmones daro.“ – juokiasi S. Paltanavičius.

Jis teigia, kad su gamta juokauti negalima. „Dabar visoje Europoje žemė alinama ir manoma, kad natūralius biologinius žemės komponentus galima pakeisti trąšomis. Tai tas pat, kas sudėti plastikines kraujagysles. Bandome sukurti dirbtiną savo žemę, aplinką, bet tada ir patys būsime dirbtiniai“, – sako buvusio stambaus ūkininko sūnus.

Todėl, kaip jis tvirtina, kartais sunku suprasti, kodėl ekologinės išmokos mokamos už pernelyg intensyviai alinamą žemę. Gamtininko manymu, pati prasčiausia ūkininkavimo versija – geidžiamam derliui naudoti visą turimą žemę, ir tai jau paplitusi praktika. „Tokia desperacija reiškia, kad priėjome kraštutinę ribą. Iš tikrųjų turėtume naudoti apie pusę visos naudotinos žemės, o visa kita turėtų arba ilsėtis, arba būti biogeninių medžiagų penas derlingam plotui, o mes siekiame iš žemės išspausti viską“, – ironizuoja S. Paltanavičius.

Ribojimas, kurio niekas nepaaiškina

Dr. J. Taminskas primena, kad tarpukaryje kaime nė vienas ūkininko namas nebuvo statomas be tvenkinio (kūdros, sodželkos). Tada sodyba be anuomet sodželka vadinto tvenkinio būdavo sunkiai įsivaizduojama.

Sovietiniais laikais tos kūdros buvo užmirštos, o paskui per didžiąją melioraciją ir sunaikintos. Ir dabar Lietuvoje yra draudžiama išsikasti didesnį kaip 20 arų ploto tvenkinį. „Kiek domėjausi, niekas neatsako, kodėl būtent tokios ribos nustatytos. Kažkam šovė į galvą – ir įstatymu apribojo. Toks reikalavimas tarsi nukabintas nuo lubų“, – sako mokslininkas.

Jo žodžiais, kūdros labai naudingos ir ekologiniu požiūriu, todėl turėtų būti skatinamos – tik įrenkite, iškaskite. „Bet ir tai turėtų būti daroma protingai, nes dabartinės kūdros panašios į didelio ploto šulinius, – sako jis. – Tai daugiausia iki 6 metrų gylio duobės, įsivaizduojant, kad jose bus labai gilu ir galės veistis žuvys, bet nesuformuojami terasuoti krantai, kurie būtų panašesni į ežerų krantus. Terasuoti krantai ir saugesni, ir tokios kūdros ne taip greitai išsenka. Hidrologijos specialisto žiniomis, seklūs, iki 1,5 metro gylio vandens tvenkiniai yra naudingi ir ekologiniu požiūriu, todėl juos kasant reikėtų laikytis tam tikrų proporcijų, tačiau dabar nei kas teikia tokios informacijos, nei tikrina.

Mokslininko nuomone, turėtų būti einama prie to, kad, sausais metais norint laistyti būsimą derlių kūdros vandeniu, reikėtų galvoti apie didesnio tūrio ir ploto kūdras, o dabar leidžiamą iki 20 arų ploto tvenkinį tiktų išsikasti nebent tik kolektyviniame sode.

„Protingai elgiasi tie, kurie laukų kampuose išstumdo po 10–20 arų kūdras, kuriose kaupiasi lietaus vanduo. Laukuose turi būti kuo daugiau nedidelių vandens telkinių, nes iš jų karštesnę vasarą dar būtų galima pasisemti vandens“, – sako mokslininkas.

Jis įsitikinęs, jog jau senokai matyti, kad kai kurie mūsų iki šiol naudoti ūkininkavimo metodai ir įstatymai mažai bendro turi su dabartine realybe. „Esame įpratę būti drėgmės pertekliaus zonoje, manyti, kad turime per daug vandens. Dar neseniai Lietuvoje per metus kritulių iškrisdavo daugiau, negu gali išgaruoti, o dabar pereiname prie sezoninio drėgmės nepritekliaus, nes kai kuriais mėnesiais kritulių iškrinta mažiau, negu išgaruoja.

Pasak mokslininko, priešingai nei diktuotų realybė, Lietuvoje dabar kai kuriais įstatymais skatinama melioracija, kad vanduo iš dirvožemio būtų kuo greičiau šalinamas. „Tai tinka labai drėgnam klimatui, bet mes matome priešingas tendencijas, todėl šiandien reikia remti ir skatinti stabilizuojančias melioracijos sistemas, kurios sulaiko vandenį dirvožemyje ir perteklių per sausrą gali grąžinti į lauką“, – sako mokslininkas ir teigia, kad tokias modernias, išmanias melioracijos sistemas pažangūs ūkiai jau naudoja ir Lietuvoje.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas