Emigrantų vaikai: be tėvų, bet ne našlaičiai

Lietuva emigracijos mastais pirmauja Europos Sąjungoje. Iš šalies išvyko mažiausiai penktadalis gyventojų, maždaug pusė jų turėjo vaikų, bet tik kas antras emigravo su vaikais. Kiti paliko juos Lietuvoje su vienu iš tėvų, seneliais, giminaičiais. Kaip gyvena „euronašlaičiais“ vadinami vaikai, kokią įtaką asmenybės raidai ir būsimam gyvenimui turės ši ugdymo destrukcija, kalbamės su psichologe Marija Giedraityte.

Kaip jaučiasi vaikai, kai tėvai išvažiuoja ilgam ir juos palieka? Ar vaikų elgesys pasikeičia?
Tėvams išvykus vaikų reakcija būna įvairi. Negalima tvirtinti, kad visi prisitaiko sunkiai. Stebina, bet vaikai turi milžiniškų prisitaikymo resursų. Man neteko susidurti, kad tie vaikai, kurių tėvai ar vienas iš tėvų išvykę, patirtų daugiau sunkumų negu vaikai apskritai. Jie nėra išskirtinė grupė. Bet pavieniais atvejais būna visaip.
Dauguma problemų kyla dėl emocinių išgyvenimų, kurių vaikai nesugeba suprasti ir įvardyti. Tai gali pasireikšti blogu elgesiu, ypač paauglystėje. Mažesni vaikai ne taip aiškiai tas problemas parodo. Jų gyvenimas savotiškai „sustyguotas“: eina į darželį ar mokyklą, kur yra viena auklėtoja ar viena mokytoja, daugiau taisyklių. Bet kai jie pereina į penktą klasę, išryškėja problemos: vaikai nemoka valdyti emocijų, būna impulsyvūs, atsiranda nesutarimų su mokytojais, kitais mokiniais. Toks vaikas kelia rūpesčių, pasidaro piktas, mušasi. Arba atvirkščiai – gali tapti pataikūniškas, stengtis visiems būti geras ir įtikti. Tokie vaikai negali susiformuoti sveikos savivertės, natūraliai elgtis.

Kokios įtakos tam turi išsiskyrimo trukmė?
Vaiko raidai labai svarbi ne tik fizinė priežiūra, bet ir nuolatinis, saugus emocinis ryšys. Dažniausiai išvykstantys tėvai garantuoja fizinę priežiūrą – vaikas turės ką pavalgyti, bus prižiūrėtas, bet nukenčia emocinis ryšys. Tai labai priklauso nuo vaiko amžiaus: kuo jis mažesnis, tuo ta patirtis turės daugiau neigiamų pasekmių.
Sunku pasakyti, kada vaikas jau gali ilgesnį laiką būti be tėvų, gal apie dvyliktus metus, kai jis savarankiškai mąsto, poveikis mažesnis. Iki to laiko nereikėtų ilgam išsiskirti su vaikais, o jei taip atsitinka, būtina pagalvoti, kaip palengvinti išsiskyrimo situaciją.

