Elektros stulpų bylos atomazga – čia pat

Apeliacinis teismas narplioja didžiulio atgarsio sulaukusią bylą, kuri tęsiasi jau kelerius metus. Du kartus ją atvertęs buvo ir Aukščiausiasis Teismas (AT). Užduotis ne iš lengvųjų – nustatyti ribą tarp viešojo ir privataus intereso: ar gali žemės savininkas iš bendrovės „Elektros skirstymo operatorius“ (ESO) reikalauti, kad jam būtų atlyginta už jo asmeniniame sklype esančius elektros skirstomųjų tinklų įrenginius, įrengtus dar sovietiniais laikais? Ieškovas, Joniškio rajono gyventojas Petras Šonta, įsitikino, kad pastangos nebuvo veltui. 2017-ųjų vasarį AT pripažino, kad jo lūkesčiai dėl kompensacijos už servitutu apribojamą nuosavybės teisę yra pagrįsti. Dabar atėjo laikas atomazgai.

Laukti pavasario nebesutiko Apeliacinis teismas elektros stulpų byloje turi tarti paskutinį žodį ir apsispręsti dėl kompensacijos. Tai padaryti jis rengėsi dar rudenį, tačiau vos prasidėjęs teismo posėdis nutrūko, nes ESO netikėtai pateikė prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą. Pagrindinis argumentas – šiandien nėra vienodos kompensacijos apskaičiavimo metodikos. Tokia metodika būsianti parengta ir patvirtinta iki 2018 m. gegužės. Tai padaryti Vyriausybę įpareigojo vasarą Seimo priimtos Elektros energetikos įstatymo pataisos, kurios įsigaliojo lapkričio 1-ąją. Būsimoji metodika turės suderinti privatųjį ir viešąjį interesą, kad būtų išvengta „nepagrįsto ir nekontroliuojamo elektros persiuntimo ir skirstymo paslaugos brangimo“. Ketinama atsižvelgti į sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertę bei nuostolius, patiriamus praradus galimybę pagal pagrindinę paskirtį naudoti žemės sklypą. Taigi P. Šonta esą turėtų teisę nuo gegužės 1-osios bendra tvarka kreiptis dėl įstatyminio servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo, o bendrovė savo ruožtu privalėtų teisės aktų nustatyta tvarka šiuos nuostolius apskaičiuoti ir išmokėti. Vis dėlto teismas nutarė nebevilkinti bylos. Prieš Kalėdas teisėjų kolegija išklausė ginčo puses.

Prašo periodinės kompensacijos P. Šonta prašo, kad jo naudai būtų priteistos periodinės kompensacijos, kurios būtų mokamos vieną kartą per metus, pradedant nuo 2007 metų sausio 15 d. Kaip tik tada jis, tuomet dar aktyvus ūkininkas, pirmąjį kartą kreipėsi į ESO pirmtaką – AB VST („Vakarų skirstomuosius tinklus“), kviesdamas bendrovę sudaryti civilizuotą sutartį dėl servituto. Nuo tada prasidėjo tikri kryžiaus keliai, teismų slenksčių mynimas, buvo nutrauktas elektros tiekimas į sodybą. Servituto egzistavimas reiškia, kad žmogui atimama teisė naudotis jo turtu. Žemės savininkui sukeliami nepatogumai, nes per sklypą važiuoja elektros įrenginius prižiūrinti technika, paliekamos vėžės. Atsiranda ir papildomų rūpesčių bei išlaidų, nes reikia pjauti žolę aplink stulpus, juos apvažiuojant didėja degalų sąnaudos. Kadaise Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai buvo apskaičiavę, kad žemdirbiui kiekvieną stulpą tenka apvažiuoti vidutiniškai 13 kartų per sezoną. P. Šonta sako savo akimis matęs mokslininkų paruoštą metodiką, pagal kurią už vieną elektros stulpą savininkui turėtų būti mokama 80 litų metinė kompensacija. Nors tas dokumentas prapuolęs, taip ir nebuvo patvirtintas, joniškietis įsitikinęs, kad kaip tik toks ir turėtų būti atlygis. „Nesu godus“, – sako vyras, kuris jau senokai neūkininkauja, yra pensininkas, o su ESO bylinėjasi siekdamas ne vien asmeninių, bet ir kitų žemės savininkų interesų. Žmogus apskaičiavo, kad už servitutu apribotą nuosavybę, 0,99 ha esančius 19 stulpų, per 10 metų susidarytų apie 4,5 tūkst. eurų kompensacija.

Energetikai priešinasi ESO kategoriškai nesutinka, kad P. Šontai turėtų priklausyti kokia nors kompensacija. Bendrovės atstovas Donatas Klimsa akcentuoja, kad žmogus nevykdo aktyvios ūkinės veiklos (nors AT yra pareiškęs nuomonę, kad ši aplinkybė reikalo esmės nekeičia), o stulpai nėra kliūtis sėti, arti. Pagal ESO, faktiškai gerokai mažesnis yra ir servituto plotas, nei nurodo P. Šonta. Kitas dalykas, kad elektros įrenginiai jau buvo, kai jis pirko sklypą (AT taip pat yra pasisakęs, jog tai reikalo esmės nekeičia – svarbus yra dabartinis šalių santykis). Ir apskritai, nuo sklypo įsigijimo nieko nenutiko, kas sumažintų sklypo vertę. Tačiau jeigu teismas vertintų kitaip, ESO sutiktų su vienkartine kompensacija. Periodinė kompensacija – būtų ydinga praktika. Pasak D. Klimsos, tai precedentinė byla, negalima pamiršti viešojo intereso ir atmesti pasipelnymo šaltinio rizikos: „Jei sumos bus neprognozuojamai didelės, yra tikimybė, kad didelė dalis su ieškiniais ateis į ESO ir pareikalaus už kažkada įrengtus elektros skirstomuosius įrenginius kompensacijos.“ Žemės savininkams pradėjus plūsti su panašiais reikalavimais, elektros tarifas neprognozuojamai kiltų.

Siūlytų vienkartinę kompensaciją Jeigu teismas vis dėlto nuspręstų, kad reikia mokėti kompensaciją, ESO rado tam tinkamą dokumentą. Vienkartinę kompensaciją galima būtų nustatyti pagal formulę, apskaičiuojamą pagal 2004 m. Vyriausybės nutarimu (aktuali redakcija nuo 2017 m. lapkričio 1 d.) patvirtintą vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką. Pagal šią metodiką kompensacija apskaičiuojama už sunaikinamus pasėlius ir sodinius, iškertamą mišką ar nuostolius, atsiradusius dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą. Pritaikius šios metodikos formulę apskaičiuota kompensacija P. Šontai būtų daug mažesnė. Be abejonės, su tokiu variantu jis sutikti nenori.

Irma DUBOVIČIENĖ