Ką galima padaryti, kad išsiskyrimas sukeltų mažiau neigiamų pasekmių?
Kūdikių, vaikų emocinis ryšys su tėvais kaip atspindys susidaro psichikoje. Kokios patirties įgyja, tokia vėliau remiasi suaugę. Nuo to priklauso, kaip sugebės bendrauti su žmonėmis. Jei ankstyvoje vaikystėje patyrė daug išsiskyrimų, tai gali suformuoti vidinį labai nepastovių ir nepatikimų santykių vaizdą, gali trukdyti užmegzti nuolatinius santykius. Svarbiausia, kad vaikas, patyręs išsiskyrimą su tėvais, turėtų žmogų, su kuriuo galėtų formuoti saugų ryšį ir kuris juo nuolat rūpintųsi.
Jei nėra priverstinių aplinkybių, mama ar tėvai neturi išsiskirti su kūdikiu, nes tai trukdo jo emocinei raidai. Kūdikiui labai svarbus nuolatinis buvimas kartu.
Jei vaikas šiek tiek vyresnis, moka kalbėti ir įmanoma su juo tartis, tada saugumą galima garantuoti įvairiais paaiškinimais. Vaikui labai svarbu susigaudyti, kas vyksta. Dažnai, kai suaugusieji pameluoja ar ko nors nepasako, vaikas vaizduotėje prisikuria neteisingų vaizdinių. Pavyzdžiui, mano, kad jeigu ne jis, tėvai būtų neišvažiavę, jei būtų gerai elgęsis, tėvai nebūtų jo palikę. Tokie neteisingi įsivaizdavimai, jei suaugusieji jų nepakoreguoja, nepaaiškina, gali padaryti neigiamą poveikį. Vaikui labai svarbu suprantamai paaiškinti, kas vyksta, kodėl tėvai išvažiuoja, kada grįš.
Ankstyvasis amžius yra ypač rizikingas. Kai kurie sako, kad daugiausia dvi savaitės – tiek laiko be tėvų gali ištverti pradinukai. Jei išsiskyrimas ilgesnis, jie po savaitės ar dviejų pradeda jaustis taip, lyg būtų netekę mamos ir tėčio. Pradinukų suvokimas ir mąstymas yra dar primityvus ir jie nepajėgia suvokti, kas vyksta. Pokalbiai telefonu negali to kompensuoti. Ikimokyklinio amžiaus vaikams joks žmogus negali pakeisti tėvų.
Emigracijos situacijos labai įvairios, bet visos jos sudėtingos ir šeimai. Dažnai suaugusieji patys smarkiai išgyvena, jiems sunku – ir išsikraustyti reikia, ir darbas naujas. Nebelieka resursų padėti vaikams – tai didelė bėda. Labai svarbu, kad suaugusieji patys pasiruoštų, apmąstytų situaciją ir būtinai skirtų laiko vaikams.

Kaip turėtų elgtis tie, kurie globoja išvažiavusiųjų vaikus, kaip jie galėtų palengvinti situaciją?
Mano manymu, neblogas dalykas yra formalus globos įforminimas. Tada visą atsakomybę už vaiką prisiima tas žmogus, kuris su juo pasilieka. Problemų dažniau kyla esant dalinei atsakomybei. Pavyzdžiui, anūką globojanti močiutė mano: „Grįš tėvai ir susitvarkys su vaiku.“ Aš suprantu, kad seneliams nelengva, jie susiduria su daugybe įvairių problemų, bet vaikui labai svarbu, kad būtų nuolatinis žmogus, kuris prisiimtų atsakomybę. Nustatytų ribas, ką galima, ko negalima, rūpintųsi fiziniais ir emociniais poreikiais.
Jei vaiko priežiūrą prisiėmęs suaugusysis nebežino, ką daryti, nebesusitvarko, jam pačiam reikėtų ieškoti pagalbos. Kartais suaugusieji, kai vaikas pasidaro nesukalbamas, nori jį kam nors atiduoti. Bet paprastai priežastis –
ne tik vaikas, bet ir suaugusysis. Jam reikia pasirūpinti savo emocine būsena, kad būtų pajėgus tvarkytis su vaiko problemomis.
Jei vaikas auga be tėvų, kaip tai gali atsiliepti jo ateičiai?
Atsiskyrimas yra patirtis, o visokia žmogaus patirtis lieka ir sudaro asmenybės dalį. Neaišku, kokios patirties vaikas įgis iš to išsiskyrimo. Tačiau jis tikrai daro įtaką asmenybės raidai, suaugusiam žmogui, bet tai labai individualu.
Jei vaikui užsifiksuos, kad kiekvienas žmogus gali išvykti ir neaišku, kada sugrįš, niekuo negalima pasitikėti, labai tikėtina, kad jis susidarys tokį modelį – visi santykiai nepastovūs. Kai suaugs, tai jam trukdys pasitikėti kitais žmonėmis.
Bet jei tėvams išvykus vaiką globoja močiutė, kuri jį prižiūri, myli, jis gali įgyti patirties ištverti gyvenimo pokyčius ir tai neturės neigiamos įtakos.
Rizikinga suformuoti neigiamą savęs vaizdą kaip nemylimo, kaip palikto. Tada žmogus gali tapti jautrus išsiskyrimo situacijoms, jam gali būti sunku užmegzti santykius. Bet ta pati patirtis gali ir labiau užgrūdinti, subrandinti anksčiau laiko.
Nustatyta, kad labiau užsigrūdina tie vaikai, kurie vėliau įgyja išsiskyrimo patirties. Kuo ankstyvesnė neigiama patirtis, tuo mažiau tikėtina, kad bus galima iš to pasimokyti. Užsigrūdina ir tie vaikai, kurie patyrė palankių aplinkybių: buvo labai geras ryšys su teta ar močiute, tėvai dažnai grįždavo, vaikas turėjo daug draugų.

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.